Lietuviškas biokuras: pasaulyje – pasididžiavimas, vietoje – nuogąstavimas

Lietuviškas biokuras: pasaulyje – pasididžiavimas, vietoje – nuogąstavimas

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA duomenimis, mūsų šalis vien tik nuosavu biokuru, gaminamu iš miško kirtimo atliekų ir menkavertės medienos, galėtų patenkinti energetinius poreikius  net 92 dienas per metus (35 dienomis daugiau nei visa Europa).

„Lietuvos centralizuotuoto šilumos tiekimo sistemoje ir pramonės įmonėse biokuras užima vis didesnę  dalį.  Šiuo metu biokuro pramonės apyvarta per metus sudaro daugiau nei 400 mln. eurų.  Biokuro technologijų į kitas šalis per metus eksportuojama už 100 mln. eurų. Šiame sektoriuje dirba apie 7,5 tūkst. darbuotojų (daugiausia  – regionuose) ir planuojama, kad 2020 m. jų bus apie 10 tūkstančių. Neabejojama, kad biomasės energetikos sektorius šalyje augs, o kartu augs ir darbuotojų atlyginimai. Taip pat bus sukurta dar daugiau darbo vietų, eksportuojama daugiau naujų technologinių sprendimų. Tai neleidžia abejoti, jog biomasės energetika – ne tik itin svarbi šalies energetinės nepriklausomybės užtikrinimo dalis, bet ir visos energetikos pramonės variklis. Iki 2020-ųjų Lietuva įsipareigojo Europos Sąjungai, jog atsinaujinantys energijos ištekliai bendrame galutiniame suvartojime sudarys apie 23 proc.  Galime pasidžiaugti, kad įsipareigojimus jau įvykdėme. Lietuva turi ambicingų tikslų iki 2050 metų pasiekti, jog elektra ir šiluma būtų gaminama naudojant vien atsinaujinančius išteklius“, – prieš kurį laiką optimistiškai teigė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.

Pasaulyje galime girtis

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje, užtikrino visišką Lietuvos paramą perėjimui prie atsinaujinančios energetikos vartojimo.  Lietuva paskelbė globalią iniciatyvą „Perėjimas prie tvaraus šildymo“ – jos tikslas skleisti žinią apie biokurą, jo naudą ekonomikai,  dalintis tvaraus šildymo technologijomis ir ekspertinėmis žiniomis, kurios užtikrintų aukščiausius biokuro kokybės ir tvarumo standartus, remtų gamtą tausojančią miškininkystę.

Viskas tiesiog būtų puiku, deja,  vietos verslininkai ir biokuro gamintojai jau kuris laikas garsiai kalba apie atsiradusią bėdą – nuolat augantį biokuro įvežimą iš Baltarusijos, jo supiltus didžiulius kalnus, jau keičiančius net Lietuvos kraštovaizdį. Didėjant medienos kuro importui lietuviško kuro gamintojai ir pardavėjai, ypač smulkūs, neišlaikys konkurencijos ir bankrutuos. Be to, sumažėjus vietinio biokuro pasiūlai užsienio gamintojai gali pradėti diktuoti savo kainas ir prekybos sąlygas. Lietuvos įmonės per tokio merdėjimo laiką jau bus pardavusios dalį turėtos technikos, atleidusios darbuotojus,  o smulkūs gamintojai, kurie šiandien įmonėms pristato kirtimo atliekas, šakas ir krūmus, ėmęsi kitos veiklos.

Vietos pramonė žlugdoma

Prognozuojama, jog  gali atsitikti taip, kad dabar pigiau skiedrą parduodantys kaimynai, kai lietuviai iš šios veiklos jau bus beveik pasitraukę, pakels kuro kainą ir kelio atgal nebebus.

„Jei sužlugdysim vietos biokuro pramonę, baltarusiai labai greitai pakels kainą, – įsitikinęs UAB „Raguvilė“ direktorius Virginijus Brazauskas. – Pagal viešai skelbiamą informaciją Lietuvos miško, biokuro gamybos sektoriuje dirba apie 30 tūkst. žmonių.  Biokuro biržos  duomenimis, per praėjusį sezoną  50 proc.  biokuro buvo importuojama  iš Baltarusijos. Praėjusį sezoną „Raguvilė“  kirto 10 tūkst.  kietmetrių, t. y. 10 proc. Valstybinės miškų uredijos Kretingos regioninio padalinio paruošiamos produkcijos. Atlikome preliminarius skaičiavimus ir konstatuojame, kad šis sektorius traukiasi, apie 15 tūkst. darbuotojų netenka darbo.  Žmonės paliekami likimo valiai, jų dalis grįžta į Užimtumo tarnybą (buvusią Darbo biržą). Valstybė netenka didelės dalies pajamų, taip pat patirs išlaidų mokėdama visokias pašalpas, suteikdama lengvatas ir pan. Šiame sektoriuje darbo užmokesčio vidurkis  – 700 eurų į rankas, dar 500 eurų sumokama mokesčių. Tad iš viso susidaro 1200 eurų, plius atostoginiai – 100 eurų per vieną mėnesį. Padauginus 1300 eurų iš besitraukiančių dirbančiųjų skaičiaus gauname įspūdingą 19,5 mln. eurų sumą. Ir čia tik vieno mėnesio suma. Be to, Valstybinė miškų urėdija neparduoda kirtimo atliekų, ten susidaro irgi didelės praradimų sumos… Smūgis šaliai labai didelis. Nutekiname  pinigus į Baltarusiją ir dar žlugdome savo biokuro pramonę  bei smulkųjį verslą. Vietos rinka turi būti apsaugota. Kokia  mūsų šalies strategija? Kaip atpiginti žaliavos gamybą? Kaip užkirsti kelią iš Baltarusijos vežamam pigiam biokurui? Aš keliu problemą, nes jaučiuosi socialiai atsakingas už valstybę, kurioje gyvenu.“

Pasėkmių niekas neskaičiuoja

Tinklalapio www.miskininkas.eu  neseniai Seime organizuotoje  konferencijoje – diskusijoje apie miškų valdymo istoriją ir dabartį ypač vaizdus buvo Privačių miškų savininkų asociacijos direktoriaus Aido Pivoriūno pranešimas. Renginio dalyvius  nustebino ekrane pademonstruota nuotrauka apie kintantį Lietuvos kraštovaizdį. Fotografijoje užfiksuoti viduryje  Lietuvos – tarp Kėdainių ir Ukmergės – iškilę  didžiuliai biokuro kalnai,  net  870 metrų ilgio, supilti iš baltarusiško biokuro. Juose sukaupta keliasdešimt tūkstančių kubinių metrų skiedros, kuria bus šildomi ir didieji Lietuvos miestai. Pasak A. Pivoriūno, tokių vaizdų gyvenime neteko matyti…

„Valdantieji ilgai ginčijosi, ieškojo pinigų biudžetui, tačiau kyla klausimas, kas trukdo apmokestinti importuojamą biokurą iš Baltarusijos, kuris visiškai nužudė biokuro gamintojus tiek privačiuose, tiek valdiškuose miškuose?“-  retoriškai klausia pranešėjas.

Lietuvos miško rangovų asociacijos valdybos narys Audrius Radvilavičius antrina, jog rangovai ieško dialogo ir su Valstybinių miškų urėdija, ir su privačių miškų savininkais. Prognozuojama, kad ilgiau besilaikanti tokia padėtis ir biokuro kaina sugriaus Lietuvos biokuro gamintojų bei tiekėjų sektorių – didelė dalis šalyje veikiančių gamintojų gali nutraukti savo veiklą, o tai sudarys sąlygas kelių monopolinių tiekėjų rinkai ir biokuro kainų augimui. Šiandien, pasak A. Radvilavičiaus,  iš 64 asociacijos narių, dvi įmonės traukiasi, dar dvi skelbia bankrotą.

Veiksmų niekas nereguliuoja

Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys Mindaugas Šilininkas ne pirmus metus atlieka skaičiavimus ir lygina biokuro naudojimą Lietuvoje.  Jo nuomone, turėtų būti svarstomos priemonės, kaip palaikyti vietos gamintojus ir reguliuojamas kuro importas.

„Pas mus gaji nuomonė, kad kuo pigiau  –  tuo geriau, tačiau ar iš to pigumo mes išlošiame? Niekas nevertina ir neskaičiuoja arba tas skaičiavimas vyksta tik žemiausiame lygyje. Kažin ar sudėjus visas sąnaudas valstybei nebūtų pigiau pačiai tą biokurą gaminti. Negamina, nes niekas nereguliuoja ir kokybės. Formaliai įvežamas kuras turi sertifikatus, tačiau niekas neatliko tyrimų, kiek radiacijos lieka pelenuose, kuriuos paskui išbarsto ant laukų, – pažymi M. Šilininkas. – Mes norime labai pigiai, bet ar iš to pigumo laimime, labai abejoju. Deja, niekas neskaičiuoja…“

Baltarusiškas biokuras nemažai aistrų kelia ir Latvijoje. Kaip pranešė naujienų agentūra LETA, bendrovė „Rigas šiltums“ dėl pelenuose nustatyto per didelio radiacijos kiekio buvo priversta atsisakyti partijos skiedros iš Baltarusijos (http://laukos.la.lv/rigas-siltums-radiacija-konstateta-nevis-skelda-bet-gan-pelnos).

Lietuvos šilumos ūkis, pasak pašnekovų, yra „pakabintas“ ant baltarusiško biokuro. Didžiausi pardavėjai „Baltpool“ biržoje yra ne skiedros gamintojai, o baltarusiškos skiedros pardavėjai tarpininkai. „Formaliai Lietuva gali daug, gali reguliuoti kokybinius dalykus, –  įsitikinęs M. Šilininkas. –  Pabrangimas vartotojams gal būtų centais, bet ar valdžia ryšis kelti kainą? Ne! Jeigu mes nevertiname rizikų, nevertiname gamtosaugos, o žiūrime tik į trumpalaikius dalykus, tai nuo dujų vamzdžio užlipsime ant biokuro vamzdžio“.

Situacija Lietuvos biokuro rinkoje  šiandien sunkiai progozuojama, juolab kad Baltarusija – centralizuoto planinio ūkio šalis, kurioje visi miškai priklauso valstybei, tad medienos kuro kainas gali lemti ne tik ekonominiai, bet ir politiniai veiksniai.

Rasa Liškauskaitė 

Foto nuotrauka Aido Pivoriūno