Paprastoji ieva

Paprastoji ieva (Prunus padus L., sin. Padus avium Mill.).

Paprastoji ieva yra labai plačiai paplitusi visoje Europoje, auga Šiaurės Kaukaze, Vakarų Sibire, Kazachstane, šiaurinėje Mongolijoje, Korėjoje, Japonijoje. Ši rūšis priskiriama erškėtinių (Rosaceae) šeimai, natūraliai aptinkama vingiorykštiniuose įvairiažoliuose juodalksnynuose (Alnetum filipendulo-mixto-herbosum), dilgėliniuose juodalksnynuose (Alnetum urticosum), viksviniuose vilkdalginiuose juodalksnynuose (Alnetum carico-iridosum).

Dažniausiai auga kaip iki 17 m aukštį pasiekiantis medis ar didelis krūmas. Stiebų žievė lygi, juosvai pilka. Lapai elipsiški, iki 15 cm ilgio, tamsiai žali. Paprastosios ievos lapų pumpurai pradeda skleistis anksčiausiai iš mūsų vietinių lapuočių. Balti žiedai sudaro ilgas nusvirusias kekes, turi daug nektaro ir yra gausiai lankomi vabzdžių. Visos augalo dalys – žievė, mediena, lapai, žiedai pasižymi labai stipriu, svaiginančiu kvapu. Vaisiai – apvalūs kaulavaisiai, prinokę būna juodos spalvos, žvilgantys.  Vaisius noriai lesa paukščiai, jie ir išplatina paprastosios ievos sėklas. Todėl ši rūšis yra dažnas miškų, paupių, kitų drėgnų vietų, kuriose vyrauja karbonatiniai molio ar priemolio dirvožemiai. Paprastoji ieva labai atspari nepalankioms klimato sąlygoms – ištverminga žiemą, nenukenčia nuo vėlyvų pavasario šalnų.

Miškuose ieva – tai vertinga trako rūšis, svarbus miško paukščių maisto šaltinis. Kita vertus, jos lapai greitai mineralizuojasi, taip papildydami miško dirvožemį maisto medžiagomis. Kai kuriose šalyse vaisiai naudojami maistui, tačiau Vakarų Europoje paprastoji ieva laikoma nuodingu augalu. Lietuvoje liaudies medicinoje vertinami vaisiai ir žievė, kuri gali būti intensyviau ruošiama kirtavietėse. Vaisiuose yra nemažai askorbo rūgšties, obuolių ir citrinos rūgščių, pektinų. Vaisiuose yra daug rauginių medžiagų (iki 15%), todėl jie pasižymi stipriai sutraukiančiu skoniu. Žiedai ir lapai sukaupia laisvo ciano vandenilio, žievėje, lapuose, žieduose randama glikozido amigdalino. Būtent dėl šio glikozido ir ciano vandenilio paprastąją ievą gydymuisi reikia naudoti atsargiai. Vaistinei žaliavai renkami prinokę vaisiai, jie džiovinami pirmiausia 40°C, o paskui 50°C temperatūroje. Žievė lupama anksti pavasarį ir džiovinama. 

Ieva dauginama sėklomis, kurios sėjamos rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais tiesiai į dirvą. Jei tokios galimybės nėra, pavasarinei sėjai sėklos stratifikuojamos 3-4 mėnesius: sumaišomos su drėgnu smėliu ir laikomos žemoje temperatūroje. Paprastai daug natūraliai sudygusių sėjinukų randama po suaugusiais medžiais – dvimečius augaliukus galima iškasti ir sodinti į nuolatinę vietą. Paprastosios ievos sodinukus galima sodinti tiek rudenį, tiek anksti pavasarį. Numatant, kad suaugę augalai bus gana dideli, sodinama 4-5 m atstumais. Pasodintus sodinukus rekomenduojama nugenėti iki 0,6 m aukščio, tuomet augalai suformuos daugiau skeletinių stiebų.

Dr. Laima Česonienė 

Nuotraukos Mindaugo Ilčiuko