Vaida Jakaitytė: Apie mažus dalykus su didele MEILE

Apie mažus dalykus su didele MEILE

Artėjanti šv. Valentino diena – puiki proga pamąstyti apie didį Meilės  jausmą, turintį labai daug spalvų ir atspalvių. Šiais laikais, kai didžioji dalis žmonijos net nesusimąsto, dėl ko gyvena, ko trokšta, kokios pamatinės jų gyvenimo vertybės – besąlyginei meilei vietos beveik nebelieka. Vartojimo ir technologijų amžius jausmams negailestingas – visi skubame, sukamės kaip voverės rate, dėmesys dažniausiai prikaustytas prie materialių dalykų, trokštame vis daugiau daiktų, norime viską gauti, visko turėti ir vis rečiau susimąstome, ką mes duodame kitiems.

Dažnai net pamirštame, jog žmogaus esmė yra duoti ir elgtis taip, kad būtų gera ne tik pačiam, bet ir kitiems. Todėl labai gera, kai sutinki žmogų, spinduliuojantį tuo nuoširdžiu noru duoti, sugebančiu kasdienybėje dalintis meile ir savo širdies šiluma. Būtent tokia yra mūsų pašnekovė Vaida Jakaitytė – jauna, graži, šviesiaplaukė lietuvaitė, kurios širdis kupina ne jaunatviško įsimylėjimo, o tikros Meilės – tos, iš didžiosios raidės, vis rečiau sutinkamos Meilės gamtai, žmogui, profesijai, gyvenimui.

Su Vaida Jakaityte, Viešvilės pagrindinės mokyklos vyr. mokytoja, jaunųjų miško bičiulių sambūrio „Atžalynas“ vadove, susitikome modernioje Jurbarko bibliotekoje ir jaukiai įsitaisiusios prie didelio lango  pradėjome pokalbį…

Išsipildžiusi slapta svajonė

Kolegų mažybiniu vardu vadinama Vaidutė gimė ir užaugo, kaip pati sako, „anapus tilto“, Sudargo seniūnijoje, Ročiškiuose. Ankstyvoje vaikystėje netekusi mamos Vaida gyveno su tėčiu ir metais jaunesniu broliu Algirdu. Aplinkosaugininko ženklu apdovanotas ilgametis Šakių regioninio padalinio Kidulių girininkijos miško ūkio darbininkas Rimantas Jakaitis tuomet visą savo laisvalaikį skyrė vaikams. Nors buvo jaunas, nė keturiasdešimties neturintis vyras, antrąkart nevedė. Šeima gyveno  ūkiškai, turėjo žemės, gyvulių, tad vaikams pareigų netrūko.

Visa Vaidos vaikystė prabėgo gamtoje. Dar ir šiandien merginos atmintyje išlikę itin ryškūs prisiminimai, kai per mokslo metų atostogas  kartu su broliu prisikraudavo kuprines bulvių, lašinių ir žygiuodavo pas tėtį į miškus. Girių glūdumoje keptos bulvės ir ant pagaliukų čirškinti lašiniai buvo ypatingo skonio. Žiemą kartu su tėvu malkaudavo, o šiltuoju metų laiku  žvejojo, grybavo, uogavo. „Buvau tikras gamtos vaikas – ir tai buvo nuostabu, todėl taip norisi, kad ir dabartiniai mano mokiniai pajustų panašias laimės akimirkas, patirtų malonumą susilieti su gamta“, – šypsosi Vaida. 

Mokslus pradėjusi Sudargo Martyno Sederevičiaus mokykloje, gimnaziją pasirinko Jurbarke. „Nors pagal gyvenamąją vietą man priklausė mokytis Šakiuose, nusprendėme, kad geriau būtų gimnaziją baigti Jurbarke, nes čia gyveno seneliai. Tėtis norėjo, kad daugiau pas juos pabūčiau, padėčiau.

Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje pasirinkau sustiprintą biologiją ir chemiją, nes tėčio svajonė buvo, kad studijuočiau mediciną. Mokiausi labai gerai ir baigusi gimnaziją iškart nunešiau dokumentus į Kauno medicinos akademiją.

Tačiau likimas turi humoro jausmą arba man buvo lemtas kitoks kelias. Tą vasarą, kai jau susitvarkiau stojimo dokumentus, močiutė susilaužė klubo sąnarį, pateko į ligoninę, jai buvo atlikta operacija, įdėjo plokšteles. Vieną dieną, kai su artimaisiais lankėme močiutę ligoninėje, atėjo gydytojas jos apžiūrėti ir perrišti žaizdos, tad paprašė visų išeiti iš palatos. O aš išsiprašiau, kad man, kaip būsimai kolegei, leistų pasilikti … juk viskas įdomu. Žinote, vaizdas buvo tikrai nekoks, žaizda atvira, besivalanti… Pažiūrėjau ir jaučiu, kad žemė slysta iš po kojų… tad atsibudau šalia esančioje lovoje, gaivinama to paties gydytojo.

Taip supratau, kad medicina ne man ir perrašiau prašymą į Vilniaus pedagoginį universitetą, nes mano slapta svajonė buvo būtent tokia. Tai neatitiko tėvelio įsivaizdavimo apie mano profesiją,  jis visuomet sakė, kad geriau bet kur, tik ne į mokyklą, nes mokytojo darbas tęsiasi 24 valandas per parą. Kita priežastis – ne itin malonūs prisiminimai apie mano jaunesnįjį brolį – dėl jo išdaigų tėčiui teko ne kartą lankytis mokyklos direktoriaus kabinete.

Tad išgirdęs naujieną, jog nusprendžiau būti mokytoja, supyko ne juokais. Bet aš užsispyrusi, ne veltui pagal horoskopą esu avinas. Neklausiau jokių argumentų ir pradėjau studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Tiesa, buvo sukirbėjusi mintis stoti į miškininkystę, bet vis dėlto mano didžioji svajonė buvo pedagoginis darbas, tad nusprendžiau paklausyti širdies.“

Gyvenimo posūkiai

Po universiteto baigimo Vaida Jakaitytė susidūrė su daugeliui jaunų specialistų pažįstama situacija – niekas nenori priimti į darbą mokytojo be praktikos. „Prasidėjo tikrieji gyvenimo posūkiai. Labai norėjau dirbti mokytoja, tačiau pasirodė ne taip lengva gauti šį darbą. Bandžiau, ieškojau, beldžiausi į visas duris. Beliko tik emigruoti į užsienį… Man giminės pasiūlė atvykti į Vokietiją dirbti paukštienos fabrike.

Buvau jau susiruošusi išvykti, kai sulaukiau Jurbarko savivaldybės švietimo skyriaus vedėjos skambučio. Tauragės Žalgirių gimnazijos biologijos mokytoja susilaužė koją ir mokykla ieškojo ją pavaduoti galinčio pedagogo. Kadangi darbas tolokai nuo namų, supratau, jog turėsiu nuomotis butą Tauragėje, o ir atlyginimas nebus didelis. Tačiau man tai buvo tarsi ženklas. Galvojau, jei dabar nepasinaudosiu proga ir išvažiuosiu į Vokietiją, tai mano didžioji svajonė būti mokytoja taip ir liks tik svajone.

Vėl iškilo dilema: kaip pasakyti tėčiui, kad atsisakau gero uždarbio Vokietijoje vardan trijų mėnesių mokytojos darbo ir dar kitame mieste. Žinoma, toks mano pasirinkimas susižavėjimo nesukėlė, tačiau, matyt, tėtis jau suprato, kad tai mano gyvenimas ir sprendimus darysiu pati. Išsinuomojau butą, pradėjau dirbti, vietoje trijų mėnesių mokytojavau daugiau nei pusmetį.

Pasveikus mokytojai, turėjau vėl ieškotis darbo. Viešvilės pagrindinės mokyklos tinklapyje pastebėjau, jog jiems reikalingas biologijos mokytojas, tad nusprendžiau pabandyti laimę ir sudalyvauti  konkurse. Buvome keturios kandidatės, aš, žinoma, jauniausia. Konkursą laimėjo biologė, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyr. specialistė Asta Uselienė. Nukabinau nosį, kur man ten galynėtis su patyrusia specialiste. Bet ir vėl netikėtas posūkis – praėjus vos mėnesiui sulaukiau Viešvilės mokyklos direktorės skambučio, pasirodo, ta specialistė mokytojos vietos atsisakė. Taip pradėjau dirbti Viešvilėje, o gyventi Jurbarke, man sekėsi puikiai.

Antraisiais darbo metais direktorė pasiūlė vadovauti jaunųjų miško bičiulių sambūriui „Atžalynas“ ir ta bičiulystė, prasidėjusi 2014 metais, tęsiasi iki šiol.“

Žmonių ir miško bičiulystė

Miškas Vaidai nebuvo jokia paslaptis, juk prisijaukino girias dar vaikystėje, o ir smalsumas liko toks pats nenumaldomas, viliojo ir saldus pažinimo džiaugsmas bei nauji iššūkiai, tad miško bičiulių būrelio veiklai naujoji vadovė atsidavė 100 procentų. Kitaip ir būti negalėjo, juk ją vedė noras dalintis savo žiniomis ir meilė savo pašaukimui ugdyti jaunąją kartą.

„Neapsiriboju vien darbu, man visada norisi save realizuoti ir kitose veiklose. Kol dar neturiu šeimos, galiu išties daug laiko skirti tam, kas man įdomu, o dirbti su neabejingais gamtai vaikais man ne tik patiko, aš mačiau toje veikloje prasmę.

Susipažinau ir su savo didžiąja mokytoja, pagalbininke, bendraminte, labai atsidavusia savo darbui girininke, nuostabia moterimi Irena Petrošiene. Susitikome dvi entuziastės, na ir prasidėjo – tiek visko prisigalvodavome… Mums ir pačioms buvo be galo smagu, matyt, ir vaikai tą pajuto. Kokių tik veiklų mes nevykdėme!  Tuometinis urėdas Faustas Bakys labai palankiai žiūrėjo į šią mūsų veiklą, nuolat miško bičiulius  kvietė į talkas ir kitokias akcijas. Jis rasdavo lėšų ir už pagalbą vaikus apdovanodavo žygiais, kelionėmis, ekskursijomis.

Tuomet sugalvojome su „Atžalynu“ sudalyvauti A.Stulginskio universiteto (dabar – VDU Žemės ūkio akademija) organizuojamoje parodoje „Sprendimų ratas“ – įsiprašėme pas aplinkosaugininkus. Nusivežėme miško uogų, kuriomis vaišinome lankytojus, organizavome veiklas „Pažink mišką“ ir „Piešiu mišką“, ragindami žmones saugoti mišką. Aplinkosaugininkams patiko mūsų iniciatyva, tad tapome nuolatiniais jų pagalbininkais parodose.

Pradėjome glaudžiai bendradarbiauti su Viešvilės valstybiniu gamtiniu rezervatu – tai leido dar giliau pasinerti į gamtą. Žygiai po miškus ir pelkes, paukščių pasitikimas ir palydos… žinoma, visa veikla savaitgaliais arba po pamokų, tad gyvenimo tempas buvo išties pašėlęs. Puikiai sutarėme ir su urėdu Edmundu Mačieža bei mūsų veiklos koordinatore Dalia Mačiežiene. Šie nuostabūs žmonės visokeriopai mums pagelbėjo: suorganizuodavo transportą, kuris buvo labai reikalingas vaikams nukakti į mišką, steigė prizus aktyviausiems miško bičiuliams, negailėjo savo laiko ir prisidėjo prie kitų būrelio veiklų, kartu prižiūrėdavome miško aikšteles, kėlėme inkilus.

Vaikai taip pat padėdavo girininkams, prižiūrėdavo žvėrelių šėryklas, tepdavo medelius repelentais, padėdavo skaičiuoti pėdsakus, mokėsi atskirti medienos rūšis, padėjo sėklinėse plantacijose ir pan. Visa „Atžalyno“ veikla saugoma metraščiuose, mokyklos muziejuje, o naujausią galima stebėti ir Facebook paskyroje. https://www.facebook.com/vaida.atzalynas

Mes bendradarbiaujame, draugaujame ir su kitų rajonų gamtos mylėtojais, kviečiame juos pasisvečiuoti pas mus bei patys vykstame į ekskursijas. Kol mūsų veiklą kuravo Generalinė miškų urėdija gyvavo ir stovykla „Mūsų žalioji vasara“ prie jūros Karklėje. Vaikai stengėsi būti aktyvūs,  kad tik kuo daugiau balų surinktų konkurse „Miško draugas“ ir patektų į šią stovyklą. Generalinė urėdija finansuodavo ir įvairius renginius, konkursus, kiekvienais metais skelbdavo vis kitas temas. Vienais gamindavome inkilus, kitais – iš gamtinių medžiagų kurdavome paveikslus.

Visi rajone veikiantys gamtos būreliai savo darbus pristatydavo į rajono urėdiją, buvo išrenkamas nugalėtojas, kuris važiuodavo į Vilnių, į Generalinės urėdijos renginį. Ji vaikams surengdavo šventę, nedideles vaišes. Tas betarpiškas bendravimas labai reikalingas norint ugdyti ir plėsti gamtai neabejingų bičiulių ratą.

Pastaruoju metu jaunųjų miško bičiulių veiklą buvo perėmusi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, kuri irgi puikiai organizavo veiklas, vasaros stovyklas įvairiose Lietuvoje įsikūrusiose gamtos mokyklose bei seminarus jaunųjų miško bičiulių būrelių vadovams. Deja, šiemet rudenį ir jie su jaunaisiais miško bičiuliais atsisveikino. Tad ir 23-ejus metus veikiančio būrelio „Atžalynas“ ateitis neaiški … Beje, per pastaruosius metus visoje Lietuvoje panašių būrelių gerokai sumažėjo,“ –  nusivylimo neslepia „Atžalyno“ vadovė.

Entuziazmas ir prasmė

Apie asmeninį gyvenimą jauna moteris kalba labai lakoniškai. Ji turi draugą, laisvalaikiu kartu su juo užsiima dviračių sportu, kasmet dalyvauja dviračių žygiuose. 2017 m. renginyje “Riedėk Jurbarke“ gavo romantiškiausios riedančios poros apdovanojimą. Vis tik didžiausia Vaidos gyvenimo dalis skirta pedagoginei aistrai. Ji įvertinta Jurbarko rajono savivaldybės Padėkos raštu už nuoširdų darbą su jaunaisiais miško bičiuliais, mokinių skatinimą aktyviai dalyvauti gamtosauginiuose konkursuose, už iniciatyvumą bei bendruomeniškumą.

 Atrodytų, pedagoginės veiklos jau į valias, bet tik ne Vaidai. Ji neakivaizdiniu būdu Vytauto Didžiojo universitete sėkmingai baigė chemijos studijas ir vos prieš kelias dienas atsiėmė dar vieną diplomą. „Dabar einama link integralaus gamtamokslinio ugdymo, tai antroji mano specialybė, manau,  bus naudinga. Nusprendžiau, kad galiu vienoje mokykloje dėstyti kelis dalykus, nes vien biologijos pamokų krūvis nėra didelis, o chemijos mokytojų trūksta. Juk po tiek metų jau tikrai žinau, kad man patinka dirbti su vaikais. Jaučiuosi laiminga, reikalinga. Man smagu stebėti vaikų džiaugsmą, matyti augantį jų emocinį intelektą.

Žinoma, tokie dalykai  labiausiai atsiskleidžia užklasinėje veikloje. Didžiuojuosi, kad miško bičiuliai, baigę mokyklą, renkasi miškininko specialybę, stoja į kolegiją ar  VDU Žemės ūkio akademiją. Jie mato save miškininkais!

Buvo toks vienas mokinys, kuriam nesisekė mokslai, tad apie aukštąjį net kalbos negalėjo būti. Tačiau jis lankė miško bičiulių būrelį, todėl mes su Irena Petrošiene jį įkalbėjome stoti į kolegiją, nes ten miško bičiuliams prideda papildomų balų. Ir ką jūs galvojate? Įstojo, pabaigė, išmoko dirbti su medkirte. Dabar jis dirba Švedijoje, gerai uždirba, yra laimingas ir gyvenimu nesiskundžia. Tokios istorijos rodo, kad mano darbas prasmingas, nors visi būreliai laikosi tik vadovų entuziazmo dėka ir piniginės naudos neneša. Bet ne viskas matuojama pinigais, kai įsitrauki, tai negali sustoti.

O ir per pamokas supranti, kokią naudą teikia užklasinė veikla. Juk tik žiūrint į nuotraukas neįmanoma suprasti, kas yra ta gamta. Ją reikia pažinti, užuosti, paragauti, ištirpti joje – tik tada ateina meilė, supratimas. O koks pasidižiavimas apima, kai mano vaikai išeina į gimnaziją ir man paskambina biologijos mokytoja bei dėkoja už puikias jų žinias. Kartais tenka ir man nustebti.

Buvome Varniuose, kur bene didžiausią įspūdį padarė žygis į bebrynus ir ėjimas kūlgrinda. Bridome iki jų per pelkes, turėjome šokti iki pažastų į murziną vandenį, kad galėtume iš arti patyrinėti bebrų statinius. Keisčiausia, kad po tuos pelkynus braidė ir kūlgrindos purve murkdėsi net tos merginos, kurios iki tol, atrodė, pripažino tik kvepiančių putų sklidiną vonią. Tai ir yra  smagumas, kai matai, kaip plečiasi vaiko pasaulis, kaip jis pradeda suprasti ir mylėti gamtą, atranda norą pažinti, tyrinėti. Tokie vaikai niekada nešiukšlins, neniokos gamtos ir elgsis atsakingai, nes jie jau kitokie, jie – gamtos bičiuliai.“

Linksma istorija

Linksmų istorijų, anot Vaidos, yra tikrai ne viena, jų nutinka nuolat, bet ji prisimena tokį pavasarišką nutikimą. „Pavasaris jau buvo įsisiūbavęs ir oras atšilęs, tad sugalvojau, kad reikia paskelbti gražiausios fotografijos konkursą “Kai miškas pavasariu kvepia…”  Vaikams paaiškinau, kad turi ieškoti įdomaus, išskirtinio kadro, kokio dar niekas nebūtų matęs. Būrelį tuomet lankė toks berniukas. Pamenu, jis pribėga prie manęs ir sako: „Mokytoja, padariau gerą nuotrauką“, aš pagyriau ir paprašau atsiųsti tą nuotrauką man. O kiti vaikai atlekia būriu ir klausia, ar jų draugas papasakojo, ką ir kaip jis fotografavo. Ne, sakau – nepasakojo.

Tuomet jie vienas per kitą ėmė aiškinti, kaip tas berniukas įsiropštė į aukščiausią medį ir daugiau nei pusę dienos pratupėjo jo viršūnėje, laukdamas ką tik sugrįžusio gandro. Mat priešais tą medį ant stulpo buvo įkeltas gandralizdis, o šis devintokas sugalvojo iš arti nufotografuoti parskridusį sparnuotį. Fotografija pavyko ir sulaukė tikrai didelio dėmesio. Bet didžiausią įspūdį paliko ne tas pirmasis į Viešvilę sugrįžęs gandras, ne pati nuotrauka, o vaiko pademonstruota kantrybė dėl įdomaus kadro. Štai taip miško bičiuliai vykdo jiems skirtas užduotis“, – linksma gaida  pasakojimą baigia Vaida.  

Teigiama, jog Visata dosniai atlygina už tai, į ką įdedi širdies ir meilės, tad reikia tikėti, jog tokiai nuoširdžiai ir darbščiai mokytojai bus atvertos visos galimybių durys – juk ji tikras jauno pedagogo bei jauno žmogaus pavyzdys, kaip reikia mylėti gamtą ir žmones, kaip perteiktos profesinės žinios gali tapti įkvėpimu auklėtiniams, kaip reikia džiaugtis net mažiausiomis gyvenimo smulkmenomis ir skleisti tą džiaugsmą kitiems.

Pabaigai – Vaidos socialiniuose tinkluose pasidalinta sentencija: „Mes negalime daryti didelių darbų žemėje, tik mažus dalykus su didele meile.“ (Motina Teresė).

Eglė Baltrėnienė

Nuotraukos iš Vaidos Jakaitytės archyvo