Privačių miškininkų galvos skausmas: kas turėtų rūpintis priešgaisrinėmis juostomis?

Privačių miškininkų galvos skausmas: kas turėtų rūpintis priešgaisrinėmis juostomis?

Privačių miškų savininkai vis garsiau kalba – esą šalyje vykdant priešgaisrinę miškų apsaugą privatūs miškininkai patiria diskriminacines sąlygas. Pasak jų, vykdant vieną iš gaisrų prevencijos priemonių – priešgaisrinių juostų žymėjimą – privačios valdos neretai praleidžiamos, o juostos įrenginėjamos tik valstybiniuose miškuose. Tačiau Valstybinių miškų urėdija  (VMU) atsakomybės kratosi ir teigia, kad už jas atsakingi patys miško savininkai.

Dalį mokesčių skiria gaisrų prevencijai

Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių  preliminariais duomenimis, 2020 m. iki lapkričio 1 d.  Lietuvos miškuose užregistruota 157 miško gaisrai 64,23 ha plote, iš jų 61 miško gaisras privačiuose miškuose 30,86 ha plote. Šie skaičiai mažesni nei 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu  (279 miško gaisrai 200,17 ha ), tačiau miško gaisrai visuomet opi problema. Užtenka vieno neatsargaus degtuko brūkštelėjimo, kad miške, ypač šiltuoju metų laiku kiltų gaisras, be to, VMU nurodo, kad vis dar pasitaiko tyčinių padegimo atvejų.

Miško gaisrams išvengti ar sumažinti jų žalą taikomos perspėjamosios, priešgaisrinės ir gaisrų gesinimo priemonės. Profilaktinės perspėjamosios priemonės – tai nuolatinis informavimas apie priešgaisrinę saugą (stendai miške, visuomenei skirti leidiniai, lankstinukai), rekreacinių miškų tvarkymas (įrengiamos poilsiavietės su laužavietėmis), gaisrų stebėjimo organizavimas (įdiegta moderni antžeminė automatinė miškų gaisrų stebėjimo sistema, apimanti visus šalies miškus). Visų šių priešgaisrinių priemonių paskirtis – greitai ir efektyviai stabdyti gaisrų plitimą. Viena svarbiausių priešgaisrinės miško apsaugos priemonių – priešgaisrinės juostos. Jos įrengiamos prie geležinkelių, kelių, kvartalinių linijų ar kvartalų viduje, prie stovyklaviečių, sandėlių ir įmonių. Priešgaisrinės juostos būna mineralizuotos, lapuočių medžių, spygliuočių medžių, magistralinės juostos.

Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklėse numatyta, kad miškų urėdijos, valstybiniai parkai ir savivaldybės skiria lėšų stebėjimo, profilaktinėms, priešgaisrinės saugos ir gaisrų gesinimo priemonėms visose miško valdose. Jose taip pat numatyta, kad miško savininkai privalo savo lėšomis įrengti, atnaujinti ir prižiūrėti mineralizuotas ir priešgaisrines juostas, laužavietes, poilsio aikšteles, valyti mišką.

Miškų įstatyme nurodoma, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. visi miško valdytojai (fiziniai ir juridiniai asmenys), be kitų mokesčių, privalo sumokėti privalomuosius 5 proc. atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną, paruoštą jų valdomuose miškuose, ir už parduotą jų valdomą nenukirstą mišką. Šios lėšos skiriamos bendrosioms miškų ūkio reikmėms. Privačių miškų savininkai įsitikinę, kad dalis šių lėšų turėtų būti skiriama prevencinėms priešgaisrinės apsaugos priemonėms, tarp jų – ir priešgaisrinių mineralizuotų juostų mineralizavimui ir atnaujinimui.

Privatūs miškininkai jaučiasi diskriminuojami

Pasak Privačių miškų savininkų asociacijos direktoriaus Aido Pivoriūno, už visų šalies miškų priešgaisrinę būklę ir apsaugą atsako valstybė. Ji šią funkciją yra pavedusi atlikti valstybinei įmonei VMU, bet iš regionų ateina signalų, jog priešgaisrinės juostos nuolat  įrenginėjamos tik valstybiniuose miškuose, o privačiuose miškuose šie darbai atliekami ne taip kruopščiai. Ši problema, pasak asociacijos vadovo, įsisenėjusi, tik anksčiau miško savininkai mažiau apie tai kalbėjo, nes atsainumo mastai buvo mažesni.

„Šis epizodas nesmagus. Ugnis  kaip žvėrys ar kenkėjai nesirenka miškų pagal nuosavybės formą. Valstybė privalo užtikrinti, kad mineralizuotos juostos būtų įrenginėjamos ir prižiūrimos adekvačiai, proporcingai, vienodai visuose miškuose. Deja, taip nėra“, – apgailestauja A. Pivoriūnas.

Jis tokią situaciją vadina valstybės pagalbos valstybei vienu iš epizodų: juk privatūs miškininkai moka didelius mokesčius, tad tikisi atgalinio ryšio, bet mainais, jo nuomone, gauna nelygias konkurencines sąlygas.

„Įsivaizduokime, jei valstybė privačiam fondui pavestų rūpintis valstybinių miškų priešgaisrinėmis juostomis? Ne vienas sukiotų pirštą ties smilkiniu. Jau ne vienerius metus privačiai nuosavybei rodoma nepagarba. Kodėl darant priešgaisrines juostas sustojama ties privačiais miškais? Todėl, kad taupo pinigus. Taupyti miškų kokybės sąskaita  nedera, juolab kad tai viešų pinigų naudojimo ir viešojo intereso pavyzdžiai,“ – akcentuoja pašnekovas.

Problema nesprendžiama dešimtmečius

Tokią problemą mato ir asociacijos „Dzūkijos miškas“ generalinis direktorius Raimundas Lavrenovas. Miškininkas teigia, kad privačiuose miškuose priešgaisrinės juostos įrengiamos tik atsitiktinumo dėka: jei miško valda ribojasi su valstybiniu mišku, juosta bus įrengta, jei nesiriboja – belieka tikėtis, kad gaisras šią vietą aplenks.

„Gal vietomis priešgaisrinės juostos padaromos ir ten, kur privatus miškas nesiriboja su valstybiniu, bet dažniausiai privačiuose miškuose niekas nedaroma dešimtmečiais. Valstybinių miškų urėdija iš privačių miškininkų gauna pinigus – bent jau kiek man žinoma, 5 proc. ir buvo numatyti,  kad būtų vykdoma ir priešgaisrinė apsauga“, – pažymi jis.

Anot R. Lavrenovo, miškininkai tarpusavyje pasikalba, jog priešgaisrinių juostų žymėjimas privačiose valdose apleistas, visi sutaria, jog jei valstybė gauna lėšų priešgaisrinei apsaugai užtikrinti, turėtų tuo rūpintis visuose miškuose, nežiūrint į nuosavybės formą. Apie šią problemą reikėtų diskutuoti dažniau, bet kol kas ji iškeliama tik tada, kai miške kyla gaisras.

Vis dėlto ne visi miškininkai esamą situaciją vertina kaip sisteminę problemą. Lietuviškos miškininkystės bendrovės „Timbex“ vyriausiasis miškininkas Andrius Kertenis sako, kad šią problemą dažniausiai galima paaiškinti objektyviomis priežastimis: galbūt į kai kurias miško valdas tiesiog neįmanoma įvažiuoti dėl užvirtusių medžių.

„Žinoma, Valstybinių miškų urėdija įsipareigoja gaisrų prevenciją vykdyti visose nuosavybės formose“, – pažymi A. Kertenis.

Įstatymo vingrybės

Nors privatininkai įsitikinę, kad jų sumokami minėti 5 proc., patenkantys į Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą, yra skiriami ir priešgaisrinei miškų apsaugai, VMU teigia kitaip. Dėl miškininkų įvardytos problemos pateiktame atsakyme VMU nurodo, kad visi miško valdytojai privalo savo lėšomis vykdyti priešgaisrinių juostų priežiūrą ir atnaujinimą.

„Miškų įstatymo 18 str. 2 dalyje nurodoma, kad bendra miško priešgaisrinės apsaugos sistema finansuojama Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos ir miškų urėdijos lėšomis. Miško valdytojai ir savininkai savo lėšomis įgyvendina profilaktines priešgaisrines saugos priemones (įrengia priešgaisrines juostas ir laužavietes, valo užšlemštą mišką ir kita). Miškų priešgaisrinių taisyklių 19 punkte nurodoma, kad miško valdytojai privalo įgyvendinti profilaktines priešgaisrines apsaugos priemones, numatytas vidinės miškotvarkos projekte ir miško želdinimo ir žėlimo projekte (įrengti, atnaujinti ir prižiūrėti priešgaisrines juostas, laužavietes, valyti užterštą mišką)“, – rašoma atsakyme.  Urėdija nurodo, kad priešgaisrinių juostų priežiūrai ir atnaujinimui finansavimas iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos nėra skiriamas.

VMU neatsakinga už prevencines priemones

VMU poziciją patvirtina ir Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis, pabrėžiantis, kad urėdija yra atsakinga už priešgaisrinę apsaugą, bet ne prevencines priemones.

„Už priešgaisrinių juostų įrengimą ir jų priežiūrą pagal Miškų įstatymą atsako miškų valdytojai ir savininkai. Priešgaisrinės apsaugos taisyklėse yra patikslinta, kad miško savininkai ir valdytojai turi įgyvendinti priešgaisrines apsaugos priemones, įskaitant ir mineralizuotų priešgaisrinių juostų įrengimą bei atnaujinimą. Urėdija pagal įstatymą niekada neturėjo prievolės įrenginėti priešgaisrines juostas privačiuose miškuose“, – įstatymą aiškina Miškų politikos grupės vadovas N. Kupstaitis.

Specialistas pažymėjo, kad lėšos iš 5 proc. mokesčio skiriamos priešgaisrinės apsaugos sistemai: visų šalies miškų stebėjimui kameromis ir iš priešgaisrinių bokštų, gaisrų aptikimui ir gaisrų gesinimo priemonėms.

„Įtariu, kaip galėjo atsirasti nesusikalbėjimas tarp Valstybinių miškų urėdijos ir privačių miškų savininkų. Anksčiau, dar prieš urėdijų sujungimą į vieną įmonę, atskiros urėdijos pagal susitarimą su privačių miškų savininkais apsiimdavo mineralizuoti priešgaisrines juostas. Bet tai buvo atskirų urėdijų iniciatyva, o ne įstatymo prievolė. Valstybinių miškų urėdija irgi gali teikti tokią paslaugą privačių miškų savininkams, bet pagal atskirą paslaugos teikimo sutartį“, – komentuoja N. Kupstaitis.

Miškininkų tikslas – rūpintis miško auginimu

Privačių miškų savininkų asociacijos nariai, jos direktoriaus A. Pivoriūno teigimu, ne kartą svarstė priešgaisrinių juostų žymėjimo klausimą. Miškininkavimo praktikoje seniai žinoma, kad efektyviausi būdai užbėgti miško gaisrams už akių yra ne puikiai veikiančių kamerų keitimas naujesnėmis ar automobilių parko atnaujinimas, o laiku pritaikytos priešgaisrinės prevencinės ir rizikos valdymo priemonės.

„Ar miškininkai turi rūpintis keliais ir gaisrais? Mano manymu, miškininkas pirmiausia turi rūpintis kokybiško miško auginimu ir derliaus nuėmimu. Jei mes taip uoliai valstybėje rūpinamės keliais ir priešgaisrinėmis juostomis, tai gal turėtume pradėti steigti kazino ar SPA centrus miškuose? – ironizavo pašnekovas. – Visko galime sugalvoti, bet ar tai yra miškų ūkio sudėtinė dalis? Drįsčiau teigti, kad ne. Tiesa, pasaulyje yra įvairiai: yra šalių, kur gaisrais rūpinasi patys miškininkai, bet yra ir taip, kad tai daro kiti specialistai. Mano įsitikinimu, gaisro prevencija turėtų rūpintis gaisrų gesinimo specialistai. Tiesa, pas mus jiems skiriama ypač nedaug lėšų, tad  ir reikalauti kokybės nebūtų sąžininga. Matyt, dar kažkiek laiko tai bus miškininkų galvos skausmas.“

Rasa Milerytė