Kur pasibaigia šviesa
Šiemet dar reikės sumedžioti 49 vilkus
4 sausio, 2021
Privačių miškininkų galvos skausmas: kas turėtų rūpintis priešgaisrinėmis juostomis?
6 sausio, 2021
Kur pasibaigia šviesa
Diena – lyg siauras šviesos plyšys paros tamsoje. Šykšti saulės šviesa dažniausiai – tik pro debesis. Trumputės dienos pilkuma savaip ramina. Dabar tyla gamtoje svarbiausia. Ir kiekvienas garsas joje skamba kur kas reikšmingiau. Siūlome pasiskaityti Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vadovo Algio Butlerio pamąstymus apie gruodžio mėnesio gamtą.
Mažagarsiame eglyne mažojo čiabuvio lipučio tylokas cirpimas tampa savaime didelis. Miško prieblandoje paslaptingai rudo paukštelio gal nepamatysi, bet išgirdus jį pakanka žinoti, kad šis, kaip ne vienas kitų rūšių sparnuotis kantriai žiemos čia.
Čia trumpai išgirsime mažiausią iš zylių – juodąją bei nykštuką. Kita žiemotoja pilkoji meleta kartais neištveria ir pasileidžia skristi švelniai kiauksėdama. Skrydis neilgas: žemai virš medžių viršūnių nubangavęs žalsvas paukštis neria į lajas ir tampa beveik nepastebimas.
Blausios dienos ir taip prisitaikiusius pritapti savo aprėdais sparnuočius paverčia beveik nepastebimais ir vien judesys ar balsas juos išduoda. Tad visai nekeista pamatyti miško pievos pakraštyje medyje būdraujantį paukštvanagį. Plėšrūnas žvalgosi ir telaukia kol jo akiplote atsidurs smulkesnis sparnuotis. Tai vienas iš paukštvanagio medžioklės būdų.
Karklynan susimetęs ilgauodegių zylių pulkelis ilgėliau ten neužtrunka ir nuskuba tolyn. Net šiuos puošnius tarsi apsnigtus sparnuočius jei ne jų balsai bei judrumas, sunkoka lajose pastebėti. Jau subrendęs baltauodegis jūrinis erelis taip pat pasirinko stebėjimo vietą – pavienį stambų medį pušų jaunuolyne. Kad plačiai matytųsi. Šie stambiausi sparnuoti plėšrūnai ištisus metus karaliauja rezervate ir jo plačiose apylinkėse.
Kas kita lyginant su ereliu mažytis vandeninis strazdas. Mūsų kraštas – jam tiktai žiemvietė. Dar lapkričio pradžioje vienas toks paukštis, įnikęs į maisto paieškas, taškėsi Viešvilėje. Per akmenėlius pursluojančiame vandenyje maisto ieškantis paukštelis smagiai darbavosi paniręs keliaudamas sekluma išilgai vagos.
Upelis šiek tiek atsigavęs po lietaus ir jį papildo iš pelkių atitekantis rusvas vanduo. Susitvenkęs juodalksnyne ties Viešvilės ištakomis vanduo vidurupin prasiveržia keliomis neplačiomis protakomis. Tokia padėtis dar nereiškia, kad pelkėse viskas užtvindyta. Tikrai ne ir jei dar nepalis, greitai pajusime jo trūkumą.
Ties upelio ištakomis Buveinių paežerėje triūsia bebrai. Kaip visuomet rudenį bebrams – medžiapjūtė. Nors dabar žiemos tapo švelnios ir mažasniegės, bet bebrai vadovaujasi senais instinktais ir galimam sunkmečiui kaupia medžių, krūmų šakas vandenyje. Dažnai šios išlieka beveik nepanaudotos maistui, nes bebrai jei tik gamta leidžia, mieliau kerta naujus medžius nei minta savojo sandėlio povandeninėmis atsargomis.
Takais numinta link miško paežerė liudija, kad bebrai tenai didžiausi vaikščiotojai. Tas pats vaizdas ir Viešvilės paupyje. Nieko gardesnio už beržus bei karklus rezervate šie darbštuoliai neaptinka, nes itin vertinamos drebulės čia retenybė. Jau už rezervato ribų grioviu paverstą Meižio upelį bebrai užtvėrė užtvanka ir vanduo liūliuoja kone iki pat jo viršaus. Taip žvėreliai truputį atsvėre kadais žmogaus padarytą skriaudą vagai ir šlapynei.
Baigiame primiršti šalčius tokiu laiku. Toks jau tas gruodis. Su virsmais į žiemą ir žingsniais link rudens.
