Algirdas Rudnickas: „Darbas ir šeima – visa ko pagrindas“

Algirdas Rudnickas: „Darbas ir šeima – visa ko pagrindas“

Algirdas Rudnickas – įmonės „Miško draugas“, besiverčiančios miškininkystės veiklomis,  bendraįkūrėjas – sako, kad šioje veikloje, kaip ir bet kurioje kitoje, siekiant sėkmės svarbiausia yra pagarba klientams ir darbuotojams. „Be darbuotojų nieko nesukursi“, – įsitikinęs Rokiškyje įsikūrusios įmonės vadovas. Pašnekovui gyvenime svarbiausi du dalykai – mylimas darbas ir šeima. „Visa kita išsisprendžia savaime“, – sako A. Rudnickas.

Esate įmonės „Miško draugas“, besiverčiančios medienos ruoša, prekyba, miškininkyste ir kitomis veiklomis, vadovas, vienas iš įkūrėjų. Įmonė įkurta 2004 m., o šiandien ji lyderiauja Rokiškio apskrityje. Kokie buvo pirmieji įmonės žingsniai?

Aš ir du mano draugai kiekvienas atskirai tame pačiame rajone dirbom toje pačioje srityje ir nusprendėm, kad jei sutelksim jėgas, bus kur kas paprasčiau. Taip ir atsirado „Miško draugas“. Norėjome pasidalinti darbus, nenorėjome konkuruoti tarpusavyje. Be to, kai esi didesnis, lengviau, drąsiau konkuruoti su kitais, išeiti iš rajono ribų. Dirbdami vadovaujamės demokratijos principais – jei kyla darbinių ginčų, nesutariame, kaip geriau kažką padaryti, balsuojame. Visi esame skirtingi – vienas lėtesnis, kitas greitesnis, vienam lengviau bendrauti su žmonėmis, kitam tvarkyti dokumentus – taip mes vienas kitą papildom ir dirbam efektyviau, nei dirbtume būdami po vieną.

Kaip pavyko pasiekti lyderių poziciją? Ar daug kliūčių buvo kelyje?

Iš tiesų tai niekada negalvojau apie tai, kad esame lyderiai ar kad reikia tokiais tapti. Mes tiesiog visą laiką nuosekliai dirbome, neklaidžiojome tarp skirtingų veiklų. Manau, tas nuoseklumas mums ir padėjo. Anksčiau, kai tik pradėjome veiklą, pati geriausia reklama buvo ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Žmogus pardavė mišką, kaimynui papasakojo, kad sąžiningai, greitai su juo atsiskaitė, tada ir kaimynas, norėdamas parduoti mišką, kreipiasi į mus. Mums visą laiką sekėsi išlaviruoti taip, kad ir mes, ir klientai būtų patenkinti.

Ar su miško darbais susijęs verslas yra ta sritis, kurioje lengva uždirbti? Ar pasitaiko sunkiai įveikiamų iššūkių?

Kai žiūri iš šono, atrodo lengva. Man atrodo lengva dirbti su nekilnojamuoju turtu – nusipirkai patalpas, nuomoji jas ir pinigai byra. Bet manau, kad tas, kuris tuo užsiima, nepasakytų, jog jo kelias rožėm klotas. Lygiai taip pat ir miškininkystė. Tai nėra lengvas užsiėmimas. Nepalengvina darbo ir neigiamas visuomenės požiūris į miškininkus. Dalis visuomenės mus laiko miško niokotojais… Nors taip nėra.

Darbą apsunkina ir įvairūs valdžios apribojimai. Žemėtvarkos srityje pridaryta daug klaidų. Vienas iš didesnių skaudulių: yra miškas, bet nėra, kaip į jį patekti. Malūnsparniu juk nenuskrisi. Traktorius paliks vėžes. O gero privažiavimo prie miško nėra.

Kokių dar iššūkių kyla?

Dabar labai aktualus dalykas – darbuotojų trūkumas. Su tuo turbūt susiduria visi, kas turi įmones. Daug ką galėtume daryti kitaip, galėtume padaryti daugiau, jei tik turėtume žmogiškųjų išteklių. Deja, jauni žmonės nelabai nori eiti dirbti į mišką, nes šis darbas sunkus. Stengiantis dirbti miške tikrai galima uždirbti, tačiau reikia pastangų. Per pastaruosius dvidešimt metų miškininkystės sektorius labai sumažėjo ir dabar viskas eina link mechanizacijos.

Taip pat trukdo vadinamasis žaliasis terorizmas. Miesto žmogus pamato, kad kertamas miškas, ir šaukia, kaip tai blogai. Jį išgirsta koks nors Seimo narys, pamato, kad čia gali pritraukti rinkėjų balsų, ir puola juos palaikyti. Nors ir mokslininkai sako, ir miškininkystės srityje dirbantys specialistai supranta, jog miško gyvenimas teka ciklu nuo jauno medžio link seno. Tačiau dėl žaliojo terorizmo atsiranda įvairių ribojimų. Valdžia labai lengvai kažką uždraužia, bet labai sunkiai miško savininkams kompensuoja tai, ką jie praranda dėl draudimų.

Miško tvarkymas, vadinasi – ir kirtimas, yra viena iš priemonių, siekiant turėti tvarų ir sveiką mišką?

Miškas, kuriame nieko nedirbama, sunyksta. Kai po studijų pradėjau dirbti Rokiškio girininkijoje, Sartų regionininio parko rezervate augo labai gražus senas eglynas. Bet kažkas padžiuvo, kažkas pagriuvo, pradėjo bujoti lazdynas, žmogus neįsikišo, gamta nespėjo pati susitvarkyti ir dabar tas eglynas baigia pavirsti lazdinynu. 

Kaip manote, kokios Jūsų asmeninės savybės padeda dirbti šį darbą?

Manau, kad šiame darbe reikalinga kantrybė, kadangi reikia daug dirbti su žmonėmis. Ir gebėjimas išlikti ramiam. Aš esu ramesnis, kantresnis, o mano kolega greitesnis, aštresnis, ir ši simbiozė duoda puikius vaisius. Taip pat šiame darbe labai svarbu gerbti klientą, gerbti savo komandą ir tesėti duotus pažadus. Tai – raktas į sėkmę.

Kada supratote, kad miškininkystė yra ta sritis, kurioje norėtumėte dirbti?

Tai, kad noriu būti miškininku, supratau dar mokykloje. Mūsų giminėje yra buvę miškininkų. Tėtis buvo medikas, bet jaunystėje irgi yra svarstęs apie miškininkystę. Miškas, gamta mane labai traukė nuo mažų dienų, nuo kaime leistų vasarų. Niekada nebuvau tas žmogus, kuris dirbdamas norėtų visą laiką prasėdėti prie stalo arba visą laiką vien bendrauti su žmonėmis, ir miškininkystė man atrodė ta sritis, kurioje yra visko. Mano darbą dabar sudaro trys dalys: dalis miške, dalis su žmonėmis ir dalis prie stalo. Tai tikrai nėra monotoniškas darbas.

Kuri iš šių dalių Jums mieliausia?

Iš pradžių, kai tik pradėjau darbinę veiklą, labiausiai patiko būti miške. Būdavo, išvažiuoji į mišką ir atsigauni. Ir visai nesvarbu, koks metų laikas, nes miške kiekvienas metų laikas gražus. Ir pavasaris, kai viskas bunda, ir vasara, kai viskas sužaliuoja, ir ruduo, kol dar nėra baisių darganų, ir žiema (jei tik ta žiema būna). Paskui labiau patraukė darbas su žmonėmis. Na o dabar visai mielai ir prie stalo su dokumentais padirbu.

Koks šiandien Jūsų santykis su mišku? Ar dar jaučiate norą kartais nuo visko pabėgti į mišką?

Išvažiavęs į mišką atsigaunu. Pabėgu nuo kasdienybės gausmo, nuo rutinos. Būna, kad visą savaitę įtemptai dirbi, lakstai tai šen, tai ten, o tada išvažiuoji į mišką, kad ir porai valandų – ir nuovargio kaip nebūta. Miške tylu, tik paukščiai čiulba – tai ramina, padeda atsigauti.

Manau, kad tas santykis užfiksuotas ir įmonės pavadinime – „Miško draugas“. Kaip puoselėjate draugystę su mišku?

Kadaise, keli metai po įmonės įkūrimo, vienas darbuotojas pasakojo per radiją girdėjęs diskusiją apie lietuviškus įmonių pavadinimus, ir ten buvo aptartas „Miško draugas“. Laidoje kalbėjo, kad tai dviprasmiškas pavadinimas, nes lyg ir draugas, bet ką tas draugas daro? Kerta mišką. O šis pavadinimas gimė labai natūraliai. Mes visada draugavom ir draugaujam su mišku. Tai ir mūsų darbas, ir pragyvenimo šaltinis, ir vieta, kurioje gerai jaučiamės. Todėl ir esame miško draugai.

Kalbėdamas užsiminėte, kad Jums labai svarbu pagarba klientui ir darbuotojui. Kokiomis dar vertybėmis vadovaujatės, dirbdamas šį darbą?

Svarbiausia – pagarba. Klientui, darbuotojui, visai komandai. Juk būdamas vienas, nieko nepadarysi. Gali stengtis, bet darbas nebus toks kokybiškas, kokį padaro visa komanda. Kas iš to, jei būsi įmonės savininkas ar direktorius… Be darbuotojų nieko nesukursi.

Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis? Galbūt turite išskirtinių pomėgių?

Turiu tris vaikus, aplink juos ir sukasi mano laisvalaikis. Kol vaikai buvo mažesni, kartu žaisdavom, pramogaudavom. Visi vaikai šoko sportinius šokius, vidurinioji dukra netgi labai rimtai, galima sakyti – profesionaliai. Vaikai, šeima įprasmina mano laiką.

Galbūt ir pačiam teko pasimokyti sportinių šokių su vaikais?

Mes su žmona, kaip senjorai, šiek tiek šokome, kol buvome tik dviese. O kai gimė vaikai, pradėjome šokti aplink juos. Tiesa, studijų laikais esu buvęs šokių stovykloje.

Papasakokite daugiau apie savo studijų metus. Kuo jie buvo įdomūs?

Turbūt jie nebuvo kažkuo išskirtiniai, bet buvo smagu dalyvauti įvairiose veiklose, gyventi sąlyginai nerūpestingą gyvenimą. Mokslai man patiko. Tuo laiku, kai aš baigiau mokyklą ir stojau į universitetą, miškininkystė buvo viena iš prestižinių profesijų. Buvo labai didelė konkurencija. Tais laikais tie, kurie baigė mokyklą su aukso ar sidabro medaliu, galėjo įstoti be konkurso, o man teko dalyvauti konkurse, kur į vieną vietą pretendavo 4-5 žmonės. Mano kursas buvo labai stiprus, visi puikiai mokėsi, daug mano kurso draugų dabar dirba mokslinį darbą, turi profesoriaus vardą, užima aukštas pareigas valstybinėje tarnyboje. Apmaudu, kad dabar miškininkystės studijos nebėra tokios populiarios. O studijų laikus prisiminti gera, buvo geri laikai.

Ar šiuolaikiniam jaunam žmogui rekomenduotumėte rinktis miškininkystę?

Rekomenduočiau rinktis tai, kas žmogui patinka. Negalvoti apie tai, ar bus lengva įstoti, ar bus lengva mokytis, o siekti svajonės. Jeigu miškas žmogui gražus tik kai žiūri į jį pro automobilio langą, tai vargu, ar šiame darbe jausis laimingas.

Mėgstamas darbas – kelias į laimingą gyvenimą?

Vienareikšmiškai. Jei ryte atsikėlęs negalvoji, kad „o ne, pirmadienis ir vėl penkias dienas reikės eiti į darbą“, gali laikyti save laimingu žmogumi. O jei darbas sukelia kančią, tai kokia tada laimė, jei aštuonias ar devynias valandas per parą būni nelaimingas.

O Jūs ar esate laimingas žmogus? Kas suteikia laimės pojūtį?

Esu laimingas, nes turiu mėgstamą darbą ir gražią šeimą. Šeima man yra svarbiau už darbą. Juk su šiais žmonėmis praleidžiu daugiau laiko nei darbe. Darbas ir šeima – visa ko pagrindas, o visa kita išsisprendžia savaime.

Rasa Milerytė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

---