„Dzūkijos miškas“ vadovas – gaminti biokurą vėl apsimoka

„Dzūkijos miškas“ vadovas – gaminti biokurą vėl apsimoka

Varėnos UAB „Dzūkijos miškas“ – netrukus trisdešimties metų veiklos sukaktį skaičiuosianti įmonė. Nuo veiklos pradžios, kai turėjo tik kelis darbuotojus, ji išaaugo iki 26 žmonių komandos, dirbančios ne tik „gimtojoje“ Dzūkijoje, bet ir daugelyje Lietuvos regionų.  Šiandien UAB „Dzūkijos miškas“  yra viena iš stambiausių apvaliosios medienos tiekėjų Lietuvoje. Kas mėnesį ji pagamina, superka ir į rinką pateikia 16 – 20 tūkst. m3 apvaliosios medienos.

UAB „Dzūkijos miškas“ vykdo atsakingą miškininkystę ir  2017 m. visus savo miškus sertifikavo pagal FSC® miškų tvarkymo (FM) standartą Lietuvai.  Medienos ištraukimui, dirvos ruošimui, kelių lyginimui bendrovė naudoja du nuosavus traktorius, medienos pervežimams naudoja šešis savo miškavežius. Valdydama nemažus medienos kiekius ir vykdydama kirtimus pirvačių savininkų miškuose, įmonė per mėnesį pagamina ir apie 1500 m3 biokuro. Tiesa, kaip teigia bendrovės vadovas Raimundas Lavrenovas, gaminti biokurą finansiškai vėl apsimoka tik nuo šių metų.

Kiek ir iš ko gamina biokurą

„Šiemet biokuro pagaminome du-tris kartus daugiau nei pernai ar užpernai. Anksčiau tiek negamindavome, nes gamybos kaštai tiesiog nedengdavo pardavimo kainos. Būdavo nuostolinga, o šį sezoną valstybei uždraudus baltarusiško biokuro importą, tikrai apsimoka gaminti.  Biokurą daugiausiai gaminame spygliuočių, kiek mažiau lapuočių miškuose. Gaminame iš šakų, viršūnių ir kirtimo atliekų. Nerauname tik kelmų“, – sako „Dzūkijos miškas“ generalinis direktorius Raimundas Lavrenovas.

Kaip pasakoja R. Lavrenovas, žaliavos biokurui įmonė iš urėdijų neperka. Viskas iš privačiose rankose sutelktų miškų. „Apie 50 proc. biokuro pagaminame savo turimuose miškuose, o likusius 50 proc. pagaminame, kai žmonės parduoda mišką išsikirtimui. Apvaliąją medieną realizuojame vienu keliu, o biokurą kitu. Tiesa, iki šių metų iš privačių miškų biokuro beveik negamindavome, nes tai buvo nuostolinga“, – sako „Dzukijos miškas“ vadovas.  

Kur dirba ir kaip skiriasi sąlygos Lietuvoje?

Kaip ir pridera, daugiausiai biokuro „Dzūkijos miškas“ pagamina savo regione, bet ilgainiui veiklą išplėtė ir į vidurio Lietuvą, Aukštaitiją ir Vilniaus kraštą. Kaip sako bendrovės generalinis direktorius Raimundas Lavrenovas, įmonės geografiją paprasčiau būtų įvardinti rajonais: Varėnos, Vilniaus, Prienų, Švenčionių, Molėtų, Ukmergės, Panevėžio, Zarasų. 

Pasak jo, medienos kokybė regionuose pernelyg nesiskiria, tačiau skiriasi gamybos sąlygos, priklausomai nuo drėgmės miške.  „Labai skiriasi galimybės išvežti medieną. Įsivaizduokite, jeigu miškas drėgnas, medienos neišveši nepasiklojęs šakų.  Darome tai atsakingai, kad laikytumėmės reikalavimų, išaugotume dirvą ir jos neišvažinėtume. Yra tokių rajonų, kur imti biokuro net neverta.  Pavyzdžiui, Kėdainių rajone pavyksta išvežti tik apie 30, daugiausiai 50 proc. biokuro. Dzūkijoje priešingai, išvežti galima beveik viską“, – teigia pašnekovas.

Patys smulkinti kol kas neplanuoja

„Dzūkijos miškas“ vadovas sako, kad nors įmonė biokuro gamybos apimtis šiemet gerokai padidino, patys smulkinti biokuro kol kas nepradės. „Kažkada buvo minčių pirkti smulkinimo įrangą, dabar net pasvarstome, bet bijome rizikuoti, nes kai kurių biokuro gamintojų patirtys  gan nemalonios. Prieš dešimt metų biokuro gamyba buvo taip populiarinama, šilumininkai pristatė katilinių, kuro gamintojai  prisipirko įrangos, tačiau valstybė pradėjo importuoti pigų biokurą iš Baltarusijos ir pusę visų susipirkusiųjų techniką bankrutavo. Dėl to mes ir dabar nedrįstame, nes po kokių metų gali vėl privežti pigios žaliavos ir viskas apsivers aukštyn kojomis“, –  mano R. Lavrenovas.

Išsakė nuomonę ir apie dabartinę padėtį biokuro rinkoje

„Pūdome daugybę medienos ir jos tiesiog „nepaimame“ iš miško“. Taip R. Lavrenovas mano apie šiuo metu Lietuvos biokuro rinkoje susidariusią situaciją, kai dėl žaliavos trūkumo itin iššaugusi lietuviško biokuro kaina.

„Gal reikėtų didesnėmis apimtimis pjauti menkaverčius medynus, didinti kirtimo normas ir ateičiai pasilikti tik geresnius medynus? Dabar gerą medieną, kuri galėtų būti naudojama drožlės pramonėje, smulkina biokurui. Tad per biokurą kenčia ir drožlės pramonė. Menkaverčius medynus tikrai verta susižiūrėti ir sutvarkyti. Padaryti sanitarinius kirtimus. Ypatingai šiais laikais, kai džiūvimai itin dideli“,  – svarsto R. Lavrenovas.

Pašnekovui kiek apmaudu, jog kabama, kad biokuro gamintojai, siekdami pasipelnyti iš situacijos, užsideda didžiulį antkainį. Pasak jo, apskritai paskutinius dešimtį metų biokuro gamyba buvo nuostolinga. „Biokurą vagonais gabendavo iš Baltarusijos, o lietuviško biokuro rinka buvo mirusi. Dabar, kai biokuro kaina bent reali, dvigubai išaugo gamybos sąnaudos.Tad nereikia galvoti, kad  užsidedamedidžiulius antkainius ir uždirbame dvigubus pelnus. Dvigubai pabrango degalai, o mūsų gamyba būtent nuo jų labai priklausoma. Jei anksčiau kuras kainuodavo eurą, o dabar du. Taip pat ir technika neatsieina pigiau. Pavyzdžiui jei bandytumei investuoti  ir pirkti techniką, sumokėtumei trečdaliu daugiau nei dabar. Darbo jėga irgi pabrangusi. Mes, džiaugiamės, kad bent jau apsimoka gaminti“, – sako biokurą gaminančios įmonės vadovas.

Pokalbio pabaigai R. Lavrenovo paprašėme ko nors palinkėti ar patarti kitiems biokuro gamintojams ar miškininkystės sektorių kuruojantiems valdžios atstovams. „Sunku būtų ką nors ir palinkėti. Visiems tenka priimti nelengvus sprendimus. Atrodo vieną dieną biokuro reikia, kitą dieną jo visai nereikia, o technika kainuoja milijonus. Tik man dar kartą labai apmaudu, kad Lietuvos biokuro gamintojai buvo iš dalies apgauti. Ilgą laiką šildymas biokuru, jo gamyba buvo taip populiarinami ir šilumininkai daug investavo. Tačiau tai neatsipirko ir kai kuriuos netgi privedė prie bankrotų. Gaila tų žmonių, kurie nukentėjo.  Jie bijo vėl plėtoti biokuro verslą, kad taip pat neatsitiktų vėl: kai atsidarys sienos ir bus importuojamas pigus biokuras. Reikalingi į ateitį nukreipti politiniai sprendimai, saugantys lietuvišką verslą“, – kalba R. Lavrenovas.

Andrius Nenėnas