Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija (Trečia dalis)

Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija (Trečia dalis)

Kelias vedė tik į Miškų ūkio fakultetą

Gyvieji gyvenome savus gyvenimus. Laikui bėgant Pirmaliūnyje liko tik dvi  Gindrėnų sodybos. Lukoševičienės ir Žeimienės šeimos persikėlė gyventi kitur, o į tėvo vietą atvyko naujas eigulys – Petras Masiokas (iš tikrųjų – Masys). Iš pradžių jis gyveno pas mus, vėliau persikraustė į Žeimienės sodybą. Mes su motina kaip sugebėjome, taip ir ūkininkavome. Maisto užteko, tačiau su rubliu buvo sunkiau. Iš ūkio pajamos buvo labai menkos, teko ieškoti papildomos veiklos. Ir čia padėjo miškas. Tuo metu įstaigoms malkas kurui parduodavo tik miške. Malkų išvežimą iš miško prie kelių organizuodavo patys pirkėjai. Eigulys susitardavo su pirkėjais ir mes malkas išveždavome iš miško prie vieškelio. Tuo metu tai buvo pagrindinės mano pajamos ne tik smulkmenoms, bet ir stambesniems pirkiniams – parduotuvėje nusipirkau kostiumą, su kuriuo baigiau gimnaziją ir pradėjau studijas.

Per tas malkas gavau neblogą ,,krikštą“ ir iš Anykščių skrebų. Pasirodo,  skrebai tuščioje Lukoševičienės sodyboje buvo įsirengę pasalą, iš kurios stebėjo mūsų sodybas ir aplinką. Vieną dieną su eiguliu grįžome iš miško, prie upės paleidome arklius, išsimaudėme. Eidamas  pro tuščią Lukoševičienės sodybą  išgirdau bruzdesį. Pravėręs namo duris ant  aukšto pamačiau skrebus. Žinoma, nešiau kailį… Pasivyję skrebai pastatė mane prie gretimos sodybos svirno sienos, žadėjo nušauti, gerai davė į skūrą, tad grįžau namo su ištinusiu ir sukruvintu veidu bei skaudančiomis pašonėmis. Mušant didelio skausmo nejutau, gal daugiau pyktį,  dėl mojavimo automatu didelės baimės irgi nebuvo: nušaus – tai nušaus, ar maža ką nušauna…

Nepriteklius keitė ir gyvenimo sąlygas Anykščiuse, teko ieškotis pigesnio varianto. Iš mokytojo Stundžios persikėliau pas miškininką Antaną Strazdą, anykštėnų vadintą Untuliu. Jis buvo labai įdomus žmogus: nepriklausomoje Lietuvoje baigė progimnaziją, dirbo eiguliu, pokariu – miško pramonėje, vėliau – miškų ūkyje. Be miškininkystės, domėjosi literatūra, asmeniškai pažinojo Antaną Vienuolį. Esant progai, ypač vieną kitą taurelę išmetęs deklamavo Maironio, A. Baranausko, J. Biliūno eiles. Jau pensininkas mintinai išmoko visą A. Baranausko ,,Anykščių šilelį“. Pas jį gyvendamas iš arčiau pažinau miškininkų profesijos ypatumus – meilę miškams, gamtai ir Tėvynei, nuoširdų tarpusavio bendravimą, atsidavimą savo darbui.

Kaip klostėsi reikalai Anykščių gimnazijoje? Ji Anykščiuose tuomet buvo pagrindinis kultūros židinys. Deja, didelė dalis jo kūrentojų, mokytojų, buvo išblaškyti karo audrų: vieni žuvo, kiti pasitraukė į Vakarus, dar kitiems rėmai, į kuriuos juos įspraudė tuometinė sistema, buvo nesuderinami su dvasinėmis vertybėmis ir jie pakeitė darbą. Mus mokę mokytojai buvo nevienodo išsilavinimo, galbūt kai kuriems trūko profesinių žinių, bet nė vienam netrūko noro auklėti mus dorais, Lietuvą mylinčiais piliečiais, nors žodžiai Tėvynė, Laisvė buvo tabu. Vis dėlto su jaunatvišku užsidegimu valėme griuvėsius, sodinome liepas, įrengėme stadioną. Deja, šalia mūsų sodintų liepų, gyvybės simbolio, gulė ir sudarkyti, išniekinti kai kurių šeimos narių, giminių, pažįstamų lavonai…

Tremtys, kalėjimai retino  ir mūsų laidos gretas. Paminėtinas 1949 m. tremtinys Algimanas Liogė, 1953 m. žuvęs Usolijoje, Rožė Pavidytė, po 1950 m. vasario 16 d. nuteista dešimčiai metų kalėti.

Laimė, mokytojų įtaka mums buvo labai svari. Negalima pamiršti lietuvių kalbos ir literatūros asų J. Katino bei A. Ulčino, o mokytojo S. Kunčino, nepriklausomos Lietuvos kariškio, sugebėjimai sausas matematines formules pavertė drausmės, pareigingumo, sąžiningumo ugdymu. Nepamirštamas ir lyg  meteoras praskriejo nepriklausomos Lietuvos atsargos pulkininkas J. Strazdūnas. Iš jo jutome ne tik karišką drausmę, bet ir kultūringo, išsilavinusio Lietuvos piliečio svarbą. Nelengvas buvo šių švietėjų darbas, per septynetą  metų pasikeitė net penki mokyklos direktoriai.

Nuo pat pirmųjų okupacijos metų mokykloje buvo kuriamos ir pionierių bei komjaunimo organizacijos. Pirmasis komjaunimo organizacijos kūrėjas buvo Bruneizeris. Vėliau iš jo pareigas perėmė ir labai aktyviai bandė  reikštis Antanas Ubagevičius, vaikščiojęs su pistoletu, bet dėl aktyvios veiklos 1947 m. spalį nužudytas  partizanų. Tuomet komjaunimui priklausė tik keli moksleiviai, o ir patys to neafišavo. Daugiau į komjaunimą stojo jau  baigdami mokyklą, matyt, tikėdamiesi lengvesnio kelio į studijas. Kaip vėliau paaiškėjo, ir mūsų klasėje, pradedant 10- ta jau buvo komjaunuolių, o 11-oje jų dar padaugėjo. Be abejo, tai buvo jų sąžinės reikalas.                                                                                                                               

Išaušo 1951 m. pavasaris, išlaikėme brandos egzaminus, gavome atestatus ir pasukome kas sau.  Mano pasirinkimas buvo labai labai aiškus: užaugau prie miško, nuo pat vaikystės bendravau su miškininkais, tad kelias vedė tik į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Atestato pažymių vidurkis buvo neblogas (4,5), stojamuosius taip pat pavyko išlaikyti panašiai. Konkursas  – maždaug trys  į vieną vietą. Tuo naudojosi LŽŪA  komjaunimo aktyvas. Mandatinės komisijos išvakarėse komjaunimo patalpose ant pasieniais sustatytų stalų buvo padėti popieriaus lapai ir rašymo priemonės. Komjaunimo vadai stojančiuosius tiesiog  prievarta varė į tas patalpas ir vertė rašyti pareiškimus į komjaunimą. Manydami, kad mandatinė komisija į tai atsižvelgs, daugelis juos parašė. Deja, susigundžiusiems teko nusivilti – mandatinė komisija žiūrėjo tik į mokymosi rezultatus. Man su grupele bendraminčių pavyko prasibrauti pro duris ir iš tos patalpos pabėgti.

Į  pirmą kursą priėmė 50 studentų: 30 vaikinų ir 20 merginų. Pirmieji mokslo metai bėgo gana ramiai, be didesnių nuotykių. Tuo metu kurse buvo 13 komjaunuolių, o mokslo metų eigoje komjaunimo gretos išaugo, taip vadinamo nesąjunginio jaunimo liko mažuma. Be abejo, vyko žvalgytuvės – kas su kuo?  Pirmame kurse buvo dėstomi  bendrieji dalykai, pagal specialybę – geodezija ir botanika. Ryte vyko teoriniai užsiėmimai, popiet, kartais iki vėlaus vakaro – laboratoriniai darbai (chemija, fizika, botanika). Birželį išvykome į geodezijos ir botanikos mokomąją praktiką Vaišvydavos miške. Apsigyvenome buvusios eiguvos sodyboje: vaikinai – daržinėje, merginos – gyvenamajame name.  Buitis paprasta: iš Akademijos gavome po pora paklodžių, pagalvėlę, antklodę ir tuščią didelį maišą, kurį prikimšę naudojome kaip čiužinį. Turėjome didelį katilą, jame rytais ir vakarais virėme gamtos gėrybių arbatą, pietums (po praktikos užsiėmimų) – kaimišku pienu baltintą makaronų sriubą. Maistui gaminti  kasdien likdavo 2 – 3 budintys.

Šeštadieniais po praktikos 15 km. pėsti eidavome į Kauną, o pirmadienį ryte sunkvežimis Akademijos (Kęstučio g.) nuveždavo į praktikos vietą.

Nors be komforto, bet birželis prašuoliavo linksmai. Atsiskaitę už praktikas ir atšventę pabaigtuves, grįžome į Kauną bei išsiskirstėme pirmųjų studentiškų atostogų. Aš grįžau į gimtąjį Andrioniškį. Tada dar nežinojau, kad tai paskutinė vasara gimtinėje, nejutau, kad gimtuosius namus lankau paskutinį kartą. O ir Andrioniškis pergyveno naujus okupacinio režimo vingius: sunkiai, bet pamažu kalėsi pirmieji kolektyvizacijos daigai. Pirmiausia buvo ,,suvisuomeninti“ arkliai, žmonės pratinami prie kolektyvinio, tuomet  neapmokamo darbo. Gyvenimo sąlygos blogėjo. Per vasarą su motina kiek įstengėme pasitvarkėme savo ūkelyje ir rugsėjį išvykau į Kauną tęsti studijų. Paramos iš namų nebuvo, o pragyventi iš stipendijos buvo sunku. Teko ieškoti išeities. Kaune susitikau su  buvusiu partizanu Stasiu Slučka – Bistrūnu (Šarūno broliu). Su juo buvome gerai pažįstami nuo jo partizanavimo laikų ( artimas bendravimas šeimomis vyko iki jo mirties 2009 m., išskyrus 13 metų, 1965 – 1978 m., kai jis buvo Mordovijos lageriuose).  Jis 1948 m. rugsėjo mėnesį legalizavosi ir dirbo Kauno ekskavatorinėje stotyje darbininku. Ši įmonė visoje Lietuvoje  įrenginėjo ir prižiūrėjo sausinimo sistemas. Savanorių (tuomet – Raudonosios armijos) prospekte turėjo aptvertą teritoriją, kurioje buvo nedidelės mechaninės dirbtuvės, ten laikė sunkvežimius bei  kitus  mechanizmus. Prie prospekto tvoros buvo lentinė sargo būdelė. 1952 m. rudenį S. Slučkos dėka aš atsiradau toje budelėje –  tapau naktiniu sargu. Budėjimo laikas –  kas antrą naktį nuo 18 val. iki 9 val. ryto.  Po budėjimų į užsiėmimus dažniausiai nueidavau tik po pietų – atlikti praktinių darbų. Studijos dėl to labai nenukentėjo. Gyvenau Molėtų gatvėje su kurso draugu  ir bendraminčiu Albertu Žilinsku. Jis buvo baigęs Vilniaus miškų technikumą, metus padirbęs gamyboje, darbštus, pareigingas, sąžiningai lankė užsiėmimus, turėjo gerus paskaitų konspektus ir per visas studijas gavo tik ,,labai gerai‘‘. Man praleistus teorinius užsiėmimus kompensavo draugo konspektai, o praleistus praktinius darbus stengiausi atlikti su kita grupe.

Kursiokų materialinė padėtis buvo skirtinga. Vieni, daugiausia miestiečiai, neįsivaizdavo, kaip galima savaitgalį nenueiti į teatrą, o po to nepasėdėti ,,Gintaro“ restorane, kiti gyveno aprūpinti tėvų (dauguma), o dalis turėjo ieškoti būdų, kaip prisidurti pragyvenimui: krovė vagonus, kūreno krosnis, merginos mezgė. Turintys pastovų darbą nesireklamavo, nes galėjo netekti stipendijos.

Įsimintinos 1952 m. Kūčios. Trys bendranminčiai: aš, Albertas ir Zenonas Liukpetris sutarėme jas švęsti. Vakare po užsiėmimų nusipirkome pusbuteliuką (250 gr) šaltmėtinio likerio, apvalių meduolių ir grįžome namo. Čia laukė staigmena – radome  mano motiną. Ji atvežė naminį sūrį, sviesto, silkės. Tad išsivirėme arbatos, pavalgėme širdims mielą Kūčių vakarienę ir patraukėme į Katedrą baziliką, kur vidurnaktį vyko mišios. Po jų  pėsčiomis – vėl į Molėtų gatvę, o šv. Kalėdų vakarą jau teko praleisti šaltoje sargo būdelėje.

Darbo sąlygos buvo sunkios, būdelėje nebuvo jokio šildymo. Patys turėjome įsigiję paprastą elektrinę plytelę, kurią pakišę po suolu šiek tiek sušildavome. Bet sausio mėnesį valdžia uždraudė naudotis ir ja. Pamaina ateidavo su veltiniais, kailiniais, o man su teko budėti su  studentiška apranga – rudeniniais batais, lengvu paltuku, tad išeitis – tik bėgiojimas po teritoriją. Laimė, jei naktį atburgzdavo sunkvežimis. Kaip šuniukas į būdą, taip aš į kabiną. Po   pusvalandžio kabina ataušdavo. Vasarį, užėjus dar didesniems šalčiams, jau nebeištvėriau ir sargavimo atsisakiau. Žiemos sesija man buvo nesunki, ją išlaikiau penketais, tad  nuo vasario šiek tiek padidėjo stipendija (300 rub.).

Įvertinimas penketais paaštrino santykius su kurso, o vėliau ir su LŽŪA komjaunuoliais. Juk buvo peršama nuomonė, kad komjaunimas padeda mokytis, o ,,nesąjunginiai“ pirmūnai su ja nesiderino. Komjaunuoliai ėmėsi priemonių: iš pradžių ramiai kalbino stoti į komjaunimą, vėliau tonas aštrėjo, persikėlė į fakulteto komjaunimo komitetą, pagaliau  – Akademijos komjaunimo komitetą. Kovo mėnesį nuolat, maždaug kas antrą dieną, į jį  iškviesdavo iš paskaitų, kur  kokie 5-6 komiteto nariai komantinėdavo, kodėl nestoju į jų organizaciją. Pokalbiai tiek paaštrėjo, kol pristigęs kantrybės trenkiau durimis ir tą komediją baigiau. Mano draugas Albertas Žilinskas komjaunimo klausimus buvo ,,išsiaiškinęs“ dar pirmame kurse. Stalino komjaunimas šito atleisti negalėjo. Be to, mūsų vienminčių draugų buvo ketveriukė: labiausiai komjaunuolių nemėgstamas ir aštriausiai su jais bendraujantis Albertas Žilinskas, Vilniaus miškų technikumą (kartu su A. Žilinsku) baigęs ir metus girininkavęs Zenonas Liukpetris, aktyvus sportininkas Leopoldas Januška ir aš. Antrame kurse mūsų kurso komjaunuolių gretos nustojo augti, komjaunimo aktyvo nuomone, tai buvo mūsų įtaka. Aktyvas ėmėsi priemonių: suorganizavo grupę jiems pritariančių kurso draugų, pritraukė žemesnio kurso komjaunuolį Juozą Burneiką ir apie A. Žilinską bei mane parašė feljetoną ,,Veidai po kaukėmis“, kurį 1953 m. balandžio 2 d. išspausdino Akademijos daugiatiražiniame laikraštyje  ,,Tarybinis agronomas“. Rezultatų ilgai laukti neteko. Balandžio 6 d. (berods, buvo antroji Velykų diena), viduryje paskaitos į auditoriją įžengė  grupelė LŽŪA  komjaunimo bei kadrų skyriaus atstovų ir perskaitė rektoriaus įsakymą. Jis skelbė, kad  Miškų ūkio fakulteto antro kurso studentai Albertas Žilinskas ir Gintautas Gindrėnas nuo 1953 m. balandžio 6 d. pašalinami iš Lietuvos žemės ūkio akademijos kaip ,,nepateisinantys tarybinio studento vardo“. Tai buvo atlikta be Miškų ūkio fakulteto dekanato žinios. Tuometinis dekanas doc. St. Mastauskis, sekretorė Butkevičienė mus nuoširdžiai užjautė, tačiau nieko pakeisti negalėjo. Tai buvo komjaunimo aktyvistų valia. Su kai kuriais iš jų gyvenimo keliai yra suvedę ir vėliau. Vieni darė karjerą partinėse struktūrose, kiti mokslo įstaigose ar ūkinėje veikloje. Paaiškėjo, kad apie mus buvo gautos pažymos iš gyvenamosios vietos saugumo. Bandžiau kalbėtis su Akademijos kadrų skyriaus viršininku Leonavičiumi, tačiau jis Anykščių saugumo pažymoje parodė tik vieną sakinį: ,,Otec  jevo 1948 godu skrylsia i neizvestno gde on nachodica“ (Jo tėvas 1948 m. pasislėpė ir nežinia kur jis yra). Akademijos vadovybėje neradę užtarimo, nutarėme kreiptis į Lietuvos komunistų partijos centro komitetą. Jo aukštųjų mokyklų skyriui vadovavo rusas Rodina,  į jį ir kreipėmės. Prieš patenkant į skyrių, reikėjo gauti leidimą. Albertas leidimą gavo ir pas Rodiną pateko. Mano paso galiojimo laikas prieš pora dienų buvo pasibaigęs ir aš pas vedėją nepatekau. Man į laukiamąjį atsiuntė jaunuolį, su kuriuo pokalbis vyko tik apie tai, kodėl nestoju į komjaunimą. Po kurio laiko Albertą centro komiteto sprendimu grąžino į Akademiją, o man atsakė, kad ,,Akademijos sprendimas šiuo klausimu teisingas“. Neaišku, ar tai buvo pokalbio su jaunuoliu rezultatas, ar suveikė Anykščių saugumo pažyma. Greičiausiai, kad ji. Taip atsidūriau tarp žemės ir dangaus…

Miškotvarkininko kelio pradžia

Namų neturėjau, tėvas tuo metu gyveno nelegaliai, motina dėl sveikatos būklės ir bijodama tremties glaudėsi  pas gimines. Be pastovaus užsiėmimo vėl slampinėjau Kauno gatvėmis, mėgau miesto centrą, ypač senąsias Kauno miesto kapines. Ten galėjau užsimiršti, rasdavau sielos ramybę.

Vieną balandžio dieną Vytauto  (tuomet Lenino) prospekte atsitiktinai sutikau anksčiau minėtą  Ukmergės plukdymo ruožo viršininką Henriką Bartkevičių. Šis netikėtas susitikimas nulėmė tolesnį mano gyvenimą. Tuo metu H. Bartkevičius jau dirbo Karelų Suomijoje Kliušinagorsko miško pramonės ūkyje vyriausiuoju inžinieriumi, jo šeima – neįgali žmona ir dvi paauglės dukros gyveno Kauno senamiestyje. Keleto minučių pokalbį prisimenu ir po daugelio metų: „O, sveikas, gyvas“ – „Labas“; „Kaip mokslai?“- „Baigiau“; „Kaip tai? – „Išmetė“. Neklausinėjo ir nesiaiškino kodėl, bet pasidomėjo, gal man reikia pinigų, gal neturiu iš ko gyventi. Pinigų, žinoma, neturėjau, bet  iš žmogaus, jau daug padėjusio mūsų šeimai ir žinant jo šeimos padėtį,   pinigų aš paiimti negalėjau. Tik nuoširžiai padėkojau ir pasakiau, kad  man reikia dingti iš Lietuvos, nes paims į kariuomenę. Mano globėjas truputį pagalvojo ir patarė: „Žinai, Vydūno alėjoje yra tokia Miškotvarka. Nueik ir mano vardu kreipkis į tokį Sakalauską. Jis tėviškas senis. Pasakyk savo bėdas ir jis ką nors sugalvos“.

Kitą dieną nuėjau į Miškotvarkos kontorą, susiradau  A.Sakalauską, paaiškinau savo padėtį. Jis tą vasarą su savo būriu kaip tik vyko dirbti į Udmurtiją. Kitą dieną A. Sakalauskas supažindino mane su miškotvarkos būrio vedėju Juozu Kripu, neseniai grįžusiu iš Novosibirsko ir besiruošiančiu su dviem Lietuvos miškotvarkos būriais (jo ir Valavičiaus) vykti tvarkyti būsimos Bratsko hidroelektrinės užliejamų miškų Irkutsko srityje, Ust Udos miško pramonės ūkyje. J. Kripas ėmėsi mano globos: supažindino su taksatoriaus padėjėju Danieliu Ušecku, pažadėjo suorganizuoti kelionę į numatytą vietą, tačiau pragyvenimą teksią ušsidirbti kirviu. Taip tapau pusiau legaliu Lietuvos miškotvarkos lauko darbų vyr. darbininku (ši pareigybė Lietuvos miškotvarkoje buvo įteisinta vėliau  – liepos mėnesį). Bet atsirado nenumatyta kliūtis. Mes,  studentai, LŽŪA lankėme karinį parengimą ir turėjome prirašymo liudijimą, kurį, keičiant gyvenamąją vietą, reikėjo perregistruoti. Na ir prasidėjo… Pirmiausia Kauno  Lenino rajono kariniame komisariate prisistačiau kaip studentas, vykstantis į praktiką. Karininkas, išvertęs mano dvejų metų bylas, tokio studento nerado, nes  mano su A. Žilinsku bylos, apsuktos Akademijos raštu, gulėjo tų metų pavasario šaukiamųjų krūvoje. Žinoma, ir registracija baigėsi. Nežinodamas ką daryti, kreipiausi į J. Kripą. Jis, spėju, be kontoros valdytojo Kosuchino ir kadrų inspektoriaus Apanasenkos žinios suorganizavo pažymą su antspaudais ir reikiamais parašais, kad aš Lietuvos miškotvarkos kontoroje dirbu ir esu komandiruojamas į Irkutsko sritį.Su šia pažyma šiaip taip pavyko išsiregistruoti ir kliūčių išvykai neliko. Išvažiuoti buvo numatyta gegužės pradžioje, tad dar grįžau į Anykščių rajoną atsisveikinti su motina ir giminėmis.

Gegužės pradžioje su giminių įdėta duona bei lašinių gabalu kartu su 15 nepažįstamų miškotvarkos darbuotojų sėdome į traukinį ir per Maskvą pajudėjome Irkutsko link. Tuo metu kelionė iš Maskvos iki Irkutsko truko apie 5-6 paras. Kai kuriose stotyse traukinys stovėdavo  4 – 5 val. Po Stalino mirties buvo paskelbta amnestija kriminaliniams nusikaltėliams, amnestuotųjų buvo pilna visur, traukinių stotyse jiems skirtos net atskiros salės, užgulti vagonų tambūrai. Tad mes vagone mažai kur judėjome, daugiau tūnojome jo kampe, nebent kai kurie grupelėmis nueidavo į vagoną – restoraną ką nors užkąsti ar išgerti alaus. Man tai buvo neaktualu, nes kišenėje teturėjau tik 25 rublius, už kuriuos buvo galima nusipirkti pusę litro degtinės ir pora butelių alaus…

Monotoniškai ir lėtai stuksenant traukiniui miškotvarkininkai kelionę trumpino lošdami kortomis proferansą (vadino pulka). Grupė lošėjų bei jų sirgaliai po proferanso už kapeikas  pradėjo lošti 21. Sėdėjau šalia, tai kortą pasiūlė ir man. Sekėsi neblogai. Paprastai belošiant atsiranda ir azartas. Vietoje kapeikų pasirodė rubliai, atsirado ir rizikos. Galų gale lošimas susiklostė taip, kad man dalijant kortas, lošėjai sumetė nemažą banką. Antru ėjimu mažai kas išlošė ir man liko apie 300 rublių. Lošėjai toliau lošti atsisakė, o aš tapau turtingu ir kelionę jau galėjau tęsti oriai, neišsiskirdamas iš kitų.

Tikintis sutaupyti laiko, kelionės ir bagažo bilietai pirkti ne iki Irkutsko, bet iki Usoljes Sibirskos (apie 50 km iki Irkutsko). Artėjant prie Usoljes ir aiškinantis, kaip iš geležinkelio stoties patekti į prieplauką, traukinio palydovės patarė kelionę tęsti tik iš Irkutsko.  Bet bilietai iki Usoljes, ten iškrautas ir mūsų bagažas. Išlipę įsitikinome palydovių tiesa. Geležinkelio stoties  viduryje sudėjome savo mantą ir aplink sustoję praleidome naktį, o apie mus nuolat slankiojo neaiškios personos. Matėme tik vieną milicininką, bet jis buvo labai ramus ir viskam abejingas.

Ryte gavę bilietus į pirmą traukinį išvykome į Irkutską. Čia teko keletą dienų palaukti navigacijos Angara pradžios. Upe kursavo trys garlaiviai: du didesni – „Karlas Marksas“ ir „Fridrikas Engelsas“  bei mažesnis – „Leitenantas Šmidtas“.

Dauguma to meto didžiųjų komunizmo statybų  prasidėdavo nuo kalinių stovyklų (lagerių) įkūrimo. Ne išimtis buvo ir Bratsko hidroelektrinė. Ten paruošiamuosius darbus atliko daugybė kalinių. Prasidėjus navigacijos sezonui pirmu garlaiviu į Bratską buvo gabenami kaliniai. Paprastų keleivių nepriėmė, bet mums, kaip ekspedicijos dalyviams, padarė išimtį ir kelionę tęsėme kartu su kaliniais, lydimi sargybinių. Nuplaukus apie 300 km žemyn Angara, J. Kripo būrys išlipo Atalankos gyvenvietėje (Ust Udos rajone), kur įsikūrė būrio centras. Būrio darbuotojai pasiskirstė darbo rajonus ir apsigyveno kitose gyvenvietėse. D. Ušeckas gavo rytinę objekto dalį (apie 53 tūkst. ha), mes apsigyvenome Butakovo kaime.           

      

Kaimas buvo kolūkio teritorijoje. Pagal Angaros upę 100 – 200 m tęsėsi vadinama kolūkio dirbama žemė, toliau 3 – 5 km kolūkio miškas, už jo  – valstybiniai miškai. Vietiniai gyventojai – caro laikų tremtinių palikuonys, praeityje gyvenę gana neblogai. Tą liudijo dviejų aukštų svirnai, didelės sodybos, aukštos rąstų tvoros. Pagal Angarą tęsiasi Baikalo kalnynas, mišku užleisti dirbamos žemės plotai, apleistos sodybos, ūkiniai pastatai be stogų. Gyventojai – moterys ir paaugliai. Nors žemė derlinga, tačiau derlius menkas, darbas nenašus. Teko matyti javus pjaunant su pjautuvais. Kaime ganėsi viena kita liesa karvė, kartu su šunimis bėgiojo vienas kitas paršas.

Iš kolūkio žmonių pajamos buvo labai menkos, kartais neužteko net duonai. Pagrindinis  pragyvenimo šaltinis buvo prie namų auginamos daržovės, bulvės, kai kurie turėjo karvutę, paukščių. Šiaip vietiniai gyventojai buvo gana malonūs, nuoširdūs, draugiški. Butakovo kaime gyveno ir penki tremtiniai lietuviai: Benediktas Šerys su seserimi (nuo Šiaulių), pensinio amžiaus Bunukas su dukra ir dar viena mergaitė. Jie buvo įsigiję sodybą, gyveno visi kartu ir dirbo kolūkyje. Žiemą Benediktą su seserimi kolūkis išleisdavo 2-3 mėn. padirbėti miško pramonės ūkyje. Benediktas buvo stambus, tvirtas ir vietinių plačiai žinomas vyras. Paklaustas kodėl taip žinomas, Benediktas atsakė, kad jis kartais nueina į vietinius šokius: ,,Aš pro duris, jie pro langus”. Benediktas papasakojo, kad atvežus juos į kaimą, vietiniams paskleista, kad čia atvežti ne žmonės, o velniai. Jam miegant ant tvartuko vietiniai paaugliai net graibė pakaušį ir ieškojo… ragų. Po Stalino mirties tremtiniams jau nereikėjo nuolat registruotis ir jie teisėmis susilygino su vietiniais kolūkiečiais, kurie taip pat neturėjo pasų ir negalėjo laisvai judėti.

Mūsų su D. Ušecku buities sąlygos buvo gana neblogos. Pas vietos gyventoją samdėme kambarį, naudojomės virtuve, rūsiu. Blogybė – blakės, tad miegmaišius klojome ant grindų toliau nuo sienų, aplink juos paberdavome dusto, jo pildavome ir į miegmaišius, bet tas mažai gelbėjo. Tačiau dėl maisto produktų nebuvo problemų. Čia sąlygos buvo geresnės nei tuometiniame Kaune. Regione miško pramonei buvo skiriamas nemažas dėmesys, tad ir parduotuvėse maisto produktų netrūko. Pakankamai buvo rūkytų mėsos gaminių, įvairių konservų, sviesto, cukraus, kas Kaune buvo didžiulis deficitas.

Darbai kvartalinėse linijose

Miškai buvo tvarkomi pagal III ir V miškotvarkos eiles. Darbų plotas buvo abipus Angaros – arčiau upės suprojektuoti kvartalai 2×4 km, toliau – 4×12  ir  4×16 km. Aeronuotraukos naudotos M 1:25000. D. Ušecko, kaip taksatoriaus padėjėjo, pagrindiniai lauko darbai – kvartalinių ir rubežinių linijų spindžių prakirtimo organizavimas, jų piketažas, kvartalinių stulpų statymas ir numeravimas. Darbo jėgos trūko. Butakove gyveno tik vienas suaugęs vyras Stefanas, su juo ir bandėme pradėti dirbti. Iš pažiūros jis buvo stambus, tvirtas vyras, o iš tiesų – silpnas, greit pavargdavo, vis ragino ,,pakurim, da pakurim”. Pietums jis įsidėdavo duonos ir butelį pieno, vėliau paaiškėjo – ne pieno, o balinto vandens. Tik su duona ir vandeniu kirvu ilgai nepamojuosi, tad šio pagalbininko teko atsisakyti. Iš kažkur atklydo pilietis Demjanas, apie trejus metus išbuvęs fronte, karo keliais perėjęs Baltijos šalis ir karą užbaigęs Vokietijoje. Jis prie mūsų pritapo, susidraugavome. Man fizinių jėgų skirtumą kompensuodavo tai, kad buvau baigęs geodezijos kursą, kišenėje nešiojausi busolę ir kertant spindžius storesnių medžių nereikėjo apeiti gairėmis, spindis toliau buvo kertamas už medžio pastačius busolę ir pagal rumbą nustačius kryptį. Geodezijos žinios bei šiek tiek praktikos palengvino ir D. Ušecko darbą. Tolimesniuose kampuose su Demjanu prakirtę spindžius grįždami juos išmatuodavome bei išpiketuodavome (kas 200 m), patys nusistatydavome naujų kvartalinių linijų kryptis, pastatydavome kvartalinius stulpus. Liepos mėnesį atvyko Miškų ūkio fakultetą baigę Antanas Pautienis, Juozas Dauknys ir Vojevodskis, kurie atsivežė ir keletą darbininkų iš Kauno. Juos apgyvendino Atalankoje atskirame namelyje. Miestiečiams dirbti miške  buvo sunku, vienas jaunuolis net pabėgo: Atalankos prieplaukoje vietinių paprašė užkalbinti J. Kripą bei pakeliant garlaivio trapą įšoko į jį ir išplaukė. J. Kripui beliko tik žvelgti į jam išduotus naujus kerzinius batus. Matyt, neblogas buvo diegas, kad neturėdamas pinigų sėkmingai pasiekė Kauną. Antras, jau pagyvenęs pilietis, taip pat nepritapo prie miško darbų ir tarnavo kaip būrio pasiuntinys. Teko girdėti, kad nuo mūsų darbininkų šiek tiek nukentėjo ir vietinių bulvės, galvą paaukojo viena kita vištelė.

Kitoje upės pusėje, apie 25 km nuo Angaros, viduryje taigos kalnų ir  nepaprasto gamtos grožio apsuptyje buvo įsikūręs kaimelis (ir kolūkis) Gornyj Kui. Jame susiliejo du upeliai: Bolšoj Kui ir Malyj Kui. Šiame kaimelyje sutikome du labai rimtus, nuoširdžius aštuoniolikmečius vaikinus, kurie tapo mūsų pagalbininkais. Draugiški, nuoširdūs kaimelio žmonės gyveno gana vargingai. Pagridinis jų maistas – sklypelyje užaugintos bulvės ir arbata. Paprastai ant stalo stovėjo lėkštė virtų bulvių su lupenomis, lėkštė druskos ir virdulys vandens – arbatos. Būdavo šventė, jei ką nors sumedžiodavo. Minėti du jaunuoliai verkdami grįžo iš karinio komisariato, nes jų nepaėmė į kariuomenę. Į mano pastabas, kad kariuomenė betikslis vargas, jie atsakė, jog galima 3–4 metus  pavargti, bet po to gauti pasą, o dabar čia įkalinti visam gyvenimui. Verta paminėti, kaip veikė sovietinė propaganda: nors šie  jaunuoliai suprato, kad jie gyvena skurdžiai ir stengėsi ištrūkti, tačiau galėjo pasakoti, kaip žmonės badauja Amerikoje. Kartą grįžtant iš taigos jie bandė apie tai kalbėti. Mes su Danieliumi tylėjome, nes tiesiog nežinojome, nuo ko pradėti. Čia išgelbėjo Demjanas – sava leksika jaunuolius ,,paprotino”.

Nuo kaimelio gilyn į taigą kas 10-15 km buvo pastatyti medžiotojų nameliai su gultais, akmenų krosnele, palikta druska ir privalu – malkomis. Jas sukūrenai – pagamink ir palik. Viename iš namelių buvome įsikūrę ir mes. Dviračiu vežimu su arkliu atsivežėme maisto, tremtinys Bunukas iš Butakovo saulėje pridžiovino duonos džiuvėsių ir prižiūrėjo ,,ūkį”. Mes iš taigos į šį namelį grįždavome kaip į namus: pailsėdavome, upelyje išsimaudydavome, papildydavome maisto atsargas ir vėl į darbą…

Liepą šiaurinėje kalno atšlaitėje per upelį perėjau ledu, o rugpjūčio pabaigoje dauguma upelių išdžiūvo ir pristigome vandens. Normaliai dirbti negalėjome. Viename objekto kampe kvartalinių linijų spindžius teko kirsti instrumentiniu būdu (tiomnyj chod – tamsus ėjimas).  Kvartalai buvo projektuojami 4×12 km. Viename jo gale tekėjo upelis, kuriame dar buvo vandens. Priekyje su goniometru ėjo D. Ušeckas, po jo mes su  Demjanu ant medžių kamienų užtašėme spindžio ribas, nukirsdavome smulkų pomiškį bei traką, dar po mūsų dviese matavimo juosta matavo spindį, kas 200 m kalė piketus. Paskutinysis ėjo taksatorius J. Bernotas. Pagal  grafiką per dieną turėdavme nužygiuoti 12 km, prie upelio atsigaivindavome vandeniu, užeidavome dar 4 km iki kito spindžio pradžios ir nakvodavome. Ryte stengėmės sočiai pavalgyti, nes žinojome, kad vandens rasime tik kitos dienos vakare. Tad sočiai atsigėrę leisdavomės maršrutu: 12 km, 4 km užėjimas, nakvynė be vandens ir vėl 12 km atgal prie upelio. Taip dirbome daugiau nei savaitę.

Monotonišką gyvenimą paįvairino kai kurie nutikimai. Štai rugpjūčio mėnesį tolimiausiame kampe su Demjanu kirtome rubežinės linijos spindį. Bebaigiant kirsti matuodami liniją mus prisivijo D. Ušeckas su keturiolikmečiu paaugliu iš Butakovo. Berniukui darbas nusibodo ir jis pradėjo kalbėti apie namus. Mes jį nuraminome sakydami, kad kitą dieną į namus eisime visi. Sukūrėme laužą, pernakvojome. Pirmas pabudęs D. Ušeckas su puodu nuėjo per tankų jaunuolyną į už 100–150 m esančią balutę vandens arbatai. Grįždamas nepataikė į laužavietę, praėjo pro miegančius mus ir nukeliavo nežinoma kryptimi. Planšetė su busole liko prie laužavietės. Pabudę viską supratom, bandėme šaukti, bet viskas veltui. Papusryčiavę be arbatos, sukūrėmė laužą, prie jo pasodinome berniuką ir su Demjanu toliau kirtome spindį. Tarpais pašaukdavome – berniukas atsiliepdavo. Vidurdienį prie laužo atsirado ir Ušeckas, bet berniuko jau nebuvo. Bandėme ieškoti, šaukėmė, tačiau jis neatsiliepė. Baigę darbus pajudėjome namo, kitos dienos pavakare pasiekėme Butakovą, bet berniuko ir čia neradome. Nesulaukėme jo ir dar kitą dieną, jo bandė ieškoti vietiniai gyventojai su arkliais, bet dėl virtuolių ir brūzgynų arkliai į taigos gilumą neprasibrovė. Pagaliau pasirodė ir pokuroras. Už nepilnamečio priėmimą į darbą ir pradanginimą D. Ušeckui grėsė dideli nemalonumai. Laimė, kad kartu buvo  Demjanas, tad nekilo kitokių interpretacijų. Maždaug po savaitės pradingėlis parėjo. Išvargęs, suplyšusiais drabužiais, moškių sukandžiotas, sutinęs ir alkanas. Jis papasakojo, kad nuėjo nuo laužo, o kad būtų lengviau eiti, numetė maišelį su maistu. Paėjęs kiek tolėliau, pajuto, kad pasiklydo, bandė grįžti atgal, tačiau veltui. Po keleto dienų klaidžiojimo aptiko medžiotojų pramintą taką, kuris ir parvedė į kaimą. Taigoje takai labai lengvai išminami. Praėjus keletui žmonių, lieka gilus takas, kuriuo galima eiti jį čiuopiant kojomis net naktį. Vaikas per visą klajonių laiką mito meškinio česnako šaknimis ir stiebais (vietiniai labai jį mėgsta).

Nedaug betrūko, kad ir aš būčiau tapęs  maistu Angaros žuvims. Minėtas jaunas specialistas Antanas Pautienis, spėju, buvo įdarbintas ,,taksatoriumi –  kombintoriumi”. Buvo tokia pareigybė, kai tas pats asmuo atlikdavo ir taksatoriaus padėjėjo (techniko) ir taksatoriaus darbus. A. Pautienio plotas buvo kitoje Angaros pusėje, Gornyj Kui kaimelio apylinkėse. Rugsėjo pabaigoje A. Pautienis Butakovo parduotuvėje sau ir savo darbininkams pripirko daug maisto produktų, kuriuos ruošėsi nugabenti į darbo vietą. Pirmoji kliūtis buvo Angara. Ties Butakovu jos plotis – apie 900 m. Paprastai už perkėlimą vietiniai imdavo 10 rublių, bet tą dieną pūtė stiprus priešpriešinis vėjas ir jie plaukti į kitą upės pusę atsisakė. Valtį sutiko duoti, bet į ją sėsti – ne. Aš augau prie Šventosios, dar ir Nemune plaukiojau, tad ir Angara atrodė nebaisi – sutikau Antaną perkelti. Į valtį sukrovėme maistą ir abu irkluodami gana nesunkiai pasiekėme kitą krantą. Be man grįžti sekėsi nekaip: tuščią valtį bangos stipriai mėtė, sunku buvo ją išlaikyti kampu prieš bangas, o pasukus šonu – arba apvers, arba užpils vandeniu. Taip mėtomas yriausi, o dar tolumoje pasirodė garlaivis, kuris praplaukdamas sukelia papildomas bangas. Sustingau – ar spėsiu išplaukti iš tos zonos, ar… Matyt, baimė pridėjo paskutnių jėgų ir šiaip ne taip pasiekiau krantą. Tai buvo pamoka, kad Šventoji ir Angara – visiškai skirtingos upės. 

Plaukiojimas paliko ir pūslių. Valties irklai buvo apdailinti tik kirviu ir nors mano delnai  jau buvo pakankamai kieti, bet irklavimas iš paskutiniųjų paliko naujas nuospaudas. Dirbant taigoje kai kurios pūslės pratrūko, kai kurios užlipo sakais. Buvo vėlyvas ruduo, naktimis minusinė temperatūra, iškrisdavo sniegelio, upelių pakrantės kai kur apledėdavo. Vienoje delno  opoje atsirado didesnis skaudulys, iš taigos grįžau su sutinusia ranka ir gerokai pakilusia temperatūra. Kaime užėjau pas felčerį, jis patepė ichtiolo tepalu, aprišo ir paguodė, kad ,,vyletit”. Nuo temperatūros įteikė ir pakuotę piramidono. Į pastabą, kad man galvos neskauda, atsakė, jog kitokių vaistų pas jį nėra. Su skaudančia, ištinusia ranka ir aukšta temperatūra gulėjau namuose, kol vieną dieną žaizda atsivėrė ne tik delne, bet ir krumplių srityje. Tapau nedarbingu, bet  spalį darbų jau beveik neliko, po truputį ruošėmės kelionei namo.

Su D. Ušecku  mūsų santykiai buvo grįsti nuširdumu, dideliu pasitikėjimu. Butakove valgėme bendrai, kambaryje turėjome didelę rakinamą dėžę, kurioje buvo laikomi kerziniai batai darbininkams, instrumentai, dokumentai, kai kurie asmeniniai daiktai. Dėžėje buvo ir nedidelis lagaminas, kuris tarnavo kaip seifas ir palaipsniui pilnėjo. Aš pasirašydavau paskyras, algalapius, o pinigai likdavo lagamine. Jei reikėjo ką nors pirkti, tą darė tas, kuriam buvo tuo momentu patogiau – raktus nuo dėžės turėjome abu. Toks bendravimo būdas susiklostė natūraliai. Mano pagrindinis tikslas buvo ne pinigai, nors jų reikėjo, o kuo ilgiau išbūti išvykus. Sezono pabaigoje D. Ušeckas man atskaitė tam tikrą sumą – tikrai nenuskriaudė. Prieš išvystant jo pasiūlymu iš brezento pasisiuvome tvirtus diržus, į juos sukišome santaupas ir taip užsitikrinome apsaugą kelionėje.

Likus keletui dienų iki išvykimo su Danieliumi dar dienai išėjome į taigą užbaigti  numeruoti kvartalinius stulpus. Pasiėmėmė ir dvivamzdį šautuvą, o paskui mus atsekė šeimininkės kiemsargis Palkanas. Numeruojant paskutinį stulpą pamačiau, kad Palkanas atvaro pulkelį stirnų. Riktelėjau Danieliui – jo vienintelis šūvis buvo taiklus. Per visą taigoje praleistą laiką, tai buvo vienintelis susitikimas su stambesniu žvėrimi. Apie medžioklės taisykles čia neteko girdėti, šautuvai buvo laikomi viešai. Dvivamzdį turėjo ir tremtinys Benediktas. Medžiojo, kaip kas sugebėjo. Meškas žiemą medžiojo jų guoliuose, vasarą teko matyti joms  paspęstų kilpų: iš metalinio troso apie 1 m diametro kilpa statoma ant tako ar šiaip retesnės vietos, iš šonų apkaišoma eglaitėmis, antras troso galas pririšamas prie medžio. Medžiotojai  (tiksliau brakonieriai) laikas nuo laiko tikrina kilpų vietas ir radę įkliuvusią pririštą mešką – nušauna. Vieną tokią vietą mačiau. Aplinkui ištrypta juoda žemė, į medį, prie kurio pririštas trosas, lipta. Negirdėjau, kad būtų smerkiamas net ir toks ,,medžioklės” būdas.

Išleistuvėms Benediktas padarė naminio alaus, sumedžiojo nemažą kurtinį. Išvykimo išvakarėse susirinko visi lietuviai tremtiniai, to darbų rajono miškotvarkininkai ir prie paukštienos, žvėrienos bei skanaus lietuviško alaus šauniai praleidome atsisveikinimo vakarą. Rytojaus dieną savo mantą sukrovėme į valtį, mus Benediktas nuplukdė į Atalanką, kur atsisveikinome. Jam kelionė atgal į Butakovą (apie 10 km prieš srovę) tikrai nebuvo lengva.  Kaip susiklostė tolimesnis šių tremtinių likimas, liko nežinioje… 

Atalankoje susirinko visas J. Kripo būrys, Velavičiaus būrys turėjo atplaukti tuo pačiu garlaiviu. Kadangi tai buvo paskutinis reisas prieš navigacijos uždarymą, garlaivis tikslaus grafiko nesilaikė (upeiviai rūpinosi bulvėmis, daržovėmis). Į Atalanką jis atplaukė vidurnaktį – susikrovėme bagažą ir sėkmingai įsikūrėmė vienvietėse bei dvivietėse kajutėse.  Beveik pusmetį taigoje praleidusi publika jau ankstų rytą rinkosi prie dar uždaryto restorano durų… Vėliau šventimas persikėlė į kajutes.

Kelionėje garlaiviu buvo galima gerėtis pasakiškais vaizdais. Angaros pakrantės įsiliejo į Baikalo kalnyną, banguojantį rudeninių spalvų jūra.

Butakove palaikiau ryšį su Usolijoje – Sibirskoje gyvenančiais 1949 m. iš Anykščių gimnazijos ištremtais tremtiniais: andrioniškiete kaimyne Aldona Pakenyte ir klasės draugu Algiu Lioge. Usolijos prieplaukoje jie mane pasitiko ir aš atsiskyriau nuo miškotvarkininkų, kurie nuplaukė į Irkutską. Usolijoje su lietuviais tremtiniais maloniai praleidau porą vakarų, po to sėdau į traukinį ir pasiekiau Irkutską, kur suradau savo komandą. Beveik savaitę čia pralaukę, gavome bilietus į Maskvą ir pajudėjome link pasiilgtos Lietuvos. Ją pasiekėme lapkričio pradžioje. Taip baigėsi mano pirmoji rimta pažintis su miškotvarka…

Bus daugiau