Kaip gera miške

             Kaip gera miške

Man miškas – tai  vieta, kur galiu ramiai pavaikščioti, klausytis paukščių čiulbėjimo. Kai esu miške ir matau tokį gražų natūralų vaizdą, jaučiuosi laiminga lyg patekusi į  pasakų šalį. Kartais atsiranda žmonių, kurie sugadina miško grožį ir tuo labai piktina kitus. Bet aš norėčiau tik vieno, kad bent jau tokioje vietoje kaip miškas niekas nešiukšlintų ir neterštų aplinkos, nes teršalai kenkia ir gyvūnams, ir augalams. Jei aš būčiau miškininke, saugočiau mišką, jį prižiūrėčiau, kviesčiau jaunus žmones ir vaikus, kad visi draugiškai sutvarkytume ir vaikščiotume po švarią gamtą. Labai malonu, kai pamatau žmones tvarkančius mišką. Man labai gaila žmonių, kurie mėto visokias atliekas miške, nes jie nesupranta, ką daro ir kaip kenkia visiems. Dar kartais pasitaiko tokių, kurie būdami gamtoje leidžia labai garsiai muziką, taip išgąsdina paukščius bei kitus miško gyventojus. Miške viskas gyva ir pilna įvairiausių garsų – jų reikia klausytis.

Kai mes su drauge išeiname į lauką, visada nukeliaujame į mišką. Ten mums smagu. Kartais einame prie ežero, kuris yra miško vidury, kur ramiai pasėdime ir pasikalbame. Bet jei nutinka, kad pamatome su drauge negyvą gyvūnėlį (dažnai aptinkame negyvų paukščiukų), tampa labai liūdna. Tada mes svajojame, kad labai norėtume abi kartu įkelti inkilėlį ir taip padarytume ką nors gero gamtai. Gamta kaip vaikas – ją reikia prižiūrėti, nes ji labai svarbi, jei jos nebūtų, tai miestai ir kaimai atrodytų niūrūs ir pilki. Jau ir dabar miškai stipriai kertami, nors jų dar nereikia kirsti, kai kuriuos medžius kerta labai jaunus dėl verslo, dėl pinigų. Tačiau kad būtų galima kirsti medžius, jie turi sulaukti atitinkamo amžiaus. Jei pažvelgtume iš viršaus, išvystume daug plikų vietų. Tos vietos, kur iškirsti medžiai, atrodo lyg sulopytas miškas. Labai dažnai aš su savo tėvais vasarą ar rudenį einame į mišką grybauti. Bet man patinka ne tiek grybus rinkti, kiek smagu dairytis, stebėti miško gyvenimą. Kartą labai apsidžiaugiau, kai pamačiau voverę (ji buvo tokia miela), tada ir pagalvojau, o kas būtų, jei miškų visai neliktų.  Kur gyvens vilkai, meškos, voverės ir kiti laukiniai gyvūnai? Susirūpinau: o jei  aš būčiau miškininke, ką galėčiau padaryti? Aš saugočiau mišką, rūpinčiausi juo, sodinčiau naujus plotus jaunais medeliais. Aš įkurčiau stovyklą, kur vaikus ir suaugusius su kitais miškininkais mokytume, aiškintume, kuo miškas yra brangus. Nes miškas – tai vieta, kur  ramu ir gražu, kur gali pamatyti stulbinančių dalykų.

Taigi aš norėčiau būti miškininke, nes tai toks darbas, kur gali mėgautis mišku, kiek tik panorėsi. Norėčiau, kad visi tie žmonės, kurie šiukšlina ir kenkia aplinkai, nustotų taip daryti, nes ateityje gali pasigailėti. Šiuo metu Lietuvos miškai užima apie 34 proc. šalies ploto. Aš norėčiau būti ta, kuri miškų plotus padidintų, išsaugotų jaunus medžius ir miškų gyventojų namus, kad kuo daugiau Žemėje liktų įvairovės. Juk kuo įvairiau, tuo smagiau ir įdomiau visiems gyventi. O prižiūrėtame miške, pilname gyvybės, spalvų, garsų, kvapų gera būti.                                                                                                

Ineta Ch., 13 metų

Nuotrauka Dainiaus Šerono