Pasistengėme: ES direktyva dėl diržų skaičiaus galioja tik Lietuvos medienos vežėjams

gegužės 1, 2019
Baltijos šalių miškininkystės meistriškumo čempionate įgijome patirties
gegužės 1, 2019
Biomasės inžinerija perspektyva nenusileidžia IT ir aviacijos specializacijoms
gegužės 3, 2019

Pasistengėme: ES direktyva dėl diržų skaičiaus galioja tik Lietuvos medienos vežėjams

Lietuvos medienos vežėjai piktinasi, kad jiems tenka dirbti sudėtingesnėmis sąlygomis nei kitoms ES šalims. Beveik prieš metus įvesto antro diržo ant trumpesnės rietuvės, o trečio ar ketvirto – ant ilgesnės reikalavimo nesupranta nei technikos gamintojai, nei jos pardavėjai, nei naudotojai. Jei dviem pirmiesiems jis finansiškai neskausmingas, tai medienos vežėjai  nukenčia – turi užsakyti gamintojui sumontuoti papildomus įrenginius arba pasidaryti juos patys,  taip pat mokėti baudas.

Kitose šalyse medienos vežėjai trumpą medieną apjuosia vienu diržu, ilgesnę – dviem. Pirmą kartą reikalavimų nevykdančios įmonės baudžiamos 60 eurų, antrą – 90 eurų bauda, o jei gauna daugiau baudų,  gali prarasti ir licenciją.

Kaip saugiai gabenti medieną, numatyta dar buvusio susisiekimo ministro Zigmo Balčyčio 2004 m. balandžio 27 d. įsakyme „Dėl medienos vežimo kelių transportu reikalavimų patvirtinimo“. Diržų skaičius priklauso  nuo medienos rietuvės ilgio ir storio: iki 3 m ilgio rietuvei būtini ne mažiau kaip du  diržai. Vežant iki 3 m ir ilgesnę medieną pirmasis diržas juosiamas 1 metro atstumu nuo pakrautos medienos rietuvės pradžios, kiti – kas 2 metrus.

Vežant medieną transporto priemone (junginiu) su laikinai įdedamais statramsčiais, pakrautos medienos rietuvė turi būti tvirtinama apjuosiant diržais statmenai pakrautos medienos rietuvei. Diržų galai įtvirtinami pakrovimo platformos kraštuose. Vežant medieną miškovežiu, pakrautos medienos rietuvė tvirtinama apjuosiant diržais statmenai pakrautos medienos rietuvei, diržų galus įtvirtinant pakrovimo platformos kraštuose arba apjuosiant ją diržais statmenai pakrautos medienos rietuvei, vieną diržo galą įtvirtinant pakrautos medienos aukštyje, prie statramsčio, kitą ‑ pakrovimo platformos krašte. Tvirtinant medienos rietuvę tokiu būdu kiekvienoje rietuvės vietoje naudojami du diržai.

Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus patarėja komunikacijai Eglė Kučinskaitė svetainei www.miskininkas.eu  sakė, kad nuo praėjusių metų gegužės 20 d.  įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/47/EB direktyva. „Ji ir kalba apie techninius patikrinimus keliuose, o viena iš tikrinimo pozicijų būtent yra krovinių tvirtinimas – tai reiškia, kad šiai sričiai dabar skiriamas didesnis dėmesys“, ‑ teigė E. Kučinskaitė.

Pasak jos, anksčiau galiojusiose taisyklėse nebuvo numatyta administracinė atsakomybė. „Diržai visada buvo tikrinami, tik  kol poveikio priemonių nebuvo, niekas iš vežėjų  per daug nesirūpino. O įvykių buvo, kai kroviniai, iš jų  ir apvali mediena, nebuvo tinkamai pritvirtinta (būtent tvirtinimo priemonių nepakako, jos neatitiko reikalavimų arba netinkamai panaudotos), todėl “pabiro” ant kelio“, ‑ sakė LTSA atstovė.

Į klausimą, ar didesnis skaičius diržų nėra perteklinis reikalavimas, nes kitose šalyse to nėra, o ir technika pagal europinius standartus gaminama su mažesniu diržų montavimo kablių skaičiumi, – LTSA neatsakė. Vis dėlto  pripažino, kad taisyklės iš tiesų yra senokos. „Iš tiesų būtų logiška jas peržiūrėti, nes viskas, kas susiję su krovinių tvirtinimu, turėtų būti vienose taisyklėse, kurios patvirtintos Administracijos direktoriaus įsakymu 2BE‑35, įsigaliojusiu nuo 2018 05 20“, ‑ tvirtino E. Kučinskaitė.

Deja, peršasi išvada, kad ir toliau uoliau už kitas šalis laikysimės, vežėjų žodžiais, absurdiško reikalavimo.

Kabina simbolinį diržą

Molėtuose veikiančio miško savininkų kooperatyvo „Aukštaitijos šilas“ direktorius Saulius Tirevičius www.miskininkas.eu  teigė, kad  gabenant medienos krovinį, kurio ilgis 2,5 ar 3 m, vilkiku ir dar priekaba, rietuvės privalo būti tvirtinamos dviem diržais.

„Latvijoje ir Lenkijoje, iš kur atvažiuoja mašinos, rietuvei iki 3 m ilgio užtenka vieno diržo. Teigiama, kad daugiau reikalaujama dėl saugumo, tačiau keista, kad nė vienoje kitoje šalyje tokio reikalavimo nėra. Gal mūsų keliai ar mediena yra išskirtiniai? Būtų galima juos uždėti ir keturis, tačiau tam nėra specialios vietos, negali jų tvirtinti prie vadinamųjų rungų ar statramsčių. Gamintojai miško techniką gamina pagal europinus reikalavimus ir tokių vietų paprasčiausiai nenumato. Tarkime, Suomijos gamintojų mašinose tėra trys vietos, kur galima saugiai tvirtinti krovinį. Tai ir yra didžiausia problema, nes Lietuvos transporto saugos administracija reikalauja keturių diržų, nors yra tik trys gamyklinės tvirtinimo vietos, o aš iš patirties žinau, kad jų realiai ir užtenka“, ‑ sakė S. Tirevičius.

Siekdami išvengti baudų, „Aukštaitijos šilo“ miškovežių vairuotojai kabina ir ketvirtąjį diržą. „Kitaip tikrintojai stabdo, tikrina ir skiria baudą. Jei įmonei išrašoma nemažai baudų, gali ir licenciją atimti. O tas diržas tėra simbolinis ir laikymo funkcijos realiai neatlieka“, ‑ kalbėjo įmonės vadovas.

Šiuo metu naujos medienos transportavimo technikos „Aukštaitijos šilas“ įsigyti neketina, tačiau kai pribręs reikalas, bandys aiškintis, ar gamykla gali atlikti specialų užsakymą, kad nereikėtų problemos spręsti patiems . „Tačiau toks užsakymas ir kainuoja brangiau“, ‑ pastebėjo „Aukštaitijos šilo“ direktorius.

Gamykla užsakymą atliko netiksliai

Rokiškio kooperatinės bendrovės „Miško draugas“ vadybininkas Virginijus Čiūras  per įmonės istoriją neprisimena atvejo, kad gabenant krovinį būtų įvykęs koks nors incidentas, turėjęs pasekmių žmonių gyvybei ar sveikatai dėl blogai pritvirtintos medienos.

„Siekiant atitikti lietuviškus, neva saugumu grindžiamus reikalavimus bei užsakant naujas priekabas reikalingos papildomos investicijos. Klausimas, ar saugumas padidėja krovinį surišus dar vienu diržu šalia kito?“, ‑ tvirtino „Miško draugo“ vadybininkas.

Vengdama baudų  ši Rokiškio bendrovė investavo ir savo jėgomis pertvarkė turimą techniką. „Geriau vieną kartą investuoti ir nerizikuoti. Kitas klausimas, ar tai sąmoningas reikalavimas, ar tik pasipinigavimas?“ – retoriškai klausė V. Čiūras.

Pernai „Miško draugas“ įsigijo kelias naujas puspriekabes. „Gamintojas mūsų pageidavimu primontavo papildomus kablius ir vadinamąsias gerves, kurios veržia diržus. Tačiau vienos puspriekabės kaina mums padidėjo 1,2 tūkst. eurų. Negana to, užsakymas buvo atliktas netiksliai, tad koreguoti turėjo dar ir mūsų mechanikas, kol sureguliavo tuos diržus“, – kalbėjo kooperatinės bendrovės vadybininkas.

V. Čiūras antrino S.Tirevičiui, kad pačioms įmonėms įrengti tvirtinimus papildomam diržui nėra lengva. „Bet kur jų daryti negalima, reikia žiūrėti, kad jie būtų prieinami, tai papildoma opcija“, – tvirtino pašnekovas.

Minėtame įstatyme nurodomi ir reikalavimai tvirtinimo diržams: jie turi būti ne siauresni kaip 50 mm, o diržo etiketėje nurodyta diržo traukimo jėga turi būti ne mažesnė kaip 5000 kg. „Tačiau dabar baudą gali gauti ir už tai, kad diržo etiketė išblukusi. O juk tie diržai žiemą vasarą būna lauke, merkiama lietaus ar kaitinama saulės etiketė tampa neįskaitoma. Tai jau visiška nesąmonė, nes atspurusius diržus iš karto, nerizikuodami  keičiame naujais. Bent jau mūsų įmonėje diržai yra tvarkingi“, ‑ patikino V. Čiūras.

Gadina sveikatą

Kęstutis Žemaitis, Utenos rajone veikiančios bendrovės „Kestarolis“ vadovas,  nurodė  ir kitą su papildomais diržais susijusią problemą. „Įsivaizduokite, diržus per dieną tenka mėtyti po 24 kartus, ne visuomet juos iš karto pavyksta permesti per keturių metrų aukščio rietuvę, tuomet minėtas skaičius dar padidėja. Nuo diržų mėtymo vairuotojams įskausta rankas, vienam mūsų darbuotojui net  prireikė peties operacijos. Ne mes sakome, kad papildomi diržai nereikalingi, taip teigia miško technikos gamintojai visame pasaulyje“, ‑ teigė K. Žemaitis.

Situacija, anot pašnekovo, yra ir kurioziška, ir erzinanti: „Važiuoji per Lenkiją su vienu diržu, sustabdo policija, jai viskas tinka, Lietuvoje transporto inspekcija ir policija baudžia, Latvijoje – po dokumentų patikrinimo palinki gero kelio, Skandinavijoje – taip pat“.

Pasak „Kestarolio“ vadovo, jei per dieną inspektuojančios instancijos nubaudžia vieną kartą, dar pusė bėdos. „Tačiau 180 eurų mums pinigai. Toks reikalavimas stabdo verslą, matyt, siekiama, kad kuo mažiau uždirbtume, kuo mažiau medienos pervežtume“, – įsitikinęs bendrovės direktorius.

Kaip Dž. Orvelo „Gyvulių ūkyje“

K. Žemaitį piktina ir tai, kad pertekliniai reikalavimai netaikomi kitam krovinius gabenančiam transportui. „Vilkikų niekas netikrina, kaip pritvirtinti padėklai. Kiek mediena yra iščiuožusi vežant ją traukiniais – ir nieko. O miškovežius čiumpa iš karto ir niekam neįdomu, kad tų papildomų diržų nėra kur tvirtinti. Užmeti dėl akių, jau gerai, tinka, kažkoks išsidirbinėjimas“, ‑ emocijų neslėpė pašnekovas. Peršasi išvada, kad Lietuvoje galioja tokie įstatymai, kaip Dž. Orvelo „Gyvulių ūkyje“ – visi lygūs, bet vieni yra lygesni už kitus.

„Kestarolis“ yra gavęs mažai baudų. „Mes vengiame su tikrintojais susitikti. Vairuotojai važiuoja ir žvyrkeliais, nes sustabdžius  gausi ne tik baudą, bet ir laiką prarasi, nes patikrinimas užtrunka mažiausiai pusantros valandos. Dėl diržų sukame ratais, važiuojame kampais, laužome techniką. Netrukus bus metai, kai šitaip vargstame“, ‑ guodėsi  K. Žemaitis. Jis pabrėžė: jei priekaboje papildomam diržui yra vietos pritvirtinti, tai mašinoje tokios galimybės nėra.

Užsakovų problemas žino

Žilvinas Abrasonis, „Foretec“, Kauno rajone, Garliavoje prekiaujančios sukomplektuotais skandinaviškais miškovežiais ir kita technika bei įranga įmonės direktorius sakė, kad puikiai žino klientų problemas.

„Esame technikos pardavėjai ir žinau, kad mūsų klientai susiduria su šia problema. Reikalavimas dėl diržų kitose šalyse yra kitoks, dviejų diržų kitur nereikalaujama. Gamintojai įprastai deda vieną tvirtinimo diržą, o mes priversti prašyti, kad montuotų ir antrą. Tai – papildomi kaštai, o  realiai jokios naudos tas antras diržas neduoda“, ‑ mano Ž. Abrasonis.

Pasak „Foretec“ vadovo, jei klientas pageidauja, gamintojai įrengia tvirtinimus  papildomam diržui, bet ir jiems reikalavimas atrodo perteklinis. „Mes pritariame vežėjams, kurie sako, kad reikalavimas yra absurdiškas, nes gamintojai, su kuriais bendradarbiaujame, kitose šalyse su juo nesusiduria“, ‑ patikino pašnekovas.

Skaudūs atvejai ‑ pavieniai

Prieš kelerius matus tragiška avarija įvyko Radviliškio rajone, Baisogalos seniūnijoje, kelio Jonava‑Kėdainiai‑Šeduva 72‑ame kilometre, ties Komariškių kaimu. Iš miškavežio „Volvo FH16“ ant kelio pabiro rąstai ir pataikė į automobilį „Chrysler Grand Voyager“. Smūgis buvo toks stiprus, kad lengvajame automobilyje liko įkalintas vairuotojas ir keleivė. Juos išvadavo į nelaimės vietą atskubėję ugniagesiai, tačiau vairuotojas jau buvo negyvas, o moteriai nustatė lūžimus bei galvos smegenų sukrėtimą.

Prieš penkerius metus magistralėje Vilnius–Klaipėda, ties Kaunu apsivertus miškovežio priekabai, ant tilto bei nuo jo pabiro rąstai, kai kurie nuriedėjo iki pat Jonavos gatvės. Virsdamas nuo viaduko sunkiasvoris krovinys išlaužė medžius, apšvietimo stulpus, turėklus, tačiau žmonės nenukentėjo. Prieš pora metų kelyje Pilviškiai–Šakiai–Jurbarkas, ties sankryža į Prūselius atsikabinus miškovežio priekabai, ant kelio iškrito rąstai, tačiau jie nekliudė pravažiuojančio transporto ir nesukėlė rimtesnių eismo įvykių.

Nelaimingi atsitikimai nėra dažni: kartą per metus ar  rečiau. „Per dieną Lietuvą kerta gal du ar trys šimtai miškovežių, o per metus nutinka vos vienas incidentas, tai reiškia, kad vairuotojai tikrai rūpinasi gabenamo krovinio saugumu“, ‑ tikina  K. Žemaitis.

Vilma Kasperavičienė