Profesorius Edmundas Bartkevičius: „Laisvė – tai galimybės“

Lietuvos miškininkų sąjunga atsigauna
9 kovo, 2021
In memoriam. Jonas Mačiulis: “Tarnauju Lietuvai ir miškams”
11 kovo, 2021

Profesorius Edmundas Bartkevičius: „Laisvė – tai galimybės“

Artėjant valstybinėms šventėms daugelis susimąstome, ką mums reiškia Laisvė ir Nepriklausomybė, o keldami trispalvę ne tik išreiškiame laisvės idėją, bet ir atiduodame pagarbą tūkstančiams žmonių, kurie tą laisvę gynė, savo darbais kūrė ir vis dar kuria. Vienas tokių žmonių – profesorius, biomedicinos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius. Jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, prisidėjo prie Lietuvos miškininkystės puoselėjimo.

E. Bartkevičius gimė ir augo Kelmėje, 1974–1979 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA), 1980–1983 m. buvo Botanikos instituto aspirantas. Dirbo LŽŪA Miškotvarkos katedros moksliniu bendradarbiu, Miškininkystės katedros asistentu ir vyr. asistentu, Ekologijos katedros vyr. asistentu. Nuo 1997 m. – docentas, 1994 m. pradėjo eiti Miškų ir ekologijos fakulteto  prodekano pareigas, nuo 2000 m. – dekano,  per ilgametę karjerą paskelbė daugiau nei 40 mokslinių straipsnių.

Šiandien į klausimą, ką jam reiškia laisvė, profesorius atsako, kad laisvė atveria galimybes, o jo ateities planai nesiskiria nuo viso gyvenimo veiklos: būti naudingu Lietuvos miškams.

Kiek metų užimate Miškų ir ekologijos fakulteto dekano pareigas, kuo jos Jums įdomios? Kur driekėsi Jūsų ankstesni profesiniai keliai?

– Taip jau susiklostė gyvenimas, kad Miškų ir ekologijos fakulteto dekanu dirbu jau dvidešimt pirmus metus. Prieš tai ketverius metus dirbau prodekanu. Darbą Miškų ir ekologijos fakultete suskirstyčiau į keletą etapų.

Dirbti fakultete, kai jis vadinosi Miškų ūkio fakultetu,  pradėjau dar  studentas. Mane į jį pakvietė prof. V. Antanaitis, tuomet vadovavęs  Miškotvarkos katedrai. Puikiai atsimenu, kad pirmasis mano darbas – tikrinti prof. V. Antanaičio ir V. Zagrejevo monografijos „Miško prieaugis“ korektūrą. Atsimenu, su kokiu užsidegimu aš tą dariau. Suradau ne tik korektūros klaidas, bet patikrinau ir kai kurias formules. Šitos žinios vėliau man pravertė tiek studijuojant miškotvarkos discipliną, tiek po studijų pradėjus dirbti mokslo darbuotoju ir tyrinėjant užterštos aplinkos poveikį miško ekosistemoms. Minėta V. Antanaičio monografija vėliau buvo išversta į kinų kalbą.

Paskutinę studentišką vasarą praleidau Šilutės miškų ūkyje, kur vadovaujant būsimam prof. R. Deltuvui tikrinome mokslininkų sukurtą ūkinių darbų vertinimo metodiką.

Man bebaigiant studijas masiškai pradėjo džiūti Jonavos pušynai ir prof. V. Antanaitis subūrė mokslininkų grupę užteršto oro poveikio miškams tyrimams, miškų monitoringo pagrindams sukurti. Taip aš tapau šios grupės nariu. Per vasaros ekspedicijas kartu su studentais išgręžėme ir ištyrinėjome per 7000 medžių prieaugį, išskyrėme tyrimų barelius.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę finansavimas iš Maskvos nutrūko, o mūsų šalyje mokslo struktūros dar nebuvo suformuotos. Reikėjo kažkaip išgyventi. Kadangi jau turėjau tam tikros patirties ir žinių, miestų savivaldybėms pasiūliau miestų oro užterštumą įvertinti biotestavimo metodu kiminų ir pipirnės pagalba. Mano džiaugsmui, pirmiausia atsiliepė Panevėžys, vėliau Alytus, Kaunas. Taip išgyvenau sunkmetį ir nepraradau teisės į butą.

Kitu gyvenimo etapu laikyčiau dėstymo laikotarpį. Prof. A. Juodvalkis, tuomet Miškininkystės katedros vedėjas, pakvietė mane dėstyti bendrosios ekologijos ir gamtos apsaugos kursą. Tuo metu tai buvo privalomas kursas visiems be išimties akademijos studentams. Šį darbą dirbome drauge su doc. S. Mirinu ir be mūsų parašo negalėjo būti išduotas nė vienas diplomas.

Miškų fakultete greta miškininkystės pradėjus ir ekologijos studijas tuometinis fakulteto dekanas doc. A. Tebėra pakvietė dirbti prodekanu, kuriuo buvau ketverius metus.

Jau dirbant dekanu teko pergyventi daug aukštojo mokslo reformų, nuo kurių stipriai priklausė ir studentų skaičius. Daugiausia studentų fakultetas turėjo 2013–2015 metais, kuomet tiek į miškininkystės, tiek į taikomosios ekologijos studijų programas priimdavome po 70–75 studentus.

– Jūsų biografijoje – daug svarbių faktų. Vienas tokių – buvote Lietuvos miškų ūkio ministro V. Antanaičio patikėtinis. Kokius darbus drauge nuveikėte?

– Ne, aš nebuvau pirmojo nepriklausomos Lietuvos miškų ūkio ministro V. Antanaičio patikėtinis. Aš buvau Sąjūdžio išrinkto SSSR liaudies deputato V. Antanaičio patikėtinis. Tai buvo metais anksčiau, kai Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tuo metu dirbau prof. V. Antanaičio vadovaujamoje Miškotvarkos katedroje moksliniu bendradarbiu, o jis pradėjo politinę veiklą Sąjūdyje, buvo išrinktas SSSR deputatu. Jo darbo vieta buvo Maskvoje, tad jam reikėjo pagalbininko Lietuvoje. Žinodamas mano pažiūras tuo pagalbininku prof. V. Antanaitis pasirinko mane. Jis užsiėmė didžiąja politika Maskvoje, o man teko labiau žemiški darbai Lietuvoje. Noriu priminti, kad liaudies deputatu prof. V. Antanaitis buvo išrinktas Kauno teritorinėje kaimiškoje apygardoje, jį į deputatus iškėlė LŽŪA ir dar 78 kolektyvai. Kaip tik prof. V. Antanaičiui buvo pavesta 1990 m. kovo 13 d. Sovietų Sąjungos liaudies deputatų trečiajame suvažiavime pranešti, kad Lietuva kovo 11 d. atkūrė savo nepriklausomybę. 1990 m. kovo 17 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarė pavesti įgaliotų asmenų grupei, kurios koordinatoriumi paskirtas prof. V. Antanaitis, pradėti derybas tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, siekiant sureguliuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimus.

– Kokios ryškiausios, įdomiausios akimirkos išliko atmintyje iš tų laikų?

– Tai buvo įtemptas, pilnas nežinomybės laikotarpis. Niekas nežinojo, kuo baigsis mūsų kova už laisvę. Ir prof. V. Antanaičiui tiek Maskvoje, tiek kitomis progomis buvo primenamas pokaris, trėmimai ir pan.

Į liaudies deputato prašymus buvo reaguojama. Atsimenu tokį atvejį: į mane kreipėsi moteris iš Kėdainių rajono su prašymu susigrąžinti sūnų iš Sovietų kariuomenės dėl labai pablogėjusios šeimos padėties. Kadangi  V. Antanaitis manimi visiškai pasitikėjo, aš turėjau pluoštą tuščių  deputato firminių blankų su profesoriaus parašu. Man belikdavo tik spausdinimo mašinėle surinkti tekstą taip, kad parašas būtų tinkamoje vietoje. Parašiau laišką sovietų  gynybos ministrui D. Jazovui, išdėsčiau argumentus. Visų ir mano paties nuostabai, už geros savaitės mane aplankė ta pati moteris ir dėkinga pranešė, kad jos sūnus jau namuose.

Bet buvo atvejų, kai deputato pažymėjimas negelbėjo. Su  V. Antanaičiu vykome pas rinkėjus į Kėdainių rajoną, pakeliui nutarėme Kėdainiuose papietauti. Bevalgant cepelinus ir vartant Kėdainių rajono laikraštį paaiškėjo, kad susitikimo laikas atkeltas valanda anksčiau. Tuo metu tokie triukai būdavo dažnas reiškinys. Norint nepavėluoti į susitikimą teko viršyti leistiną greitį. Aš vairavau miškininkams gerai žinomą automobilį „Niva“. Mus sustabdęs kelių inspektorius (atsimenu ir pavardę) ilgai galvojo, ką su mumis daryti, bet galiausiai nubaudė mane nemenka bauda.

Iš labai arti stebėjote, kaip keitėsi miškų politika. Kokie svarbiausi žingsniai tada buvo padaryti?

– Atkūrus Nepriklausomybę ir miškų ūkio ministru tapus prof. V. Antanaičiui, vienas iš pirmųjų jo darbų ir rūpesčių buvo aprengti miškininkus naujomis žaliomis uniformomis. Jau tų pačių metų vasarą pirmieji miškininkai jomis ir apsirengė. Tokią sėkmę lėmė tai, kad kai kurie uniformos kūrimo darbai buvo pradėti dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Įdomi detalė, kad Lietuva savo naują miškininkų uniformą, o tuo pačiu savarankiškumą pademonstravo 1990 m. lapkričio 23–24 d. Maskvoje vykusiame girininkų suvažiavime. Suvažiavimo dalyviams didžiausią įspūdį paliko nauja Lietuvos miškininkų žalios spalvos uniforma, nes sovietinių laikų miškininkai nešiojo mėlynos spalvos uniformas.

Kitas darbas, kurį padarė prof. V. Antanaitis, tai miškų urėdijų atkūrimas. Tai buvo nutarta 1990 m. birželio 26 d. Miškų ūkio ministerijos kolegijos posėdyje. O juk nuo Nepriklausomybės atkūrimo tebuvo praėję tik kiek daugiau nei trys mėnesiai.

Išskirčiau ir trečią reikšmingą darbą. Miškininkai Lietuvoje pirmieji pradėjo vykdyti ekonominę reformą. Naujai įkurtoms miškų urėdijoms pavesta vykdyti kompleksinį miškų ūkį ir savomis lėšomis atlikti visus miškų ūkio darbus, būti rentabiliems ir ekonomiškai stabiliems. Iki minėtos reformos miško ūkio darbai buvo finansuojami iš biudžeto. Atsiskyrus nuo sovietų buvo akivaizdu, kad centralizuotų lėšų nebus.

Tikriausiai, kaip ir daugelis to meto šviesių žmonių, buvote Sąjudžio dalyvis?

– Nuo pat Sąjūdžio atsiradimo daug metų buvau Sąjūdžio Kauno rajono tarybos narys. Smagu buvo dirbti su tokiais Lietuvos patriotais, kaip Valerijonas Senvaitis, Vytautas Vasiliauskas, Vladas Vilimas.

– Ką Jums reiškia gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, ką Jums reiškia laisvė?

– Gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje suteikia, ypač jaunimui, daug galimybių. Laisvė – tai tų galimybių išnaudojimas, galimybė keliauti, galimybė turėti savo nuomonę, galimybė negyventi dvigubo gyvenimo, kuomet sakoma viena, o realybė visai kita.

– Yra mėgstančių kartoti frazę, esą „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Ar Jums šiandien gera gyventi Lietuvoje? Ko, Jūsų manymu, reikia, kad žmonės čia, gimtinėje, būtų laimingi?

– Tiems, kurie sako, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“, siūlau dažniau pasižiūrėti į gyvenimą tos šalies, iš kurios ištrūkome. Tikiuosi, visam laikui. Pasižiūrėjus, manau, toks klausimas nebekils.

– Esate ne tik ilgametis Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas. Aštuonerius metus vadovavote Lietuvos miškininkų sąjungai.

– Šis darbas atėmė daug laiko ir pastangų ne tik iš manęs, kentėjo ir šeima. Tuomet, kai valstybinius miškus tvarkė atskiros miškų urėdijos, Miškininkų sąjunga suvaidino vienijantį vaidmenį. Ji organizavo Miškininko dienos minėjimus, miškininkų išvykas į užsienį pasidalyti patirtimi, jaunųjų miško bičiulių veiklą ir kita.

– Kokias opiausias problemas įvardytumėte šiandienėje miškų politikoje ir kitais su miškais susijusiais klausimais?

– Pirmaeilis uždavinys šiuo metu yra reabilituoti miškininko vardą, atkurti miškininko profesijos prestižą ir dėti pastangas, kad sprendžiant su miškais susijusius klausimus nebūtų ignoruojama miškininkų nuomonė.

– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės tiek profesinėje veikloje, tiek ir įprastoje kasdienybėje?

– Pirmiausia, tai padorumas ir sąžiningumas. Aš dažnai per išleistuves to linkiu ir absolventams. Linkiu būti matomiems, bet nelipti per kitų galvas, nuoširdžiai dirbti ir Jus pastebės.

– Gamta ir miškas – kokią vietą jie užima Jūsų gyvenime? Ar nepavargstate nuo gatvių triukšmo, automobilių dūzgimo?

– Gyvenu ne Kaune, o Akademijoje, ir pro buto langus matau Kamšos miško medžius, girdžiu paukščių balsus. Galima sakyti, kad gyvenu gamtos prieglobstyje.

– Kokių laisvalaikio pomėgių turite, kaip geriausiai pailsite po darbo dienos?

– Būdamas moksleiviu grojau akordeonu, kolekcionavau pašto ženklus, degtukų dėžučių etiketes ir pan. Po darbo geriausiai pailsiu miške jame ką nors sodindamas, ugdydamas ar šiaip pasivaikščiodamas. Turbūt nėra savaitės, kad nors trumpam neištrūkčiau į mišką. Vasarą mėgstame su žmona dviese automobiliu pakeliauti po Europą. Labiausiai mėgstame Austriją, Bavariją. Tų kelionių iš anksto neplanuojame, todėl būna visokių staigmenų. Kas kelinti metai trumpam nuvykstame į Saremos salą Estijoje. Ten mums labai patinka.

– Ar esate laimingas žmogus? Kas Jums suteikia laimės pojūtį?

– Iš esmės taip. Laimės pojūtį suteikia šeima, mylimas darbas. Turiu nuostabią šeimą, su žmona Regina užauginome du sūnus, pasodinome daug medžių, turiu ir puikų kolegų kolektyvą. Na, o gyvenime visko būna. Būna ir nusivylimų, kai įdėjus daug pastangų nepasieki rezultato.

– Per ilgai tebesitęsiančią karjerą nuveikėte daug darbų, panašu, nestokojate energijos ir šiandien. Kokie Jūsų ateities planai?

– Būti dar naudingu Lietuvos miškams, jų darniam tvarkymui, miškininkų rengimui.

Kalbėjosi Rasa Milerytė