S. Gentvilas: ‚‚Didelių revoliucijų miškų ūkyje nebus‘‘

S. Gentvilas: ‚‚Didelių revoliucijų miškų ūkyje nebus‘‘

Lietuvos prezidentas antradienį žada paskelbti savo sprendimą dėl konkrečių kandidatų į ministrų postus. Kandidatas į aplinkos ministrus Simonas Gentvilas tinklalapiui  www.miskininkas.eu išvardijo darbus, kuriems  būtų skiriama daugiausiai dėmesio.

Jau kelinti metai netyla diskusijos dėl miškų kirtimų, tad nenuostabu, kad ir visuomenės apklausose tai įvardijama kaip viena iš didžiausių problemų. Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programoje numatyta, kad Lietuvos miškingumas 2020 m. turėtų siekti 34,2 proc. 2019 m. sausio 1 d. duomenimis, šalies miškingumas buvo 33,7 proc. Kokios valdymo politikos imtųsi Simonas Gentvilas, jei taptų  ministru, nes didžiausia bėda – veiksmų tęstinumo trūkumas. Iki šiol laimėjusieji rinkimus naujai ir savaip vis gelbėjo mišką.

Urėdijos veikla nesikeis

Pretendentas  į aplinkos ministrus S. Gentvilas sako, kad padidintas dėmesys miškų klausimams tęsiasi nuo praeitos kadencijos. „Man tapus ministru visi miškų klausimai būtų svarbūs, tačiau visuomenei noriu pažadėti, kad didelių revoliucijų nebus. Urėdijos veikla nesikeis: bus, kaip ir buvo – viena įmonė. Tik turi stipriai padidėti veiklos efektyvumas, aiškumas ir vidaus tvarkos. To nebuvo galima pasiekti, kol reorganizacija buvo daroma politiniu keliu, – dėsto  pašnekovas. – Dėl miškininkystės Lietuvoje dabar paradoksali situacija. Lietuva – viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kurioje miškingumas auga, o iškertama 60-70 procentų prieaugio. Visi plynaisiais kirtimais iškertami plotai atkuriami per trejus metus – atsodinami arba atželia savaime tinkamomis medžių rūšimis. Ūkininkaujama tvariai. Deja, konfliktas dėl saugomų teritorijų ir dėl ūkininkavimo yra ypač aštrus.  Valstybės kontrolės nauja apklausa prodė, kad 59 proc.  gyventojų miškų naikinimą mato kaip pagrindinę aplinkosaugos problemą, 35 proc. – atliekų kiekio didėjimą ir 6 proc. – temperatūros kilimą. Tad kaip potencialus ministras privalau pateikti  atsakymus abiem pusėms, kaip nuraminti šitą konfliktą. Neturime kitos galimybės, tik kaip įgyvendinti visišką „Natura 2000“ apsaugą ir plėtrą tiek miškuose, tiek gamtinėse pievose. Tiek dėl moralinio principo išsaugoti, kas neatkuriama, tiek dėl dar ambicingesnės ES biologinės įvairovės strategijos. Strategijoje įvardinti pagrindiniai biologinės įvairovės nykimo veiksniai, pateiktos priemonės, kaip reiktų saugoti ES šalių biologinė įvairovę. Numatoma, kad net trečdalis visų teritorijų turi būti saugomos, o 10 proc. šalies teritorijos saugoma griežtai“.

Kitas svarbus dalykas, pasak S. Gentvilo,  galintis padėti užglaistyti konfliktą,  surasti būdą, kaip tinkamai kompensuoti tiek valstybiniams miškams, tiek privatiems, kai atsiranda poreikis saugoti teritorijas ar retus augalus.  ”Problema atrodo paprasta, bet Žemės ūkio ministerijos žinioje daug pinigų ir „Natura 2000“ plėtra neatrodo tokia pavojinga, nes yra iš ko finansuoti, tuo tarpu miškuose mes atsiremiame patys į save. Antrasis konfliktas ir mitas, kurį būtina išvėdinti – tai urėdijos reorganizacijos metu paskleista visuotinė nuomonė, kad miškai yra didžiausias korupcijos židinys. Augant visuomenės susirūpinimui saugomomis teritorijomis ir brandžių ūkinių medynų medžiapjūte, natūralu kad tokie mitai dar labiau įsiūbavo visuomenę. Reikia pripažinti, kad saugomų teritorijų sistema vis dar fragmentuota ir nuo to kenčiame mes visi“, – vardija priežastis S. Gentvilas.

Paklaustas, kaip išspręsti šį ne vienerius metus besitęsiantį konfliktą,  galimas aplinkos ministras sakė, kad reikėtų pirmiausiai kalbėti ne apie jo sprendimą, o tvarkingą ir teisingą „Natura 2000“ įgyvendinimą.

„Skubiai  ir teisingai turi būti  sutvarkyta kompensavimo sistema savininkams. „Natura 2000“ teritorijose negalima sausinti natūralių pievų, jų suarti ar užsodinti mišku. Pelkėtose teritorijose negalima kasti durpių, keisti hidrologinio režimo, naudoti trąšas ar pesticidus. Miškuose ribojami kirtimai, paliekama susidariusi negyva mediena, saugomų rūšių buveinėse ribojamas ganomų gyvulių skaičius.  Žemės ir miškų savininkai dėl to kasmet patiria keliasdešimt milijonų eurų nuostolių. Daugelyje šalių buveinės steigiamos sudarant laisvanoriškas sutartis su miško savininkais, o Lietuvoje kompensacijos sunkiai  mokamos. Kompensuojama turi būti intensyviau“, – įsitikinęs pašnekovas.

Apgalvota ir ministerijos komanda

Galimas ministras neslepia, kad į savo komandą viceministru kviestų ekologą Daną Augutį, kuris būtų atsakingas už saugomas teritorijas ir miškų klausimus. „Manau, kad jis ras tinkamą balansą ir profesionalius mokslinius atsakymus tiek vienai, tiek kitai pusei. Tiek dėl intensyvesnės apsaugos saugomose teritorijose, tiek dėl intensyvesnio naudojimo ūkiniuose miškuose“, – planais dalijasi S. Gentvilas.

Didžiausios miškų problemos ir ką keistų Seimo narys tapęs aplinkos ministru ypač rūpi miškininkų bendruomenei. „Mano, kaip ministro, funkcija būtų rasti balansą, saugoti gamtai ir bioįvairovei svarbiausius miškus ir išlaikyti tą patį medienos pasiūlos kiekį iš tvariai ūkininkaujamų ūkinių miškų. Valstybiniuose miškuose nuo sausio 1 dienos įsigalios FSC standarto reikalavimai, jie pateiks dar didesnius reikalavimus valstybiniams miškams.

Dėl korupcijos ar vagysčių negali būti jokios tolerancijos – tiek pačioje ministerijoje, tiek urėdijoje. Urėdija niekuo nesiskiria nuo kokios nors energetikos bendrovės ar oro uosto. Aš neturiu jokios prielaidos nepasitikėti dabartiniu urėdijos vadovu Valdu Kaubre,  manau, kad reforma jau įvykdyta, ją telieka sustyguoti, garantuoti maksimalų efektyvumą, sudaryti maksimaliai geras darbo sąlygas miškininkams, maksimalią naudą iš miškų ūkio valstybei, o saugomas teritorijas turime atskirti nuo ūkininkaujančios veiklos tiek, kiek įmanoma, kad dabar vyraujantis visuomenėje konfliktas atslūgtų ir nebūtų priešpriešos. Manau, kad problemų yra visur –  ir  Aplinkos ministerijoje, ir urėdijoje, o apie jas reikia viešai kalbėti. Tačiau turime pasakyti – „Ne“  korupcijai, kiekvienas nuo girininko, urėdo iki ministro turi būti suinteresuotas maksimalia nauda valstybei ir dirbti vardan bendro tikslo.  

Pati Aplinkos ministerija buvo viena iš uždariausių ministerijų, nors turėtų būti integraliausia, atviriausia, nes ji diktuoja darnaus vystymosi tikslus, kalba apie poveikio aplinkai vertinimą, visuomenės informavimą. Ji yra ta ministerija, kuri turi būti pavyzdys visai demokratijai – rodyti, kaip žmonės dalyvauja statybų, saugomų ir planuojamų teritorijų procese, kaip žmonės apsisprendžia dėl daugiabučių tvarkymo, nes tai yra šios ministerijos kuruojamos sritys“.

Pagyrimai ir linkėjimai

S. Gentvilas kai kuriais atvejais nori pagirti ir Valstybinių miškų urėdiją, nes dabar Palangoje, kur vykdomi retinamieji ugdomieji kirtimai, šalia dviračių tako stovi lentelės, kuriose paskelbta informacija visuomenei, kas ir dėl ko čia daroma, kokie to tikslai.

„Atvirumas ir visuomenės informavimas yra būtinas. Urėdija turi įvardinti savo veiklas, tačiau dar yra Valstybinė miškų tarnyba, kuri vykdo  kirtimų leidimų išdavimo funkciją ir gali publikuoti ne tik statistines analizes, bet užsiimti ir šviečiamąja veikla. Suprantu, kad jiems tam resursų neduota, bet galima ir savo jėgomis skelbti, kokia yra valstybės miškų politika, kaip, kada ir kuriuos miškus leidžiama kirsti, nes dažnai tas klausimas permetamas urėdijai ir privatiems miškų savininkams, kurie tuos darbus tik vykdo, o Valstybinė miškų tarnyba privalo turėti žymiai didesnį informacinį svorį – kad informuotų  nuo sanitarinių kirtimų, dėl kurių labai daug diskusijų, iki ūkinių kirtimų. Didesnių kirtimų atvejais būtina informuoti aplinkinę visuomenę, nes ažiotažas visada kyla, kai atvažiuoja benzopjūklai…, – situaciją apibūdina politikas. – Valstybinė miškų tarnyba turėtų informuoti aplinkines seniūnijas, kad išduoti leidimai kirsti tose ar tose apylinkėse bei kokiu pagrindu… „

Paklaustas apie Valstybinės miškų urėdijos administracijos perkėlimą į vieną ar kitą Lietuvos vietą, S. Gentvilas sakė, kad tai turėtų būti ne ministro lygmens klausimas. „Norėčiau, kad Valstybinė miškų urėdija būtų pavaldi valdybai, o ne ministrui. Urėdijos vietos parinkimas turėtų būti valdybos klausimas. O dėl to, kad prie vieno ministro urėdija žadama Katinuose, prie kito gimtuosiuose kraštuose – Kazlų Rūdoje, dabar jau Vievyje… Tegul tai sprendžia valdyba“, – palieka laisvę rinktis pašnekovas.

Seimo narys S. Gentvilas visai miškininkų bendruomenei linki stabilumo, sveiko išdidumo, kad atsirastų poreikis medienai ir ateitų šalta žiema, kuri sunaikintų  didžiausią miškų priešą – kenkėją žievėgraužį tipografą. Anot S.Gentvilo, šiandienos miškų ir vadinamų sengirių grožis yra mūsų miškininkų nuopelnas.

Rasa Liškauskaitė