Skulptoriui medis pats padiktuoja idėją

spalio 18, 2017
Laiko dulkes nužėrus – Tado Kosciuškos (1746–1817) 200-osios mirties metinės
spalio 17, 2017
Miškininkų kalvė paminėjo savo 90-metį
spalio 18, 2017

Spalio 20–22 dienomis Kauno rajono savivaldybės Akademijos seniūnijoje vyks medžio drožėjų pleneras, skirtas atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui. Jame dalyvaus ir Lenkijos atviro čempionato prizininkas bei Škotijos čempionas Raimondas Uždravis.

Ką skobs, neatskleidė

Paklaustas, ką plenero dalyviams ir svečiams pademonstruos sekmadienį, menininkas pirmiausia šyptelėjo. „Ir klausimas, ir atsakymas – kontraversiški. Šimtmetis – tai visa Lietuva. Tačiau išskobtos skulptūros puoš pažintinį taką, todėl manau, kad J. Basanavičius čia netiktų. Galėčiau drožti karžygį, apsigobusį meškos kailiu, tačiau tai labiau atlieptų tūkstantmečio temą. Man priimtina plenero organizatoriaus Dainiaus Šerono pasiūlyta miško tema. Tai labai platu: medžiai, paukščiai, žvėrys, gėlės, laumės ar bildukai. Galimybes išvardijau, o ką pasirinksiu, tikrai nežinau“, – tikino pašnekovas.

Raimondas prisipažino, kad jau net prieš didžiąsias varžybas idėjų negeneruoja. „Svarbiausia pamatyti medį, galbūt net jį nužievinti ir laukti, kol medis  pats padiktuos mintį. Paprastai geriausia būna, kaip aš mėgstu sakyti, paskutinės valandos idėja. Jos iš anksto nebrandinti leidžia ir mano patirtis. Ir padaryti jau galiu bet ką“, – sakė  medžio skulptorius.

Būtent taip nutiko ir Škotijoje, kai tarptautiniame medžio drožėjų čempionate tiesiog „iš lempos“ nusprendė kurti judantį drakoną. „Ir laimėjau. Tačiau ne laimėjimas ir apdovanojimas – kalavijas – man buvo svarbiausia. Svarbiausia, kad pagarbiai nuskambėjo: „Lithuania“. Juk lietuvis tame čempionate dalyvavo pirmą kartą. Be to, tą pačią dieną Lietuvos rinktinė pralošė futbolo rungtynes škotams. „Juokavau savo Facebook‘o paskyroje: „Mes prakišom jiems futbolą – bet pasiėmėm kalaviją“, – prisiminė R. Uždravis.

Kelias nebuvo tiesus

Žinoma, visa tai atėjo su laiku. O ir R. Uždravio kelias į šią sritį nebuvo tiesus. Vaikystėje Raimondas, kaip ir jo tėtis, labai gražiai piešė. Todėl visi ir tekalbėjo, kad jo ateitis aiški – dailės mokykloje ar universitete. Tačiau vaikinas, baigęs aštuonias klases, nuvežė dokumentus į tuometinį Kauno A. Kvedaro miškų technikumą (dabar –  Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija). 

Menininkas yra įsitikinęs, kad labai nenutolo nuo pirminio pašaukimo. Anot jo, benzopjūklas – tai it savotiškas pieštukas, kuriuo skulptorius piešia medyje. Beje, kalbininkų rekomenduojamas „grandininis pjūklas“ R. Uždraviui nepatinka ir, anot jo, labai griozdiškai skamba plenerų ar čempionatų pavadinimuose.

„Kūrybai subręsti prireikė laiko. Baigęs technikumą, dirbau miške. Genėjau kirviu šakas, arklių kinkiniu traukiau rąstus, tik vėliau „užsitarnavau“ benzopjūklą. Buvau profesionalus medkirtys. Pirmasis bandymas medžio drožyboje buvo medžio raižybos peiliu iškart po tarnybos sovietų armijoje. Pabandžiau iš medžio išskobti velnią. Taip ir nepabaigiau. Neužteko kantrybės. Kelerius metus jis mėtėsi iš kampo į kampą, kol galop sudeginau. Tačiau dirbdamas miške mėgdavau benzopjūklu ant aukštesnio kelmo akis ir išsišiepusią burną išpjauti, ragus iš šakų įstatyti“, – peripetijas pasakojo pašnekovas. 

Pasak jo, būtent medkirčio patirtis ir leido artimiau susipažinti su medžiu. Ir dabar dažnam pradedančiajam ar susiviliojusiam drožyba R. Uždravis pataria pirmiausia sunkvežimį medžių supjauti į malkas. „Medis – ne molis, turi žinoti, ką žada jo šakos ar rievės. Jei neturi apie tai supratimo, vertėtų pirma pasimokyti, padirbėti kirviu ar „striūgu“, – mano medžio skulptorius.

Jo, kaip menininko, biografijos pradžia derėtų laikyti 1998-uosius, kai buvo pakviestas dirbti į UAB „Juodgiris“, kuris vykdė danų finansuojamą projektą įkurti Gelgaudiškio dvaro miško parko pažintinį taką Šakių rajone. „Tie laipteliai, tilteliai, suoliukai, skulptūros stovi iki šiol. Tai mano gimtasis kraštas, o ir šiaip nemoku dirbti bet kaip ar tik dėl pinigų. Juk darbas – tai vizitinė kortelė. Džiaugiuosi, kad padariau gerą darbą žmonėms, visuomenei“, – sakė R. Uždravis.

Beje, pati pirmoji menininko medžio skulptūra irgi puošia gimtąjį Gelgaudiškį. Tai – „Adomėlis“, svarbus Raimondui ne tik dėl to, kad pirmasis, bet ir dėl savo istorijos. Medinis Adomėlis, kaip ir priklauso pirmajam vyrui, yra nuogas. „O viena šaka skobiant pasitaikė kaip tik ten, kur būna vyriškumas. Buvo ir karštų diskusijų, siūlymų ir raginimų nupjauti tą atsikišusią šaką. Tačiau jas su šypsena užbaigė tuometinis Gelgaudiškio girininkijos girininkas Jonas Gvildys tardamas: „Nieko jūs, vyrai, nesuprantat, čia avangardas ir  tegul taip būna. O girininkas buvo mums autoritetas“, – linksmai prisiminė Raimondas.

Kiekviename kūrinyje palieka kažką nuo savęs

Dažnas menininkas mėgsta savo kūryboje įamžinti ir save. Ar yra kur nors skulptūra „Raimondas“? „Raimondo“ nėra. Tačiau kiekvienas darbas kažkuo į mane panašus. Nesvarbu, ar drožčiau Jėzų Kristų, ar mešką, ar moterį. Kiekviename kūrinyje palieku kažką nuo savęs: žvilgsnį, šypseną ar išraišką, – prisipažino R. Uždravis. – Dažnai dirbu vienas ir, norėdamas išdrožti kokią nors sudėtingą veido išraišką – žiūriu į veidrodį.“ 

Paklaustas, kaip gimsta idėjos, kas jas padiktuoja, menininkas nesvarstė nė akimirkos: „Dievas duoda. Niekas neateina kitaip, kaip per šią aukščiausią Visatos jėgą. Anksčiau sakydamas, kad viską sugalvoju pats, sau laurus pasiimdavau. Dabar daug kas pasikeitė, ypač mano požiūris į gyvenimą. Vis primenu sau, kad jį reikia gyventi, o ne bėgti, skubėti dėl pinigo, dėl garbės. Dažniau reikia stabtelėti, pasigrožėti žydinčia gėle, ropojančiu vabalu ar medžio lapų spalvomis, padėkoti už visa tai… Mokausi gyventi taikoje su savimi ir pasauliu“, – vardijo pašnekovas.

Ateities planai

Raimondo manymu, gyvenimą reikia gyventi ramiai, bet naudingai. Ypač įgyvendinant kilusias idėjas. Pakeliavus po užsienio medžio drožėjų turnyrus, jam kilo mintis – „Kodėl to nepadarius Lietuvoje?“.

„Iš pradžių turėjau visokiausių abejonių ir baimių Ar pavyks? Ar ne per daug bandai apžioti? Kam man to reikia…? – Prisimena Raimondas.  – Kai rimtai ėmiausi šios idėjos, atsirado bendraminčių ir partnerių. Su bičiuliu Andriumi Vosyliumi subūrėme Lietuvos medžio drožėjų grupę, įkūrėme benzopjūklų meno klubą „Steel Beavers“. Ačiū Dievui, išsisprendė opus renginio vietos klausimas – čia prisidėjo vienos kaimo turizmo sodybos savininkas Vaidas Pocius. Pusmetį dirbome iš idėjos ir iš savo pačių kišenės. Vėliau atsirado ir rėmėjas – „Stihl“ atstovas Lietuvoje UAB „Ginalas“. Labai ačiū jiems visiems. Ir pavyko. Šiemet kaimo turizmo sodyboje „Pocynė“ startavo pirmasis Lietuvoje tarptautinės medžio drožėjų benzopjūklais varžybos, kuriose dalyvavo menininkai iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ir netgi Japonijos.“

Medžio skulptoriaus nuomone, Lietuva galėtų pasekti anglų, vokiečių pavyzdžiu, kur kasmetinėse miestų šventėse be įvairiausių pramogų, vyksta benzojūklų meno šou. „Suvažiuoja žinomi meistrai iš viso pasaulio ir iš medžio daro tokius stebuklus, kad nemačiusiam sunku ir įsivaizduoti. Vyksta greitojo pjovimo varžybos, kur per pusvalandį ar valandą iš medžio kaladės benzopjūklu išdrožiamas tikras meno kūrinys. Tai pritraukia daug publikos, kuri viską gali įsigyti vietoje vykstančiuose aukcionuose. Didieji, per kelias dienas padaryti, darbai dažnai keliauja puošti vietinius parkus, dviračių takus. O juk Lietuvoje tiek daug parkų, pažintinių takų ir kitų gamtos vietų, kurios tuščios ir prašyte prašosi papuošiamos skulptūromis. Miestai ir net miesteliai turi savo šventes, tai kodėl per jas nesurengti drožėjų plenerų, kurie taip pat galėtų tapti tradiciniais. Juk tam tereikia keleto rąstų ir šiek tiek pinigų“, – mano R. Uždravis, puikiai vertindamas pakauniškių iniciatyvą.

Vilma Kasperavičienė

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *