Ar kaltas urėdas, kad girios gražiai žaliuoja?

vasario 25, 2017
Latvijos miškininkų algos nuostabos nekelia
vasario 24, 2017
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas: „Valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarka nėra deganti “
vasario 27, 2017
 

Kaip žiemoja rododendrai? Klausimas vasario pabaigoj nė kiek nenustebina Šiaulių miškų urėdijos miškų urėdo Stasio Pališkio. Rododendrai Tolimųjų Rytų augalai, nepratę prie mūsų žiemų - čia pašąla, čia vėl atlydys, tačiau prigijo ir auga pušyne. Sulauks pavasario. O koks pavasaris bus urėdui, jo vadovaujamam kolektyvui?

Urėdas šiek tiek patyli, paskui prisipažįsta, kad skauda širdį. Ne dėl lietuviško žiemos, dėl medžių. Dėl žmonių, dėl Lietuvos. Stasys Pališkis miškuose nuo 1985-ųjų.

Miškininkai tapo šeimininkais

Po Nepriklausomybės paskelbimo, 1990-aisiais profesorius Vaidotas Antanaitis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministru. „Toks švelnus žmogus. Ar sutvarkys sovietinį miškų ūkį? Sutvarkė, visus įvertino, visus atestavo, taip kratė, kad net panagės čirškėjo, - prisimena pašnekovas. - Iš visų dirbusiųjų liko ketvirtadalis. Kurie likom, dirbam ir šiandien“.

Savo prisiminimų knygoje „Gyvenimo liudijimai“ apie tą laikmetį profesorius V. Antanaitis rašo: „Pirmiausia darysime viską, kad miškininkas savo valdose vėl pasijustų šeimininku. Tam turėsime sudaryti ekonomines sąlygas. Ekonomika, o ne komandos iš viršaus yra lemiamas kiekvieno darbo sėkmės veiksnys. Viskas, kas yra girioje, yra miškininko. Kai bus vienas, tikras šeimininkas, tada visi jį gerbs“.

Per Nepriklausomybės gyvavimo metus pasodinti miškai, įgyta pagarba, o ir pats žodis „urėdas“, atėjęs iš lietuvių liaudies dainų, liko. Kažin ar ilgam?

Reforma važiuoja buldozeriu

Urėdai neišsigando vėtros, kuri juos nori iššluoti iš Lietuvos miškų. Tik sako, kad nauja reforma, reorganizavimas važiuoja buldozeriu, be dialogo. „Nematome nei tikrų tikslų ir siekių, nei skaičių. Vienintelis paaiškinimas - skaidrumas. Veikia elektroninė apvalios medienos pardavimo sistema. Koks gali būti didesnis skaidrumas? Dirbam pelningai, kas dar bolgai? - stebisi urėdas. - Bet, pasak reformos iniciatorių, tokie nurodymai iš Briuselio. Ir bus sugriautas turimas modelis. Viskas išdraskyta. Jei negali nieko geresnio pasiūlyti, tai nieko nedaryk... Lietuvai bus didesnė nauda. Neseniai girdėjome, kad svarbiausia - regionų ekonomika, vietos gyventojai. Tai taip bus pasirūpinta pamiškių gyventojais?

O kirtimų fondas? Ar neiškirs per vienerius metus tiek, kiek galima tik per dešimt metų kirsti. Kas atsodins? Gaila kolektyvo, gaila žmonių.

Ar reikia tyčiotis iš buhalterių, kelti nerimą? Kodėl iki šiol nepasirūpinta bendromis apskaitos programomis? Ką dirbs vietiniai žmogeliai, kurie kerta žabus, sodina medelius, gesina gaisrus. Ar teko nors vienam iš tų, apie reformą kalbančių ponų, gesinti gaisrą miške? Ar jie kalbėjosi nors su vienu moksleiviu iš trijų šimtų jaunųjų miškininkų būrelių, esančių Lietuvoje? Susitiko su jiems vadovaujančiais mokytojais, dirbančiais be atlygio?“- nebetveria nuoskaudomis urėdas.

Kaltas dėl žaliuojančių miškų

Seniausiai dirbantis iš dabar esančių urėdas sako iki šiol niekada nėra sulaukęs jokių priekaištų, tačiau dabar jaučiasi kaltas. „Kaltas, kad tiek metų dirbau? Niekinamas, kad esu ištikimas miškui, Lietuvos žmonėms? Visame pasaulyje didžiuojamasi tais, kurie visą gyvenimą dirba vienoje srityje, tampa profesionalais. Koldėl mes vadinami korumpuotais, nesąžiningais? Man gėda bus gyventi, kai visko, ką sukūrėme nebeliks...“ - kalbėjęs klausimais, Stasys nutyla.

Urėdui skauda širdį. Kaip tam vaikystės eilėraščio berželiui. Bet... „Grigas ašarų nemato, dar smarkiau berželį krato“.

Kas liks iš tos laimės ir iš tos garbės...

Telšių miškų urėdijos urėdui Bronislovui Baniui prieš dešimt metų už nuopelnus visuomenei ir savam kraštui buvo suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas. Vilniuje mažai kas apie tai žino. O jam ir nesvarbu. Netinka telšiškiui ir dažnai skambantis posakis, kad žemaičiai taupo žodžius. Atviras jis, kalbus ir šiek tiek nusiminęs.

Į Vilnių šiandien Bronislovą ir jo kolegas atginė didelis rūpestis ir širdies skausmas. Varsto Seimo duris, mina jo koridorius ne šiaip sau. Aplinkos apsaugos ministras išplatino pareiškimą dėl miškų ūkio reorganizavimo ir pasėjo miškininkų gildijoje nerimą.

Lemtingas kryželis

Savo kalbą urėdas pradeda prisimindamas Sąjūdį, kovą už Nepriklausomybę, pirmąjį miškų ūkio ministrą profesorių V. Antanaitį, jo įdiegtus pagrindinius miškininkystės principus.

„Tapome savarankiški, buvo įkurtas miškų fondas, patys kirtome medžius, patys juos sodinome, steigėme medelynus, atkūrėme urėdo vardą. Telšių urėdija niekad nesivaikė vien tik pelno, dirbo visus privalomuosius darbus. Kirtome ir sodinome, gelbėjome džiūvančius eglynus, kovojome su kinivarpomis, kūrėme miške žmonėms poilsio vietas, džiaugiamės gražiu jaunųjų miško bičiulių būriu. Visada turėjome tikslą, dabar jis nyksta. Dirbant daug kas keičiasi, bet turi žinoti vardan ko darai.

Kad bus griaunamas sukurtas modelis, širdį skaudės iki grabo lentos... Funkcijos išlieka, bet sukuriamas anstatas. Pats dabartinis aplinkos ministras pasakė, kad tokia politinė valia. Prieš eidamas į ministeriją dirbti, sako, prisiėmęs tokį kryželį... - tik linguoja galva pašnekovas. - Visada didžiuodavausi, kad esu miškininkas, dabar gėda gyventi. Dirbdamas urėdu, jaučiuosi kaip nusikaltėlis, nors jokių priekaištų iš valdžios neturiu“.

Didžiausia grąža - žmogus

Neramu urėdui dėl to, kad kalbama tik apie būsimą miškų ekonominę naudą valstybei. „Pati didžiausia grąža valstybei miške dirbantis žmogus. Algą jis gauna ne iš biudžeto, nes esame gamybos įmonė. Verslininkai yra skatinami kurti naujas darbo vietas, o pelningose valstybinėse įmonėse jas mažina. Mes bijome, kad sujungtos į vieną urėdijos bus nustekentos iki bankroto ir parduotos. Tuo pačiu metu visos 42 urėdijos niekada nebankrutuos. Jei kokia viena taps nepelninga, galima ją sujungti su kita ir dirbti toliau. Kai daug urėdijų, visiškas bankrotas negresia, o ką darys paskirtasis direktorius - nežinia. Juolab, kad postas bus politizuotas“, - abejonėmis dalijasi pašnekovas.

Sako, kad kiekvienas savo laimės kalvis, jei niekas neatima kūjo... „Yra Lietuva, yra Vilnius, yra pinigai. Tokia politinė valia,“- liūdnai baigia pokalbį Telšių miesto Garbės pilietis.

Rasa Liškauskaitė

images

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *