M. Bernotavičius: „Medelynai modernizuosis, sodmenų kokybė gerės, tad ir miškas augs geriau“

M. Bernotavičius: „Medelynai modernizuosis, sodmenų kokybė gerės, tad ir miškas augs geriau“

Marijonas Bernotavičius, buvęs Kaišiadorių urėdijos vyr. miškininkas, VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miško sėklų ir sodmenų skyriaus vedėju dirba nuo sausio 15 dienos. Jam teks pasirūpinti ne tik tuo, kad ateityje nepritrūktų sodmenų, bet ir sklandžiu medelynų optimizavimo procesu. Apie tai, kokie numatyti artimiausi darbai, kokius sprendimus rengiamasi priimti, „miškininkas.eu“ kalbasi su M. Bernotavičiumi.

 Ar sudėtinga dirbti naujose pareigose?

Tai man nėra visiškai nauja sritis, nes teko dalyvauti Generalinės miškų urėdijos sudarytoje komisijoje dėl medelynų  plėtros ir modernizavimo. 2016 m. liepos 15 d. buvo patvirtinta  Valstybinių miško medelynų veiklos optimizavimo programa ir nors situacija pasikeitė kardinaliai, programa praktiškai veikia.

 Pagal minėtą programą šiemet ketinama uždaryti keturis medelynus.

 Iki šių metų 42 regioniniuose padaliniuose veikė 37 medelynai, Damoklo kardas šiemet kabo virš keturių. Tas Damoklo kardas kabo jau senokai ir dviračio čia neišradinėjame. Kodėl jis pakibo? Mokslininkai seniai yra įrodę – maži medelynai, kurie realizuoja nuo 800 tūkst. iki 1,5 mln. sodmenų per metus, yra nerentabilūs. Analizavau visų medelynų savikainas ir dar kartą įsitikinau – smulkiuose medelynuose sunku racionaliai panaudoti techniką, o bendraūkinės išlaidos yra didelės, nes produkcijos kiekiai – maži.

Po didžiulių džiūčių 1999 aisiais, kai labai trūko sodmenų, 2002–2003 metais buvo pradėta investuoti į medelynus ir juos modernizuoti. Tačiau, reikia pripažinti, kad tai buvo daroma chaotiškai: pripirkta daug technikos, investuota į modernizaciją, o produkcijos kai kuriuose  medelynuose išauginama nedaug.

 Kokie mūsų šalyje bus ateities medelynai?

Po medelynų optimizavimo, kuris baigsis 2020 metais, jų šalyje turėtų likti apie penkiolika. Šie medelynai kasmet turėtų realizuoti ne mažiau kaip po 3 mln. miško sodmenų. Tokiems rezultatams pasiekti reikia naudoti naujausią techniką ir pažangiausias technologijas. Moderniausi turėtų būti keturi–penki, jie miško sodmenis augins konteineriuose su uždara šaknų sistema ir pasieks tris rotacijas arba tris derlius per metus, nors Lietuva – ne Ispanija ar Marokas. Dėl trečios rotacijos turime šiek tiek abejonių, bet manau, kad mums pavyks.

Dubravos eksperimentinė mokomoji urėdija (dabar – Dubravos regioninis padalinys – red. pastaba), įdiegusi šią technologiją, pernai jau užaugino pirmąjį derlių ir matome, kad pirmasis blynas neprisvilo. Šiomis dienomis sėją jau pradėjo ir Panevėžio medelynas. Kadangi pirmoji sėja vyksta palyginti anksti, tikėtina, kad panevėžiečiams šiemet pavyks išauginti tris derlius. Pasėta sėklytė vidutiniškai per 7 paras sudygsta, ir 7–8 savaites augaliukai laikomi šiltnamyje, o po to išnešami į specialias aikšteles, kur auginami iki rudens, arba persodinami į atvirą gruntą, kuriame dar auginami 1,5 vegetacijos . Tik po to sodmenys jau būna pasiruošę keliauti į mišką.

Kituose išlikusiuose dešimtyje medelynų sodmenys bus auginami su pagerinta šaknų sistema atvirame grunte. Sodmenys atvirame grunte bus auginami iki 1,5 metų, kad sutvirtėtų šaknų sistema. Juk sodinukui svarbi ir graži atžeminė dalis, ir tai, kas nematoma. Pagal reikalavimus, šaknų sistema turi sudaryti vieną trečiąją sodinuko masės. Pasodinus augalą silpnomis šaknimis, naudos mažai – jis skursta, jį užstelbia konkuruojanti augalija, ir medelis arba pražūsta, arba tenka daug vargti jį prižiūrint. Centas įdėtas į sodmenį atiduoda 10 centų, tačiau jei to cento neįdėsi medelyne, reikės dešimtkart daugiau įdėti miške.

Šiemet dar bus sprendžiama dėl dviejų medelynų įsteigimo, kurie miško sodmenis augins konteineriuose su uždara šaknų sistema. Vienas jų turėtų atsirasti Vakarų, kitas – Pietryčių regione.

 Kokios dar permainos numatytos?

 Manau, kad labai svarbi yra ir medelynų specializacija. Iki šiol, kai medelyną turėjo beveik kiekviena urėdija, apsirūpinanti sodmenimis ir tenkinanti privačių miškų savininkų poreikius, specializuotis praktiškai buvo neįmanoma. Dabar, kai pradėjo veikti viena įmonė, yra daug lengviau ir paprasčiau įvykdyti specializaciją. Tarkime, tam tikrame medelyne yra labai tinkamas dirvožemis ąžuoliukams. Juos čia galima auginti dideliame plote, naudoti šiai rūšiai geriausiai tinkančias technologijas, techniką priežiūrai. Čia dar tik fantazijos, bet, mano nuomone, trys–keturi Lietuvos medelynai galėtų auginti vien ąžuoliukus, kiti – su pagerinta šaknų sistema – eglaites. Žinoma, dar reikia įvertinti rajonavimą, viską gerai suskaičiuoti, nes logistika taip pat svarbu.

Auginant geriausiai tame dirvožemyje derančią rūšį būtų galima sukomplektuoti ir sukoncentruoti tai rūšiai prižiūrėti tinkančią techniką. Racionaliau būtų galima panaudoti netgi sėjamąsias, nes sėjos laikas pietinėje ir šiaurinėje šalies dalyje skiriasi dviem savaitėmis.

 Ką įvardintumėte sudėtingiausiu darbu?

 Didžiausias galvosūkis – ką sėti šį pavasarį, kiek ir ko reikės savoms reikmėms, privačių miškų savininkams, kiek eksportui. Čia jau prasideda būrimas iš kavos tirščių, sunkiausia nuspėti, kiek ir ko reikės privatininkams, o lengviausia – patiems, nes kirtimų fondas stabilus. Vis dėlto, tai sudėtinga dėlionė, kai ją dėstydavo 37 galvos, kiekviena klaida nebūdavo tokia jautri. Jau dabar matau, kad vienų sodmenų trūksta, o kitų per daug. Poreikiui nemažą įtaką darė Europos Sąjunga, buvo laikas, kai visiems labai reikėjo ąžuolo, liepos ar klevo, o dabar šios rūšys mažiau paklausios, nes joms paramos nėra, arba tos rūšys mažiau finansuojamos. Šiuo metu  atliekame penkerių metų analizę – vieneri metai tiksliai neatspindi visos situacijos. Iš jos aiškėja, kad šiemet turėsime problemą su ąžuolo sodmenimis. Ąžuolas dera kas dveji–treji metai. Jo perauginti irgi negali – vyresnį kaip ketverių metų ąžuolą sunku persodinti, o metinukas – dar per mažas ir jo, kaip ir tokio pat amžiaus eglės, perkelti į mišką neleidžia teisės aktai. Taigi, reikės gerokai pasukti galvą, kur panaudoti tą perteklių.

Ateityje tokių situacijų, tikimės, išvengsime. Vienai įmonei bus lengviau koordinuoti sodmenų poreikį. Tarkime, Šiaurės Lietuvos regioniniuose padaliniuose šiais metais derės ąžuolai, todėl sodinukų perteklius čia bus užprogramuotas už trijų metų, o Pietų Lietuvoje tuo pat metu – trūkumas. Anksčiau užsisukdavo biurokratinis ratas – viešieji pirkimai. Dabar viso to nereikės. Didesnė tikimybė, kad bus visiškai sodmenimis aprūpinami pagal jų poreikius ir privačių miškų savininkai.

Dažnai būdavo taip: miško savininkas pajutęs, jog sulauks tikrintojų arba gavęs pranešimą, kad jis neatkūrė miško per trejus metus ir jam gresia bauda, o jos didelės ir ne vienkartinės, tenka mokėti kasmet, kol atkuri mišką, skubiai puldavo taisyti padėtį, sakydamas, kad jam reikia tiek ir tokių sodmenų. O medelynas tai ne parduotuvė. Pasiklausinėdavo aplinkiniuose medelynuose, o jie taip pat neturėdavo ir nuleisdavo rankas.  Dabar Miško sėklų ir sodmenų skyrius žinos visą situaciją ir galės nukreipti į tą medelyną, kuris turi reikiamos rūšies sodmenų.

 Taigi laimingesni taps visi?

Taip, o pirmiausia – miškas. Medelynai modernizuosis, sodmenų kokybė gerės, tad ir miškas augs geriau.

 Koks yra sodinukų poreikis šiems metams?

 Valstybiniams miškams reikės 30–35 mln.: eglės – apie 11 mln., pušies – apie 8, ąžuolo – apie 3, beržo – apie 5, juodalksnio – apie 4 mln. sodmenų. O štai liepa, klevas ir kitos medžių rūšys labai nepopuliarios – jų visų kartu sudėjus nepanaudojama nei milijono.

Poreikis privačių miškų savininkams yra visiškai nenuspėjamas. Todėl ateityje sieksime su privatininkais bei užsienio pirkėjais sudaryti kuo daugiau ilgalaikių sutarčių miško sodmenims išauginti.

 Sodmenų kokybė labai priklauso nuo sėklų. Kaip bus siekiama jas gerinti?

 Vienokia sėklų kokybė yra, kai jos renkama vos ne nuo pavienių, genetiškai nepatikimų pakelės medžių ir visiškai kitokia, kai renkama sėklinėse miško plantacijose. Nacionalinėje 2012–2020 metų miškų ūkio plėtros programoje griežtai apibrėžta, jog 70 proc. spygliuočių bei 30 proc. lapuočių sodmenų privalės būti išauginti iš miško sėklinėse plantacijose surinktų sėklų. Tokių sėklų genetika yra aiški, išbandyta. Iš antros kartos plantacijose surinktų sėklų išaugintų medynų produktyvumas, ypač antros kartos, yra iki 30 proc. didesnis, palyginti su išaugintais iš sėklų, surinktų ne miško plantacijose.

Ir šioje srityje viena įmonė turės daug didesnių galimybių steigti dideles plantacijas, jas prižiūrėti ir nuimti derlių bus paprasčiau. Dauguma urėdijų turi nedideles plantacijas, jos per mažos taikyti pažangias technologijas, neefektyvios ekonomiškai. Paprastas pavyzdys – kankorėžiams nuskinti kiekvienai jų reikia samdyti bokštelį. Viena įmonė galės turėti 2–3 bokštelius ir tiek pat brigadų, kurios apvažiuos visą Lietuvą ir atliks šį darbą.

 Ar įžvelgiate trūkumų sėklų sandėliavime?

 Ne, sėklų laikymo klausimas išspręstas jau palyginti seniai. Dubravoje veikia modernus sėklų sandėlis, kuriame šiuo metu laikoma apie 10 tonų sėklų. Eglės sėklų privaloma turėti net septynerių metų rezervą, pušų – trejų, tokius kiekius ir turime. Manau, kad ateityje sėklų reikės gerokai mažau, nes tobulės sėja ir išauginimas. Iki šiol dažnai pajuokaudavome: sėklomis tręšiame dirvą medelynuose. Dėl nepakankamai modernių technologijų, primityvios priežiūros nemažą dalį sodinukų prarandame. Konteinerizuota gamyba jau leidžia išspausti apie 90 proc. sėklų išlikimą, kai atvirame grunte jis geriausiu atveju tėra apie 30 proc.

Sėja į atvirą gruntą ir šiltnamyje skiriasi kaip diena ir naktis. Yra medelynų, kur sėklos dar sėjamos rankiniu būdu, ypač lapuočiai. Ne ką geresnė padėtis ir sėjant eilutėmis mechanizuotai –neracionaliai naudojamas plotas. Dažnai sodinukai ir prižiūrimi nemechanizuotai, tai juodai tragiškas darbas, nes pirmi ravėjimai atliekami su šakutėmis. Šio darbo negali patikėti Darbo biržos siųstiems žmonėms, nes bus didžiulių  nuostolių. Jį atlikti gali tik kruopštus, atsakingas ir savo darbą mylintis darbuotojas.

Ar ravėjimas šakutėmis išliks?

Yra daug geresnis sprendimas – įsigyti grunto kaitinimo mašiną. Ji kainuoja brangiai, tačiau termiškai apdorotame grunte piktžolių sėklos nedygsta mažiausiai dvejus metus. Per šį laiką sodinukai sutvirtėja, kai kurie jau gali keliauti į mišką. Lietuvoje kol kas tokių mašinų nėra ir viskas susiveda į tą pačią technologinę grandinę, kur kiekviena grandis – svarbi. Visa tai gali išspręsti ta pati centralizacija.

Medelynų ūkis palyginti gerai aprūpintas technika, tačiau aš manau, kad grunto kaitinimo mašina būtina. Ji išvaduoja nuo rutininio darbo, leidžia efektyviau panaudoti sėklas. Manau, kad tręšimas sėklomis jau tampa istorija.

 Kaip vertinate sodmenų laikymo sąlygas?

 Turime vieną kitą šaldytuvą, o Dubrava ir Panevėžys – netgi normalius. Kitų padalinių šaldytuvai yra nepakankamo dydžio, statyti neprofesionaliai – vietiniams, siauriems poreikiams. Tai neracionalu – veikiantis agregatas galėtų šaldyti daug didesnį plotą, arba pakėlus į aukštį, sandėlyje būtų galima laikyti gerokai didesnį kiekį sodmenų. Tai atpigintų jų laikymo savikainą.

Dėl ko naujose pareigose labiausiai skauda galvą?

Svarbus veiklos baras – laisva prekyba, jei tuo neužimsime, medelynų reikės dar mažiau. Dabar per metus išauginama apie 50 mln. sodmenų, o savo poreikiams reikia 30 mln. Lietuvoje išaugintais sodmenimis labai domisi Skandinavijos šalys ir žinau, kad jų ten šiuo metu trūksta. Sakoma, kas žino informaciją, tas valdo situaciją. Kai jau žinosime, ką auginti kelerius metus į priekį, nebeliks galvos skausmo.

Kalbėjosi Vilma Kasperavičienė