Gintautas Mozgeris: administracinis darbas nužudo mokslininką

Gintautas Mozgeris: administracinis darbas nužudo mokslininką

Gintautas Mozgeris, VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros, kuri buvo įsteigta pernai rugsėjo 1 d., sujungus Miško biologijos ir miškininkystės bei Miškotvarkos ir medienotyros institutus, vedėjas, tituluojamas geriausiu nūdienos miškininkystės mokslininku Lietuvoje. Pats G.Mozgeris kukliai save linkęs vadinti tik vienu geresnių.  Profesoriaus ambicija didesnė – nesivilkti pasaulio mokslininkų reitingo uodegoje ir būti bent viduriuke.

Tapo sektinu pavyzdžiu

Kas prof. Gintautą pastūmėjo į miškininkystę, jis nė neprisimena, bet ir nekuria apie save legendų. „Nebuvo taip, kad apie miškininkystę svajojau visą vaikystę ir paauglystę. Negalvojau ir apie kokią nors kitą profesiją. Kai bandai biologiją suderinti su matematika, renkiesi pusiau gamtos, pusiau inžinerinius mokslus. Nebuvo miškininkų nei mano šeimoje, nei artimoje aplinkoje. Tačiau po to, kai aš pasirinkau šią profesiją, miškininkais tapo pusė mano giminės“, – aiškina pašnekovas.

Mozgerių šeimos vyriausiojo sūnaus Gintauto pėdomis pasekė jo brolis ir sesuo. Visi trys jie baigė tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Brolis kurį laiką dirbo Miškų ministerijos (dabar – Aplinkos ministerijos dalis) Miškų departamente. Vėliau jis pasuko į verslą, o sesuo iki šiol dirba Aplinkos ministerijos Miškų politikos skyriuje. Tą pačią profesiją pasirinko ir Gintauto pusseserė, dirbanti VMU Telšių regioniniame padalinyje, bei kito brolio sūnus.

„Retai pasitaiko, kad net trys tos pačios šeimos vaikai pasirinktų tą pačią profesiją“, – pabrėžia Edmundas Bartkevičius, buvęs Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas.

Gimęs du kartus

Įdomus, anot E. Bartkevičiaus, ir kitas niuansas. Akademijoje baigęs Miškų ūkio fakultetą, G. Mozgeris stojo į doktorantūrą. „Buvo tokia istorija. Prieš metus į tą paskelbtą vietą stojo vienas mūsų studentas. Ją parūpino mūsų profesorius, jau šviesios atminties Jonas Daniulis, kuris, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grįžo iš Rusijos. Tam studentui nepavyko išlaikyti egzamino, nes J. Daniulis jam parašė dvejetą, vieta liko laisva, o į ją kitais metais sėkmingai įstojo Gintautas. Štai kaip vienas egzaminas nulėmė dviejų žmonių likimus: tas, kuris neišlaikė egzamino, šiuo metu yra vienas sėkmingiausių šalies verslininkų, o Gintautas – vienas sėkmingiausių šalies mokslininkų“, – pasakoja E. Bartkevičius.

Galima drąsiai tvirtinti, kad Fortūna išties palanki šiam žmogui ir kad Gintautas yra gimęs antrą kartą. Kadangi jo mokslas pagrįstas nuotoliniu metodu, mokslininkas į miškus žvalgosi iš viršaus. 2009 m. rugpjūčio 25-ąją dvivietis lėktuvas, pilotuojamas patyrusio lakūno Leono Sakalausko, patyrė avariją. Italijoje pagamintas „Sky Arrow 650 TCN“ grįžtant iš aerofotografavimo nukrito netoli S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo, I forto laukuose, ir visiškai sudegė. Žuvusį pilotą iš liepsnojančio lėktuvo ištraukė netoliese esančios sodybos gyventojas. Gintautas iškrito pats ir nors per skaudžią avariją patyrė daugybę lūžių bei sužalojimų, sugebėjo atsistoti ant kojų ir toliau sėkmingai tęsia veiklą.

Ką mano kolegos

Pasak VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekano profesoriaus Vito Marozo, Gintautas yra puikus nuotolinių metodų specialistas, tyrinėja jų taikymą inventorizuojant ir apskaitant miškus. „Tai vienas geriausių specialistų Lietuvoje. Tam jis yra paskyręs visą savo kūrybinį laiką. Šiuo metu G. Mozgeris labiau domisi miškotvarka, prieš keletą metų pradėjo dėstyti miškotvarkos kursą. Jo požiūris labai inovatyvus ir kūrybingas, Gintautas vis pasiūlo labai įdomių dalykų“, – teigia V. Marozas.

Anot fakulteto dekano, G. Mozgeris geba atlikti gana sudėtingus tyrimus, yra įvaldęs geografines informacijos sistemas, stiprus modeliuojant miškų scenarijus. „Manau, kad Lietuvoje nėra kito tokio mokslininko miškų srityje, tai vienas geriausių specialistų mūsų šalyje. Bendradarbiauja su užsienio partneriais, yra vykdęs ne vieną labai didelį  aukščiausios kategorijos projektą. Be galo kruopštus žmogus, geras analitikas, sugebantis susisteminti ir apibendrinti. Mes labai džiaugiamės, kad miškininkystės srityje turime tokį žmogų“, – tikina dekanas.

V. Morozas su naujosios katedros vedėju pažįstamas seniai, jie kartu mokėsi doktorantūroje, kartu stažavosi Suomijoje. V. Morozo žodžiais, Gintautas – labai geranoriškas. „Tiesa, kartais jis būna gana emocingas, kartais mūsų diskusijos būna karštos, bet visada randame abiems priimtiną sprendimą. Kaip ir dažnas vyras, mėgsta krepšinį ir vis nesusilaiko nepakomentavęs“, – šypsosi Miškų ir ekologijos fakulteto vadovas.

O štai profesorius E. Bartkevičius sako nesąs labai artimas Gintauto bičiulis, tik kolega. „Šiuo metu tai vienas rimčiausių miškininkystės mokslininkų. Jis pasiekė tokį tarptautinį lygį, kad visa Suomijos miškotvarkos medžiaga pereina per Gintauto rankas: jis dešifruoja nuotraukas. Suomiai patys to nesugeba ir šiam darbui samdo šį mokslininką“, – komplimentų kolegai negaili profesorius.

Jis nė kiek neabejoja, kad tapus katedros vedėju, G. Mozgeriui atsirado naujų iššūkių, vadybos, studijų reikalų. „Greičiausiai mokslui jis dabar gali skirti mažiau laiko. Tačiau su naujais iššūkiais kolega susitvarko išties neblogai, dabiniai kontaktai jį yra sukte įsukę į naują veiklą, – teigia E. Bartkevičius ir pabrėžia – Tokie daug savo srityje pasiekę mokslininkai jaunajai kartai yra pavyzdys, į tokius lygiuojasi ypač tie, kurie šioje srityje siekia karjeros.“

Moksliniams malonumams laiko nelieka

Pats G. Mozgeris šimtu procentų pritaria E. Bartkevičiui: „Savaime suprantama, kad moksliniams malonumams, tapus katedros vedėju, laiko lieka vis mažiau, o jei tiksliau – visai nelieka. Visi puikiai žino, kad administracinis darbas nužudo mokslininką, tačiau su tuo reikia susitaikyti. Anksčiau didžiąją laiko dalį galėjau skirti mokslui, o dabar per pusę metų parengiau vos vieną straipsnį.“

Vis dėlto  parašytų straipsnių skaičiaus jis nesureikšmino. „Ne straipsnių skaičiuje esmė. Už kiekvieno straipsnio kas nors yra: tai gali būti žinios ar kokios nors technologijos. Malonu, kai tave pacituoja, bet tai – tik tuštybės patenkinimas. Mano požiūriu, geriau būti paviršutiniškam daugelyje sričių, nei labai įsigilinusiam vienoje srityje ar specializacijoje. Lietuvoje nėra tokių sąlygų, kurios leistų turėti labai gilų ekspertą labai siauroje srityje. Miškininkystės mokslininkams suskaičiuoti užtektų kelių rankų pirštų“, – pažymi profesorius.

Nepavyko iš jo išgauti ir tikslaus atsakymo, kuris ar kurie straipsniai autoriui arčiausia širdies, t.y., kuriais jis patenkintas labiausiai: „Negaliu pasakyti, kurie yra svarbiausi, o kurie – mažiau svarbūs“.

G. Mozgerio žodžiais, anksčiau straipsniams buvo vienoki reikalavimai, dabar – kitokie, tenka orientuotis į pasaulinį lygį. „Jei prieš dešimt  metų buvai gudresnis už savo kolegas, viskas buvo tvarkoje. Dabar gal tarp savo kolegų atrodai pusė bėdos, o pasaulyje – vidutinis mokslininkas, kuris gal kažkuo išsiskiria ir nesivelka uodegoje. Kaip bus ateityje, irgi sunku pasakyti. Tiesą pasakius, aš ir 10–15 metų sakydavau: velniop eina tie reikalavimai, darysiu tai, kas man patinka, ir, pasirodo, pataikiau“, – juokauja pašnekovas.

Nevardijo jis ir įgyvendintų projektų. „Dažniausiai projektai būdavo europiniai. Mano nuomone, geriau pataupyti laiką ir nesimušti dėl lietuviškų pinigų, o turėti vieną rimtą didelį projektą“, – neslepia savo požiūrio.

Perrikiavo didžiagires

Iki šiol manyta, kad Lietuvoje yra septynios didžiagirės. Knygą pavadinimu „Lietuvos didžiagirės“ rengiantys Algirdas Antanas Brukas ir Gintautas Mozgeris tikslina: mūsų šalis turi dar vieną – Kapčiamiesčio – didžiagirę. Be to, už kartografinę būsimo leidinio dalį atsakingas G. Mozgeris patvirtino: sąrašo naujokė dydžiu lenkia Kaišiadorių-Jonavos didžiagirę ir pastarąją išstūmė iš septintos  pozicijos.

„Jei tą knygą išleisime, bus rimtas darbas. Šiuo metu jau esame finišo tiesiojoje. Mano indėlis, palyginti su A. Bruku, yra minimalus. Didžiagirės yra A. Bruko gyvenimas, o aš įsijungiau tik prieš kurį laiką ir ėmiausi sutvarkyti, susisteminti ribą, kad ji būtų visiems vienodai suprantama“, – savo indėlį kukliai vertina knygos bendraautoris.

Turi tvirtą nuomonę

Paklaustas, ar, jo nuomone, atsigauna urėdijų reformos metu  purvais apdrabstytas miškininkų autoritetas, profesorius buvo tiesmukiškesnis. Anksčiau, pasak G. Mozgerio, visuomenei mažai rūpėjo, kas vyksta miške, ji ir neturėjo teigiamo ar neigiamo požiūrio, realiai miškininkai gyveno sau, o visuomenė – sau.

„Viena, kai vertina ekspertai, kita – kai kalba tie, kurie tam tikrus klausimus išmano paviršutiniškai ir žiūri skeptiškai. Aš nesiryžčiau sakyti, kad miškininko autoritetas buvo sužlugdytas. Visados yra galimybė ką nors pagerinti, o verkšlenti įlindus į kampą, kad  manęs nemyli pasaulis, ne išeitis. Žinoma, galvojant, kad esi dugne, gal ir lengviau atsispirti. Tik tas, kuris priima sprendimus, gali realiai įvertinti padėtį, kur yra miškininko profesija. Kartais mes patys pradedame per daug verkšlenti, kad mūsų nemėgsta ir koks  blogas pasaulis bei nusprendžiame, kad nieko nedarysime, nes nieko pakeisti negalime. Tačiau saviplaka nėra išeitis“, – įsitikinęs G. Mozgeris.

Kokius probleminius klausimus siūlo spręsti vienas kiečiausių Lietuvos miškininkystės mokslininkų? „Problemiškiausia sritis dažniausiai atrodo ta, kurią pats geriausiai išmanai, – šypteli jis. – Aš manau, kad mes vis dar gyvename sovietinės planinės ekonomikos nostalgija, kai viskas už mus buvo sugalvota, sudėliota, surašytos instrukcijos, kai viską sprendė autoritetai, o mes griežtai laikėmės tos teisinės bazės raidės. Dar ir dabar kontrole grindžiamo valdymo yra per daug ir tokio valdymo įtaka per didelė. Ne tik miškininkystės, bet ir kitose srityse bei apskritai gyvenime. Jei įvykdome kvalifikacinę normą, svarbu sudalyvauti olimpiadoje, o ne laimėti, „peršokti“ net ir minimalius reikalavimus tampa sudėtinga. Planinėje ekonomikoje svarbu įvykdyti planą ir nerūpi turėti bent kiek geresnius rezultatus ar daugiau uždirbti. Ir dabar atrodo, kad viskas yra sutvarkyta, griežtai sužiūrėta, sudėliota į lentynas, gyvename kaip kariuomenėje ir darome tai, kas priklauso, o daryti daugiau nėra tiesioginio intereso. Tai, mano supratimu, yra pagrindinė problema“.

Profesoriaus nuomone, mes esame per daug geros nuomonės apie save manydami, kad viską žinome apie Lietuvos miškų išteklius. „Aš labai skeptiškai į tai žiūriu. Mes, miškininkai, esame įpratę nediskutuodami tikėti oficialia statistika, o kiti  yra automatiškai įpratę manyti, kad jam meluojama ir kad jis pats geriau išmano pasižiūrėjęs, tarkim, į Google Maps, kur mato visą Lietuvą, padengtą kirtavietėmis“, – atkreipia dėmesį mokslininkas.

Pasak G. Mozgerio, Lietuva  neturi patikimos, ne senesnės kaip dvejų metų, informacijos, kad būtų galima planuoti miškininkavimo priemonę, išsikelti sau tikslus ir sukurti strategiją. „Kažkada mes išties turėjome geriausią vieną geriausių miškų išteklių informaciją pasaulyje, o šiandien turime problemą su tokios informacijos atnaujinimu, ypač inventorizuojant privačius miškus. Pasaulyje niekas nesureikšmina fakto, kad miškai neinventorizuoti trejus metus, o mes jau įvardijame kaip trūkumą. Mes per daug pasitikime anksčiau taikytais informacijos surinkimo būdais, nors yra galimybė tai atlikti operatyviau, pigiau ir patikimiau“, – aiškina pašnekovas.

Oficialioji statistika teigia, kad Lietuvos miškingumas yra 33,7 proc., o G. Mozgeris įsitikinęs, kad šalies miškingumas yra gerokai didesnis. „Juk yra žemės savininkų plotai, kurie apauga mišku ir pagal traktavimą yra miško žemė, bet mes tokios informacijos nesurenkame arba tai padarome pavėluotai“, – argumentuoja jis.

Nėra kirvis

Minėjome, kad  G. Mozgeris prieš keletą metų pradėjo dėstyti miškotvarkos kursą. Koks jis yra dėstytojas?  Žinoma, objektyviausia būtų klausti jo studentų. Vis dėlto nuomonę galima susidaryti iš jo paties pasakymo.

„Kalbėdamas apie miškininkystės teorijos pagrindus, bandau išaiškinti studentams, kad kiekvienas iš mūsų gali savaip apibrėžti tvarumą ir tvarų ūkininkavimą miške. Ir priduriu: jei vis dėlto miškotvarkos jūs nemokėsite, nežinosite miško kirtimo normos nustatymo principų ar panašiai ir aš jau turėsiu jus išmesti iš egzamino, dar užduosiu paskutinį klausimą –  kaip jūs suprantate miškininkavimo tvarumą?  Jei žinosite miškininkavimo tvarumo apibrėžimą, dar yra šansas, kad nebūsite išmesti iš egzamino“, – savo principus įvardija dėstytojas.

Koks gi yra G. Mozgerio miškininkavimo tvarumo apibrėžimas? „Galėčiau kalbėti labai ilgai. O jei trumpai, man atspirties taškas yra pagrindinis principas: miškais turime naudotis taip, kad ateities kartoms neužkirstume galimybių taip pat naudotis ištekliais. Mes turime tenkinti ir savo poreikius elgdamiesi kaip tas geras daržininkas, kuris pirmiausia suvalgo ne patį gražiausią pomidorą, o tą, kuris greitai pradės gesti“, – sako miškų žinovas.

Biografija

Gintautas Mozgeris gimė 1968 08 26  Kegriuose (Akmenės r.). 1991 m. baigė tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir nuo 1993 m. dėstė šioje aukštojoje mokykloje. 1995 m. tapo biomedicinos mokslų daktaru. 1997–2003 m. dirbo Valstybiniame miškotvarkos institute, o 1996–2006 ir 2008 m.  –  VDU Žemės ūkio akademijoje. 2009 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis. G. Mozgeris stažavosi Švedijoje (2007), Suomijoje (2008), Italijoje (2009).

Mokslininkas yra paskelbęs daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. G. Mozgerio mokslinių tyrimų sritis – miškotvarka, geomatika, aplinkos politika.

Vilma Kasperavičienė

Nuotraukos iš G. Mozgerio archyvo