Jaunosios kartos miškininkas pasirinko privatų verslą, tačiau iš miško neišėjo…

Jei yra vėžės – nereiškia, kad jomis galima važiuoti visiems
8 birželio, 2020
Pasirašyta sutartis Laukinių gyvūnų globos centrui įkurti
12 birželio, 2020

Jaunosios kartos miškininkas pasirinko privatų verslą, tačiau iš miško neišėjo…

Vienas iš stambiausių privačių miškų savininkų Lietuvoje – lietuviško kapitalo įmonės „Dzūkijos mediena“ vadovas ir bendrasavininkis Marius Valukynas  –  prisipažįsta beveik neturintis laisvalaikio, iš jo net ir medžioklei, nes jo mintys visas septynias dienas per savaitę sukasi apie darbą…

Žmogiškasis faktorius miškotvarkoje labai svarbus

Į patogiai įrengtą ir erdvų bendrovės biurą Alytuje verslininkas Marius Valukynas dažniausiai užsuka rytais, kai reikia sutvarkyti dokumentus. Likusį dienos laiką jis paprastai praleidžia miške, nes, pasak Mariaus, pirmiausia save laiko miškininku, kuriam iki smulkmenų rūpi, kas vyksta kiekviename miško želdinimo, tvarkymo bei medienos ruošos bare. Jam būtų skaudu matyti, jei toks vertingas turtas, kaip miškas, būtų tvarkomas aplaidžiai. Ir tokiu ritmu sukasi jau dvylika metų…

Per šį laikotarpį pasisekė sukurti sklandžiai veikiantį verslą, suburti susiklausiusį kolektyvą, kuriame darbuotojų kaitos beveik nėra. Žmonės lojalūs įmonei, vertina savo darbą, nes už jį gauna   solidų atlygį.  UAB „Dzūkijos mediena“ 2019 m. net apdovanota medaliu „Geidžiamiausio darbdavio“ nominacijoje.

Kartu su partneriu Evaldu Domarku įkurta uždaroji akcinė bendrovė „Dzūkijos mediena“ šiuo metu dirba ne tik Pietų Lietuvoje, bet ir kituose šalies regionuose. Pradėjusi veiklą su keturiais darbuotojais ir įsigytu miškavežiu, bendrovė kasmet didino medienos gamybos pajėgumus, vėliau iš miško kirtimo atliekų bei šakų pradėjo gaminti ir tiekti biokurą. Uždirbti pinigai buvo investuojami į modernią techniką.

Šiuo metu „Dzūkijos mediena“ valdo 7 tūkst. ha miško, joje dirba keturios dešimtys darbuotojų. Įmonė naši, veikia stabiliai ir teikia paslaugų įvairovę: perka mišką, vykdo miško kirtimus, rengia miškotvarkos projektus, tvarko dokumentus kirtimui, rūpinasi miško apsauga ir priežiūra, želdo kirtavietes, konsultuoja miško priežiūros klausimais, gamina biokurą, teikia transporto paslaugas medienos pervežimams ir pan. M. Valukynas įsitikinęs, kad žmogiškasis faktorius miškotvarkoje labai svarbus. Anot jo, verslo sėkmė ateina tuomet, kai esi atsidavęs darbui, nuoširdžiai giliniesi į pasirinktą sritį ir ieškai tinkamiausių sprendimų.

Įdomiausios kelionės Lietuvoje, geriausias poilsis – gimtoje sodyboje

Pelningos  įmonės bendrasavininkis galėtų poilsiauti gražiausiuose užsienio kurortuose, tačiau tingios atostogos prie baseino su „viskas įskaičiuota“ Mariui ne prie širdies. Užuot pasigyręs egzotiškų kelionių įspūdžiais, jis džiaugiasi kartu su šeima apvažiavęs visą Lietuvą. Tiesa, neretai pažintines išvykas derindamas su darbo reikalais kituose rajonuose. Dar kartą įsitikinęs, koks mūsų kraštas gražus, kiek daug jame slėpinių, dėmesio vertų gamtos kampelių ir įdomių pramogų…

Jaunosios kartos miškininkas ir verslininkas tikina, kad labiausiai vertina poilsį nuosavoje sodyboje Kibyšių kaime, Varėnos rajone. Netoli Merkinės esantys Kibyšiai išskirtiniai – tai gatvinis kaimas su sodybomis ir žemės sklypais, išsidėsčiusiais pagal tiesias gatves. Pašnekovas pastebi, kad šis kaimo tipas susiformavo dar valakų reformos laikais. 

„Grįžti, uždarai vartus ir tarsi atsiduri po kupolu, kuris atitveria nuo likusio pasaulio ir jo problemų. Net ir žolę pjauti yra malonus darbas. Jaučiu gerą šios vietos aurą, galbūt todėl, kad čia gyveno mano seneliai, čia aš gimiau ir augau“, –  aiškina Marius savo sprendimą sutvarkyti senelių sodybą ir įsikurti joje su šeima. Šiose apylinkėse pakankamai erdvės laigyti ir jo auginamiems danieliams.

Bendro gyvenimo pradžioje jiedu su žmona Živile bandė kurtis ir auginti vaikus mieste. Vis dėlto, jo įsitikinimu, gyvenimas kaime, arčiau gamtos, yra nepalyginamai kokybiškesnis. Marius tikisi, kad gamtos paunksmėje užaugę jo vaikai – septyniolikmetė Kamilė, penkiolikmetis Nojus ir dvejų metukų Neitas – taps gerais žmonėmis.

Verslininkas tvirtina, kad jam visiškai nesvarbu, ar kuris nors iš vaikų ateityje norės  perimti jo sukurtą miškotvarkos verslą, ar liks dirbti šeimos restorane, kuris netrukus lankytojams atvers duris

Merkinėje. Jo nuomone, vaikai turi eiti savo keliu ir siekti savo tikslų.

„Esu pakankamai griežtas tėvas, tačiau jų pasirinkimo teisės neriboju. Jusčiau didžiausią džiaugsmą, jei sūnūs ir dukra būtų laimingi ir sukūrę savo šeimas sugrįžtų aplankyti savo tėvų“, –  kalba Marius. Pasak jo, kartais tėvai, vaikams norėdami gero ir sukurdami būsimo gyvenimo „pagrindą“, tik jiems pakenkia, nes  apriboja jų pastangas savarankiškai kopti karjeros laiptais.

Atsisakė valdiško darbo ir pradėjo dirbti sau

M. Valukynas teigia, kad tėvai jo taip pat nespaudė rinktis konkrečios profesijos. Tiesa, miškininkystė nebuvo jo svajonių darbas, šioje srityje jis atsidūrė, galima sakyti, atsitiktinai. O gal ir ne. Juk jo senelis Antanas Valukynas daugelį metų dirbo eiguliu Kibyšių girininkijoje prie Merkinės.

Marius baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, vėliau – Lietuvos  žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Viena dėstytoja, pastebėjusi gabų studentą, parekomendavo jį dirbti Miškotvarkos institute, Nacionaliniame miškų inventorizacijos skyriuje.

„Galbūt iki šiol būčiau dirbęs institute, bet kai sukūriau šeimą, gimė vaikai, teko rinktis, ar ir toliau gyventi nuomojamame būste iš valdiško atlyginimo, ar kurti patogesnę aplinką šeimai. Juolab mačiau, kur galėčiau užsidirbti papildomai, todėl surizikavau pasukti į privatų verslą“, – prisimena pašnekovas. Tiesa, pirmieji jo 56 arai miško buvo paveldėti iš senelio.

Bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovas neslepia, kad dar prieš dešimtmetį apie privačius miško savininkus buvo formuojama neigiama nuomonė: neva jų tikslas – supirkti kuo daugiau miškų, iškirsti juos ir gauti kuo daugiau pelno. „Privačių miškų savininkai buvo siejami su „blogiu“, aiškinama, kad tik valstybinės urėdijos žino, kaip tvarkytis miškuose, abu sektoriai priešinami tarpusavyje“, – primena nepasitikėjimo barjerą sąžiningu darbu įveikęs M.Valukynas.

Siekia apginti gerą miškininkų vardą

„Dzūkijos medienos“ vadovas aktyviai įsitraukė į Lietuvos privačių miško savininkų asociacijos veiklą, yra jos valdybos narys, taip pat dalyvauja Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos veikloje, viešai gina privačių savininkų, vietinių biokuro gamintojų interesus, aštriai pasisako dėl įvairių miško naudojimo apribojimų, rengiamų teisės aktų ir kitais klausimais. 

Marius Valukynas atviras: jis negali tylėti, kai šio sektoriaus politiką lemia aukščiausiu lygiu priimami nekompetentingi sprendimai. Po urėdijų reformos laiko patikrintos ūkininkavimo tradicijos buvo sugriautos, valstybinė miškų valdymo sistema išdraskyta, garbių akademikų, visą gyvenimą atidavusių šios srities moksliniams tyrimams, nuomonė tapo nebesvarbi.

„Pertvarkant valstybinių miškų valdymą dar niekuomet iki šiol nebuvau susidūręs su tokia nepagarba miškininkams, jų profesija sutrypta ir apjuodinta“, – atvirai sako pašnekovas. Jam rūpi, kad garbingas miškininko vardas būtų reabilituotas.

Anot M.Valukyno,  miškininkystės sektoriuje reikia tvarkytis išmintingai, kitaip jis bus sužlugdytas. Miškai turi būti tvarkomi laikantis tvarumo principo, tik taip jie išliks ir neš naudą ateities kartoms.

Susirūpinęs ne tik dėl savo verslo, bet ir dėl miškų sektoriaus ateities

Mariaus Valukyno teigimu, šiandien ūkinę veiklą apsunkina nepamatuoti miško naudojimo draudimai. Jie priimami prisidengiant pilietiškos visuomenės dalies ar gamtosaugininkų protestais bei reikalavimais stabdyti miškų kirtimus,  ES direktyvomis  plėsti saugomas teritorijas. Jis perspėja, kad tokie sprendimai ateityje galimai turės tam tikrų pasekmių. Nekertami ir nevalomi miškai taps puvėkų ir šlamšto kaupykla, erkių ir įvairių žievėgraužių veisykla. Jau nekalbant apie pajamas, kurias valstybė gautų pardavusi medieną ar pagaminusi biokurą. 

„Įsivaizduokit, išėjo vienas ar du žmonės pasivaikščioti, žiūri, prie jų takelio kertamas miškas. Kaip tai gali būti? Juk naikinami miškai… Kadangi visuomenė protestuoja, kirtimai sustabdomi. Nors miškas galbūt kertamas su leidimu“, – M. Valukynas susirūpinęs, kad kai kurie miškų ūkiui svarbūs sprendimai priimami paisant kelių rėksnių, o ne pasitarus su miškininkais, miško savininkais, dirbančiaisiais šiame sektoriuje. Jis svarsto, kas atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, koronaviruso suvaldymo rekomendacijas teiktų ne medikai, o kitos srities atstovai?

Pašnekovas patikina, kad nėra nusistatęs prieš ES saugomas buveines, tačiau, jo manymu, reikia rasti pusiausvyrą tarp gamtosaugos ir  miškotvarkos klausimų. „Pirmiausia reikėtų identifikuoti tas gamtines vertybes, kurias svarbu išsaugoti, nustatyti plotus, kuriuose jos aptinkamos, o tai – ne trijų mėnesių, bet ilgalaikiai moksliniai tyrimai. Dabartinė valdininkų skuba perša nuomonę, kad tūkstančiai hektarų saugomų teritorijų buvo apibrėžti iš akies, tiesiog žemėlapyje, neįsigilinus, ar  jose yra retų augalų augimviečių, ar jos svarbios kaip nykstančių paukščių perimvietės ir pan.“, –  pastebi M.Valukynas.

Dėl gamtosaugos apribojimų ne tik jis, bet ir daugybė kitų privačių miško savininkų negali naudotis savo turtu. „ Žmonės turi nuosavo miško, bet negali jo kirsti, o jiems būtinai reikia lėšų: kam sąnario operacijai, kam vaikus išleisti į mokslą. Turtas realiai nusavintas, o apie adekvataus dydžio kompensacijas nekalbama“, – piktinasi verslininkas. Jo vadovaujama ,„Dzūkijos medienos“ įmonė dėl kompensacijų net nesikreipė. Visų pirma,  dokumentų rengimas atima begalę laiko, o skiriamos lėšos vos atperka įdėtus kaštus ir tikrai neprisideda prie miško būklės gerinimo.

Dėl draudimų ūkininkauti nėra lengva

UAB „Dzūkijos mediena“  plėtrą sustabdė šių metų sausį įsigaliojęs draudimas vienam savininkui valdyti didesnį nei 1,5 tūkst. ha miškų plotą. Siekdama rentabilumo įmonė pastaraisiais metais supirkdavo po 600 – 700 ha miško. Nors pernai rinkoje buvo stebimas tikras sujudimas – miškus aktyviai supirkinėjo ir užsienio investiciniai fondai, ir kiti rinkos žaidėjai, padidinti pirkimų bendrovė negalėjo, nes kritus medienos kainai nesukaupė pakankamai lėšų plėtrai. Teigiama, kad šis teisės aktas buvo nukreiptas prieš užsienio investuotojus, plečiančius miško valdas Lietuvoje, bet  M.Valukynas mano, kad dėl šio draudimo pirmiausia nukentės lietuviško kapitalo įmonės.

„Sakoma, kad miškų urėdija su 30 tūkst.  ha yra nelikvidi, o privatūs miškų savininkai su 1,5 tūkst. ha gali išgyventi“, – aplinkos ministro teigime logikos neranda M.Valukynas. „Dzūkijos medienoje“ dirba 40 darbuotojų, dar maždaug 200 žmonių yra su ja susiję, atlieka rangos darbus, todėl bet kokie miško ūkinės veiklos suvaržymai jiems atsiliepia nuostoliais.

„Tai – daugiausia kaimiškų vietovių gyventojai, kuriems darbas miške neretai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Jie užstatė savo namus, pasiėmė paskolas, kad įsigytų darbo technikos. Sumažėjus rangos darbų apimtims, jie negalės išmaitinti šeimų bei tesėti įsipareigojimų bankams,“ – apgailestauja vienas iš svarbiausių Pietų Lietuvos regiono darbdavių.

M.Valukynas jaučiasi atsakingas už miškuose dirbančių žmonių likimus, todėl atvirai kalba su jais ir aiškina, kas kaltas dėl tokio chaoso miškų ūkyje. Be to, pati „Dzūkijos mediena“, ėmusi paskolas miško ir biokuro gamybos technikai įsigyti, taip pat turi įsipareigojimų. Ne tik finansinių, bet ir susijusių su darbuotojų išsaugojimu, miškų plotų didinimu bei pelno rodiklio išlaikymu.

Sava biokuro žaliava pūdoma – atvertas kelias baltarusiškai

„Dzūkijos mediena“ nuo gegužės sustabdė biokuro gamybos padalinio darbą.  Pasak Mariaus Valukyno, prie to privedė neprotingi valdžios žingsniai. Dėl neūkiško požiūrio, klestint biokuro importui, šiuo metu Lietuvoje susidarė jo perteklius, kaina krito. Biokurą gaminančios įmonės priverstos pasitraukti arba stabdyti veiklą. Jo nuomone, valstybė pirmiausia turėtų suskaičiuoti, kokį kiekį biokuro galėtų pagaminti vietos gamintojai – valstybinės ir privačios įmonės, kiek jo reikėtų įsivežti. 

Verslininkui kyla klausimas, kodėl valstybinės miškų urėdijos padaliniai, turintys brangiai kainavusią techniką ir pakankamai žaliavos, neskatinami valyti miško atliekų ir užsiimti biokuro gamyba, bet  sudaromos galimybės klestėti iš Baltarusijos 30 proc. pigesnę žaliavą importuojantiems verslininkams. Jo žiniomis, šis verslas sudaro apie 70 proc. biokuro iš medienos masės pardavimų šalyje, todėl valstybė negauna milijoninių pajamų.

Marius samprotauja, kad nereguliuojant biokuro rinkos, miško pramonė mūsų šalyje bus sunaikinta, o šalis taps priklausoma nuo Rytų kaimynių. Gali atsitikti, kad Baltarusija staiga nuspręs nutraukti biokuro pardavimus, tuomet  mūsų šilumos ūkis liks be didelės dalies žaliavos.

Privatus miškų sektorius apkrautas mokesčiais

Bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovas  teigia, kad pasitikėjimo valdžia neprideda ir noras išspausti kuo daugiau mokesčių iš privačiame miškų sektoriuje dirbančių įmonių. Šiuo metu jos, be 15 proc. Gyventojų pajamų mokesčio ir pelno mokesčio, dar moka papildomus 5 proc. nuo apyvartos. Nors oficialiai kalbama, kad šios lėšos skiriamos miško kelių tvarkymui, Aplinkos ministerija iš jų tik 10 proc. nukreipia pagal paskirtį, kitos naudojamos bendroms reikmėms. „Galiausiai atsitinka taip, kad mes ir mokesčius sumokame, ir patys kelius sutvarkome. Kaip kitaip, juk Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata: kas sugadino, tas ir tvarko“, – komentuoja Marius Valukynas.

Iš to, kiek laiko rengiant interviu pašnekovas skyrė problemoms miškotvarkoje, akivaizdu, jog buvusių ir dabartinės valdžios sprendimai UAB „Dzūkijos mediena“ vadovui Mariui Valukynui – skaudi tema, todėl  jis negaili pastangų, kad padėtis pasikeistų. Tiesa, kad nebūtų apkaltintas politikavimu, jis perspėja, jog į politiką nesirengia eiti.

Asociacijos, kurioms jis priklauso, rašo oficialius raštus, teikia konkrečius pasiūlymus, siekia dialogo su valdžia, dalyvauja konferencijose ir diskusijose, viešai gina privačių miško savininkų interesus. Vis dėlto kaip dažnai jos būna išgirstos? Apie tai, kaip sakoma, istorija nutyli…

Pavyzdinės miško valdos – atsakingo darbo rezultatas

Vienas didžiausių miškų valdytojų Lietuvoje nemėgsta girtis, tačiau „Dzūkijos medienos“  prižiūrimos ir pagal FSC standartus tvarkomos sertifikuotos  miško valdos ne kartą pripažintos pavyzdinėmis ir pelniusios apdovanojimų. „Džiaugiuosi, kad mano ir kartu dirbančios  komandos ilgametis įdirbis pastebėtas ir įvertintas. Kad miškai būtų tvarkomi pavyzdingai, reikia įdėti nemažai pastangų ir darbo, negailėti lėšų. Vadovaujuosi šiais principais: jei iškirtai – atsodink, o atkurtą prižiūrėk, pašalink vėjovartas ir vėjolaužas. Tai – nenutrūkstamas procesas vardan to, kad ateities kartos galėtų džiaugtis miškais“, – akcentuoja Marius Valukynas. Patirtis ir šios srities išmanymas jam suteikia teisę viešai reikšti savo nuomonę miškų tvarkymo klausimais, pasisakyti dėl priimamų teisės aktų.

Kolegos: “Marius  – tikras privačių miškų savininkų ambasadorius“

Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos prezidento Aido Pivoriūno teigimu, to, kaip reikia rūpintis miškais, iš Mariaus Valukyno gali pasimokyti ne tik privačių ar valstybinių miškų, bet ir kaimyninių šalių miškų valdytojai. „Marius ūkininkauja remdamasis miškininkystės teorija ir praktika, taikydamas labiausiai pasiteisinusias ir pažangias šios srities technologijas. Tai reiškia, kad jam, skirtingai nei kai kuriems miškų savininkams, rūpi ne vien pelnas. Nors privatus miškų sektorius išgyveno ir pakilimų, ir nuopuolių, daugiau nei per dešimtmetį „Dzūkijos mediena“ išsaugojo gerą vardą ir pasitikėjimą“, – taip apie vieną iš šios įmonės bendrasavininkių M.Valukyną atsiliepė jo kolega.

„Drąsiai galiu sakyti, kad jis – tikras privačių miškų savininkų flagmanas ir ambasadorius. Ir jeigu jis viešai sako, kad šiandien yra blogai, tai toks pasakymas šį tą reiškia. Dabartinę situaciją, kuri susiklostė šalies miškotvarkoje, pavadinčiau keista: profesionalai išvaromi iš miško, šimtai žmonių netenka darbo, nes sprendimus priiminėja aukščiausiuose postuose sėdintieji, kurie to dalyko neišmano ir net nenori įsiklausyti į šioje srityje dirbančių tūkstančių žmonių argumentus…“

Dalė Lazauskienė

Nuotraukose: UAB „Dzūkijos mediena“ bendrasavininkis Marius Valukynas darbo dienas dalija perpus – rytais dirba įmonės biure, po pietų lanko miško valdas