Inkilus kėlė ir kadetai, ir amerikiečių kariai

Inkilus kėlė ir kadetai, ir amerikiečių kariai

Sumeistruoti paukščiams namą, rasti tinkamą šaką medyje, nukreipti jo landą į pietų pusę ir pakabinti reikiamame aukštyje – įgūdžiai, kuriuos dera lavinti kiekvienam. Tokios žinios tobulinamos ir pratybose.

Prabilus apie mišką ir jo gyventojus, Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius tarsi atgyja: „Mes turime nepaprastą istoriją. 1921 metais buvo įkurtas Medžių sodinimo komitetas, kurio nariai organizavo medelių sodinimo šventes, o nuo 1924 metų Lietuvai pagražinti draugija pradėjo organizuoti ir „Paukščių šventes“-  buvo gaminami inkilai ir kabinami krašto miškuose.”

Tradiciškai Valstybinių miškų urėdija (VMU) ėmėsi iniciatyvos ir vėl pakvietė visus dalyvauti inkilų kėlimo šventėje „Paukščiai grįžta namo“. Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus bendruomenė  ruošėsi  šiai šventei drauge su organizacija „LDK Palikuonys“ bei  2-ojo kavalerijos bataliono, 8 pulko Jungtinių Amerikos Valstijų kariais, tarnaujančias Lietuvoje.

Iš pradžių reikėjo surasti informacijos apie dažniausiai inkiluose gyvenančius miško paukščius, išsirinkti medieną ar dalį kamieno, po to – išgręžti tinkamo dydžio landą bei sugalvoti tvirtinimo būdą, kad grįžtantiems paukščiams būtų patogu surasti naujuosius namus. Padauguvos girininko rekomendacijos, kaip pagaminti inkilą, padėjo išvengti visų sunkumų. Bet … sunkumai nieko verti, kai pamatai savo darbo vaisius.

Amerikiečių kariai atsivežė dvylika inkilų. Laisvu nuo tarnybos metu jie atsakingai ruošėsi sparnuočių sutiktuvėms. Simboliška, kad  jų tarnyba čia ne tik karinės patirties sklaida mūsų kariams, bet ir dėmesys gamtai. Per šventę inkilus kėlė visi drauge – tėvas su sūnumi, karys su kadetu, mergina su savo vaikinu. Jautėsi šiltas bendrystės jausmas.

Netrukus miškuose suklegės  daugybė paukščių, suks ratus ieškodami vietos būstui. Džiugu, kad naujus namus jie ras generolo Povilo Plechavičiaus ąžuolų giraitėje.  Ją VMU, organizacijos „LDK palikuonys“ ir generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus bendruomenės nariai pernai spalį pasodino Karalgirio miške kartu su socialiniais partneriais. Iš viso  buvo pasodinta daugiau kaip 7000 ąžuoliukų ir pavadinta generolo Povilo Plechavičiaus vardo giria.

Pasibaigus inkilų kėlimui, šventės dalyvius į medžiotojų pavėsinę pakvietė Monika Sadauskaitė Pocė, kurios skani kiškių sriuba nepaliko abejingų.

Sėkmingą dienos pabaigą vainikavo žvilgsnis į Vanagų partizanų stovyklavietę. Gediminas Armonavičius, vienas iš „LDK palikuonys“ organizacijos įkūrėjų, pasidalijo naujausiomis nuotraukomis apie partizanus, kovojusius Karalgirio miške, papasakojo apie įvykius, apie kuriuos JAV kariai dar nebuvo girdėję. Daugelio mintyse sukosi klausimas, kaip reikėjo išgyventi tuo sunkiu lietuvių tautai metu.

„Šios dienos renginys skirtas paukščiams, jis man asocijuojasi su pagalba silpnesniam, – kalbėjo Gediminas Armonavičius. – Todėl manau, kad tai labai gera edukacija žmonėms, kuri skatina vienybę, o nesusiskaldymą.“

Generolo Povilo Plechavičiaus girioje šiuo metu tvarkomi ir valomi takai, prižiūrimi jauni medeliai, per šventę joje į medžius įkelti 45 inkilai.

„Stebėdamas augančius medžius prisiminiau tą pirmąjį kartą, kai su Kęstučiu aplankėme šią vietą, – prisiminė Ričardas Žilaitis, generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktoriaus pavaduotojas neformaliajam ugdymui. – Čia augs medžiai, čia takas, trys aikštelės, kur galima susipažinti su pasakojimu apie P. Plechavičiaus jaunystę, gyvenimą Kaune ir Amerikoje“, – kalbėjo Ričardas Žilaitis.

„Visada esate laukiami miške“, – kalbas ir apmąstymus užbaigė Kęstutis Markevičius. 

Generolo Povilo Plechavičaus giria – tai atminties simbolis, kuriuo turime nuolat rūpintis ir prisiminti mūsų tautos istoriją.

Nuotraukos Gintauto Maurico