Jaunieji miško bičiuliai neliks pamestinukais?

Jaunieji miško bičiuliai neliks pamestinukais?

Jaunieji miško bičiuliai su viltimi laukė pavasario. Prasideda pati įdomiausia veikla – sugrįžta paukščiai, keliami inkilai, prasideda tiriamieji miško darbai,  sodinami  medeliai. Deja, šiais metais moksleiviai pasijuto vieniši ir lyg  nereikalingi. Tvari ilgametė draugystė su miškininkais daugelyje mokyklų  nutrūko…

Veiklą turi organizuoti dvi institucijos

Nežinia, sutapimas ar ne, tačiau prasidėjus šalies urėdijų reformai Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo nutraukta ilgametė miškininkų bei jaunųjų miško bičiulių draugystė. Anksčiau miškininkai buvo dažni svečiai mokyklose, o moksleiviai – miškuose. Čia vyko gamtos pažinimo pamokos – pažintis su mišku,  jo augalija, gyvūnija.  Moksleiviai miške rinko šiukšles, talkino keliant inkilus, pavasarį per talkas sodino mišką. Tradiciškai miškininkai vaikams už jų pagalbą šv. Kalėdoms padovanodavo eglutę, pavežėdavo į renginius ir pan.  Pernai  žaliaskarių  šioms šventėms  moksleiviai  nesulaukė, nesulaukė svečiuose ir miškininkų, nebent tuose rajonuose, kur jie liko senieji, tikrieji moksleivių draugai. Ir draugauja dėl to, kad tvirtus saitus sunku nutraukti, sugriauti, kas per daugelį metų virto tradicija.

Pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką dabar  jaunųjų miško bičiulių veiklą turi organizuoti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir VĮ Valstybinė miškų urėdija (VMU), nes „jų turinys susijęs su konkrečiomis funkcijomis, kurias vykdo šios institucijos“.

 Negali teikti paramos

VMU direktoriaus pavaduotojo bendriesiems reikalams Dovydo Čirvinsko teigimu, iki 2017-ųjų metų buvusios urėdijos koordinavo ir rėmė Jaunųjų miško bičiulių (JMB) sambūrio veiklą. Nuo 2017 m., vadovaujantis Valstybės kontrolės išvadomis, JMB veiklą gali finansuoti tik  Aplinkos ministerija. Nuo 2018 m. kovo Aplinkos ministerija pavedė Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai kuruoti JMB sambūrio veiklą. 2016 m.  spalį įsigaliojo Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos valstybės ir savivaldybių kontroliuojamos įmonės negali teikti paramos piniginėmis lėšomis ar kitokia forma.

Vadovaujantis minimu įstatymu VMU neturi teisės finansuoti ar kitaip remti šio sambūrio, tačiau mielai kviečia jaunimą, moksleivius, JMB sambūrio atstovus dalyvauti įvairiose švietėjiškose ar gamtos išsaugojimo iniciatyvose.

Nepaisant visų apribojimų, pasak D. Čirvinsko, šių metų kovo 21 dieną VMU visuose regioniniuose padaliniuose organizavo inkilų kėlimo šventę „Paukščiai grįžta namo“.

 “Jaunųjų miško bičiulių sambūrio nariai  kartu su miškininkais kėlė inkilus Panevėžio ir kituose regioniniuose padaliniuose. Be to, daug miškininkų atsiliepė į Aplinkos ministerijos kvietimą Pasaulinės žemės dienos proga mokyklose pravesti aplinkos apsaugos pamokas, – teigė VMU direktorius bendriesiems reikalams. – Balandžio 27-ąją Valstybinių miškų urėdija pakvies visuomenę į Nacionalinio miškasodžio šventę. Susipažinti su miškininko darbu ir miško gyvenimu bus kviečiami visi norintieji: suaugusieji ir vaikai, įvairių įmonių ir įstaigų atstovai, būreliai ir organizacijos“.

Finansavimas būrelių veiklai yra skirtas

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba taip pat teigia geranoriškai bendraujanti su jaunųjų miškininkų būreliais – kartu kelia inkilus pavasarį, išlydi paukščius rudenį, žiemą rengia žygius į gamtą. Pasak šios tarnybos viešųjų ryšių specialistės Dianos Rakauskaitės, nuo praėjusių metų Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai skirtas finansavimas JMB veiklai organizuoti – konkrečioms projektinėms veikloms: organizuoti geriausio būrelio konkursą „Miško draugas“, organizuoti keturias vasaros stovyklas „Mūsų žalioji vasara“, organizuoti tarptautinį YPEF konkurso nacionalinį turą, surengti tarptautinį YPEF konkursą Lietuvoje (į jį suvažiuoja jaunieji miškininkai iš Europos ir rungiasi tarpusavyje).  2018 m.  JMB projektinėms veikloms buvo panaudota 73,8 tūkst. eurų (vykdant viešuosius pirkimus sutaupyta apie 5 tūkst. eurų numatytų lėšų).

“Pats didžiausias iššūkis buvo suorganizuoti tarptautinį YPEF (Jaunimas Europos miškuose) konkursą ir renginį, kuris vyko Aukštaitijos nacionaliniame parke ir kur dalyvavo aštuonios  šalys: Vokietija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, Čekija ir kitos, – sakė specialistė. – Taip pat išrinkome aktyviausius Jaunųjų miško bičiulių būrelius, kurie nemokamai dalyvavo vasaros stovyklose, aktyviai pailsėjo daugiau kaip šimtas vaikų, rudenį rengėme seminarą JMB mokytojams ir kt.. 2019 m. projektinėms JMB veikloms numatyta 35,2 tūkst. eurų.  Vėl organizuosime konkursą „Miško draugas“, keturias vasaros stovyklas, renginį JMB mokytojams ir kitus užsiėmimus. JMB sambūrio steigėjas – Lietuvos miškininkų sąjunga. Mes su jais bendradarbiaujame, kviečiame į renginius, taip pat stengiamės bendradarbiauti su Valstybine miškų urėdija, informuojame juos apie vykdomas veiklas”.

Taigi, institucijos, atsakingos už darbą su jaunųjų miško bičiulių būreliais, kaip ir nurodytos. Numatyti renginiai vyksta, veikla lyg ir nenutrūkusi, tačiau rajonuose dirbantys mokytojai, būrelių vadovai pasakoja ką kita.

Mokytojai prašo priimti po savo sparnu

 Kauno rajono Kulautuvos pagrindinės mokyklos chemijos mokytoja ekspertė Kolomba Bulotienė – viena iš didžiausią patirtį turinčių jaunųjų miškininkų būrelio “Kultuvėlė” vadovė. Jos vadovaujami mokiniai jau ne pirmą dešimtmetį  nuolatiniai visų su gamta susijusių konkursų, renginių dalyviai, o mokinių tiriamieji darbai  laimėdavo prizines vietas respublikoje, garsino mokyklos vardą. Šiandien mokytojos balse skamba nusivylimo gaidelė.

“Šiandien nebeliko mielo ir šilto bendravimo su miškininkais, o tiriamieji darbai atliekami tik iš reikalo. Tie, kuriems patikėta organizuoti ir koordinuoti jaunųjų miško bičiulių veiklą, apie miškus mažiausiai išmano, – guodžiasi mokytoja. – Jie nekalti dėl to, kad ši veikla jiems primesta iš viršaus. Jie nei medžius sodina, nei kviečia mus. Labai trūksta bendravimo su miškininkais. Iš esmės  jo jau nėra. Pernai  vaikai dar  buvo išvažiavę į stovyklą, tačiau mokytojai nustumti į šalį. Šiais metais toks juokingas renginys vyko – pasitikome sugrįžtančius paukščius, o inkilėlius kėlėme, kuriuos miškininkas atvežė  jau padarytus… Seniau per darbų pamokas patys vaikai, gavę iš miškininkų lentelių,  sukaldavo. Kiek džiaugsmo būdavo. Visi buvome vienoje krūvoje, bendravome . Mokytojai prašo aukščiausios miškininkų valdžios – priimkit mus atgal  po savo sparnu…”

Jurbarko rajono Viešvilės JMB „Atžalynas“ vadovė Vaida Jakaitytė pritaria kolegės mintims ir nesupranta paskutiniais metais vykdomos politikos.  „Prieš Kalėdas kiekvienais metais buvo organizuojama tradicinė akcija „Parsinešk Kalėdas į savo namus“. Vaikai kartu su miškininkais lankydavo senolius, nunešdavo jiems eglės šakų. Šįkart mūsų jau niekas nepakvietė, – guodėsi  mokytoja.  – Daugumą švenčių švenčiame vieni.  Ką tik buvo Žemės diena ir akcija „Paukščiai grįžta namo“. Miškininkai iniciatyvos nerodė, jaunųjų miškininkų būrelių vyresniųjų klasių mokinių jau nekvietė, tik mažučius, ikimokyklinukus. Tiesa, buvome į Varėną išvažiavę, susitikome su bendraminčiais, bendravome dvi dienas. Tas susitikimas lyg ir įkvėpė viltį, kad viskas bus, kaip buvę, tačiau dabar vėl viskas tylu, ramu. Sako, kad kaltas įstatymas, jog  girininkai, eiguliai su mumis nedraugauja. Oficialiai atsako, kad priklausome Saugomų teritorijų tarnybai. Jie turėtų skirti lėšų, su jais turėtumėte bičiuliautis. Bet jeigu jie ir vykdo kažkokias veiklas, mūsų, kaip jaunųjų miško bičiulių, nekviečia, o jeigu mes, tai iš jų irgi jokio finansavimo negauname. Ar prizams, ar kokioms veikloms…“

Mokytoja Vaida Jakaitytė pasakoja, kad šalia yra Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas. „Neseniai buvo Pelkių diena. Mes tą dieną minėjome drauge su rezervato direktoriumi Algiu Butleriu. Buvo labai smagu, tačiau jis visiškai nieko apie tai, kad turėtų su mumis bendradarbiauti nežinojo. Jie neturi jokios informacijos, tarkim, iš Aplinkos ministerijos ar iš kažkur… Jis tiesiog geranoriškai sutinka su mumis susitikti, mums parodyti, papasakoti. Spalio mėnesį paukščius palydėjome, skaičiavome, paskui Pelkių dieną minėjome, tačiau tik todėl,  kad jis pats geranoriškas. Apskritai nėra taip, kad rezervatai ir jaunieji miškų bičiuliai draugautų. Su regioniniu parku išvis neturime jokio ryšio, mes jiems neegzistuojame. O kai vyksta stovyklos, tai jos būna regioniniame parke,  mes liekame nuošalėje. Čia kažkoks nesusipratimas, nesusišnekėjimas. Seniau, kai mes su bendravome su Jūrate Morkvėnaite, kuri mus kuravo, tai buvo gausa konkursų, susitikimų, prizų, o dabar likę du konkursai „Miško draugas“ ir „Jaunimas Europos miškuose“. Pastarasis labiau tinka gerai anglų kalbą mokantiems vaikams, tik didiesiems miestams arba gimnazijoms, o mes jau liekame už borto… Tad mums tik vienas konkursas, o ir vaikų neturime kuo motyvuoti, – guodžiasi mokytoja. – Šį rugsėjį mūsų būrelyje yra 24 vaikai, bet kitą rugsėjį abejoju, ar tiek vaikų ateis, nes nėra kuo motyvuoti.  Jokių išvykų, konkursų… Seniau buvo fotografijų konkursai ar eilėraščių,  vaikai eidavo į mišką, fotografuodavo, žiūrėdavo, vertindavo vieni kitų darbus… Nors  tie prizai ir kuklūs  buvo, bet vaikams paskatinimas. Kovo mėnesį vykdavo konkursas “Paukščiai grįžta namo“, tai toks sujudimas būdavo – iš gamtinių medžiagų darydavome lizdus paukščiams, urėdijoje didžiausia šventė – rinko geriausius, važiuodavome į respublikinį konkursą, su kitų būrelių nariais susitikdavome, žiūrėdavome, ką jie padarė. Dabar vienintelis įdomus konkursas „Žiemos puokštė“ liko, kurį organizuoja Kauno  miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija. Ji  jį išsaugojo, stengiasi nenumarinti tos veiklos. Stulginskio universitetas irgi visiškai atsiribojęs.  Seniau atlikdavome tiriamuosius darbus, užduotis, vaikai rašydavo mokslinius darbelius, važiuodavome juos pristatyti, mokėmės kalbėti prieš auditoriją. Dabar nubraukė viską, o toks konkursas Saugomų teritorijų tarnybai nereikalingas. Nežinau, ką jie galvoja…  Turbūt šita veikla jau baigsis. Ir patys vaikai jau mato … kai kur nors keliaujame, nenori vežtis nei vėliavos, nei  jaunųjų miško bičiulių marškinėlių rengtis. Klausia: kam juos velkamės, kai jau miško bičiulių būrelių nebelikę…  Seniau juose būti buvo garbė, dabar jau gėda darosi… Absurdas… Ir mokytojai tai mato. Pernai, kai Saugomų teritorijų tarnyboje buvo susirinkimas, mes, mokytojai,  galvojome, kad kas nors paaiškės: ir pakviestas aplinkos ministras, ir Saugomų teritorijų tarnybos darbuotojai mus nuramino, kad viskas bus gerai, įgaus prasmę. Bet metai jau baigėsi, o veiklų nesimato…“

Mokytojai ir jos mokiniams liūdna, kad juos vieni nuo kitų stumdo. Urėdija nieko nedaro, nes įstatymas neleidžia, tie, kuriems leidžia –  toli nuo jų, o jeigu ir sugalvoja ką nors įdomaus nuveikti, pamoką miške vesti, tai pavyksta tik asmeninių ryšių dėka. „Ir tai, –  sako mokytoja, – sunkiai. Žiemą norėjome biologijos ir chemijos pamoką pravesti gamtoje, norėjome degimo reakciją parodyti ir  kaip kūrenti laužą, kaip užgesinti. Šiaip ne taip eigulys sutiko, atvažiavo savo asmeniniu transportu, nes su urėdijos jau negalima, o į mišką patys turėjome nusigauti. Anksčiau miškininkai atvažiuodavo su džipu ir mus paveždavo iki miško. Dabar negali. Arba į tą patį mišką vykdavome kokių tyrimų atlikti. Tam reikia ne vieną ir ne du kartus nuvažiuoti, pažiūrėti, kiek, tarkim, be repelentų pušaičių nugraužė stirnos, viską suskaičiuoti. Miškininkai  nuveždavo į tuos plotus,  nurodydavo kvartalus, o dabar negalime tokių tyrimų daryti. Konkursuose kartu ir urėdiją garsindavome, ir rajono vardą. Jurbarko vardas buvo respublikoje žinomas… Kažkas turėtų iš aukščiau pasakyti, kad miškininkai turi su jaunaisiais miško bičiuliais bendradarbiauti. Esu jauna mokytoja, kiek su savo entuziazmu,  jėgomis galėčiau padaryti, bet nėra į ką atsiremti, tarsi rankos surištos…“

Vilniaus rajono Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos mokytoja Jūratė Taučiuvienė jau ne pirmą kartą garsiai iš visų tribūnų kalba apie jaunųjų miško bičiulių ir miškininkų aižėjančią draugystę.  „Nejaučiame jokio ryšio, jei liko koks, tai tik iš senų laikų. Esame ant išnykimo ribos. Rankos svyra svyra…“, – sako mokytoja, bet taip lengvai sustoti ir pasiduoti nežada.

Problema bus išspręsta

Kol ieškojome atsakingų, norinčių ar galinčių bendradarbiauti, skaičiavome lėšas, nagrinėjome labdaros ir paramos įstatymus, vis daugiau mokytojų, jaunųjų miškininkų bičiulių būrelių vadovų liejo savo nusivylimą, ieškojo palaikymo. Kol valdininkai mėtė strėles vieni kitiems, skambutis Seimo mokslo ir švietimo komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai suteikė vilčių. Išgirdęs apie jau ne pirmą ir ne  kartą interneto tinklalapyje www.miskininkas.eu svarstomą problemą, profesorius paprašė šiek tiek luktelti, kol pakalbės su Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku. Greitai sulaukėme atsako, kad jau kitą savaitę Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas susitiks su Valstybinės miškų urėdijos vadovu ir išspręs susikaupusias problemas. „Mes dėsime visas pastangas ir padarysime viską, kad šitas dalykas būtų sutvarkytas“, – patikino profesorius E. Jovaiša.

Galime džiaugtis, kad mokytojų šauksmas buvo  išgirstas ir tikimės, kad pažadas padaryti viską, kad jaunieji miško bičiuliai neliks pamestinukais, bus įvykdytas.

Rasa Liškauskaitė