Julius Danusevičius: „Trokštu, kad dėl Lietuvos miškų dirbtų patriotiškai nusiteikę žmonės“

Moksleivių žinių konkursas – viktorina “Atgal į gamtą!”
9 birželio, 2021
„Auksinis ąžuolo lapas“ – už ypatingus nuopelnus Lietuvos miškams
9 birželio, 2021

Julius Danusevičius: „Trokštu, kad dėl Lietuvos miškų dirbtų patriotiškai nusiteikę žmonės“

Julius Danusevičius – šviesus, Lietuvos miškų raidai ypatingai nusipelnęs žmogus. Neseniai garbingą devyniasdešimties metų jubiliejų atšventęs mokslininkas sako, kad ir šiandien jam svarbu darbuotis dėl Lietuvos miškų gerovės, o jo svarbiausias tikslas – kad mūsų miškai nebūtų prasteni už kitų šalių.

Julius Danusevičius gimė 1931 m. Paežeriuose. 1950 m. baigė Vilniaus miškų technikumą, o 1966 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. 1950 m. pradėjo dirbti Paberžės girininko pavaduotoju ir sparčiai kilo karjeros laiptais: 1951 m. įsidarbino Naujosios Vilnios girininko pavaduotoju, po metų – Pabradės girininku, paskui – Nemenčinės miškų ūkio vyr. miškininku, o netrukus – ir direktoriumi. Taip pat ragavo naujai įsteigto Jonavos miškų ūkio direktoriaus, Lietuvos miškų instituto Miško želdinimo skyriaus vedėjo duonos. 1974 m. apgynė disertaciją ir gavo žemės ūkio mokslų kandidato laipsnį, kurį 1993 m. nostrifikavo į agrarinių mokslų daktaro laipsnį. Julius Danusevičius – agrarinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos nusipelnęs miškininkas, miško genetikas ir selekcininkas, Lietuvos mokslo premijos laureatas (2010 m.). Per ilgus karjeros metus yra dėstęs ir ugdęs naująją miškininkų kartą. Jis – daugelio svarbių leidinių autorius ir bendraautoris, tarptautinių konferencijų dalyvis, pranešimus apie Lietuvos pasiekimus miškininkystėje skaitė 15-oje konferencijų.

Bajoriškų šaknų turintis mokslininkas, ryškiausias miško atkūrimo, genetikos ir selekcijos mokslo ugdytojas per pokalbį pasakojo, kad visą gyvenimą jį lydi klausimas „kodėl“, o gyvenimo varomoji jėga – smalsumas ir žinių troškimas.

Nemenčinės MU

–  Mūsų pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie Jūsų vaikystę. Koks vaikas buvote, kokius žaidimus žaidėte ir kas vaikystėje formavo Jūsų vertybinį pamatą?

– Augau Budvyčių kaime, prie Juozapavos Kuršėnų valsčiaus. Mokyklą lankiau Juozapavoje. Vėliau perėjau į Kuršėnų gimnaziją. Mano klasės auklėtojas buvo kapelionas Feliksas Arlauskas, daręs man didžiulę įtaką. Jis ugdė mumyse tautiškumą, dvasingumą. Tai mokytojas, kurio įdiegtos vertybinės nuostatos mane lydi iki šiol. Kai baigęs progimnaziją išvykau į Vilnių, jį areštavo, dešimčiai metų įkalino Sibire. Dabar jis palaidotas Viekšniuose. Liūdna, kad tokį šviesų žmogų ištiko toks likimas.

Klausiate, kokia buvo mano vaikystė… Buvau toks pat vaikas, kaip ir visi. Mokslai sekėsi, mokiausi penketais, mokyklą baigiau su pagyrimu. Mūsų, vaikų, žaidimai – sviedinys, kartais eidavome pameškerioti. Buvau klapčiukas, kunigas irgi davė daug svarbių pamokų. Augau pamiškėje, lakstydavau po mišką, ko gero, tai ir formavo mane kaip asmenybę…

– Miškininkystės studijos – tai buvo aiškiai išreikštas troškimas ar renkantis profesiją kirbėjo abejonių?

– Visą gyvenimą ėjau ir ėjau Lietuvos miškų takais. Gal dėl to tapau miškininku, kad pamiškėje augau, o gal todėl, kad per miškus į mokyklą ėjau.  O gal, kad paauglystėje su eigulio sūnumi Boleslovu Norvaiša draugavau, kurio tėvukas mokė mus medelius sodinti, kankorėžius rinkti, baltalksnius iš eglynėlio iškirsti… Jau devyniolikos gavau pirmąjį miškininko diplomą, kuris buvo subrandintas nuostabių prieškario miškininkų dėstytojų, puoselėjusių motinišką meilę miškams ir tėvynei. Džiaugiuosi, kad visa tai priėmiau ir garbingai išsaugojau.

– Iškart po mokslų pradėjote dirbti girininko padėjėju. Bet sparčiai kilote karjeros laiptais, neakivaizdžiai studijavote, baigėte aspirantūrą. Kas paskatino iš praktinės miškininkystės srities žengti į mokslinę?

– Į mokslinę pusę patraukė eksperimentai, paieškos, kaip pagerinti Lietuvos miškų būklę. Pati pradžia užsimezgė Jonavoje, kur susiformavo tokia komanda, visą laiką siekianti pažangos. Padarėme daug pažangių dalykų:  pradėjome rinktinius kirtimus, tūrio ugdymo kirtimus, smėlynų apželdinimą. Iš Jonavos mes keturi apsigynėme disertacijas. Tai retas atvejis, nėra kito tokio miškų ūkio Lietuvoje, kur net keturi miškininkai apsigintų disertacijas.

Straipsnis

– Kuris darbas Jums įdomesnis – mokslinis ar praktinis?

– Mokslinis, nes tai yra nuolatinės paieškos. Žmogui natūraliai kyla klausimas „kodėl“. Kodėl yra taip, o ne kitaip? Man, kaip miškininkui, nuolat kirba tokie klausimai. Kodėl mes negalim geriau, kodėl kitose šalyse miškininkai pasiekia daugiau už mus? Štai šitaip prasidėjo paieškos. Su kolegomis nuėjome naujausiu keliu – į miško selekciją, tai yra miškų pagerinimą. Dirbdamas mokslinį darbą nuolat palaikiau glaudžius ryšius su gamybininkais, ministerija, urėdijomis. Kadangi į mokslinį darbą atėjau iš praktikos, man visą laiką rūpėjo, ką galime suteikti praktinei pusei.

– Atrodo, kad žinių troškimas, smalsumas, noras nuolat tobulėti – Jūsų gyvenimo varomoji jėga?

– Taip ir yra. Visą laiką buvo ir tebėra didžiulis noras tobulėti. Esu įsitikinęs, kad tik mokslo pažangos dėka Lietuvos miškai gali klestėti. Todėl apmaudu, kad dabar, regis, mokslininkai laikomi priešais, jų nenorima įsileisti į mišką.

– Nuveikėte daug svarbių darbų Lietuvos miškininkystei. Ar galėtumėte išskirti tuos, kuriais labiausiai didžiuojatės?

– Selekciniu pagrindu sukūrėme sėklinę miško bazę, suformavome genetinius išteklius, atrinkome pačius geriausius. Pats dvejus metus važinėjau po Lietuvos miškus ieškodamas pavyzdžių. Sukūrėme genų banką, selekcinės sėklininkystės centrą – manau, tai labai svarbus darbas. Parengėme visą teisinę bazę. Patys pirmieji pradėjome sėklų rajonavimą. Visa tai truko dvidešimt metų. Be to, pavyko sustabdyti miško kirtimus – po karo jų iškirsdavo pustrečios normos. Mūsų pastangomis įveista per 50 hektarų bandomųjų miško želdinių. Noriu pažymėti, kad tai ne mano vieno nuopelnas – visi kartu plušėjome kaip darni komanda.

Plantacijoje 1982 m.

– Kai įsisuko Jūsų karjera, Lietuvoje buvo sąstingio laikai. Sovietmetis, būtinybė taikytis prie valdžios. Kas tuo metu buvo sunkiausia, kas kėlė daugiausiai iššūkių?

– Sunkiausia buvo pritaikyti savo idėjas prie tuometinės sistemos. Niekas nevyko paprastai, kiekvienai iniciatyvai reikėjo pritarimo iš Maskvos. Tada gyvavo tokia sistema, kuri sulaužydavo žmogų. Liūdna, kad dabar daug svarbių darbų nuveikusių žmonių yra smerkiami, esą jie taikėsi prie sistemos. Bet mes neturėjome kitos išeities. Dėl akių prisitaikę mes galėjome dirbti dėl Lietuvos.

Liūdna matyti, kiek daug jaunų žmonių, puikių specialistų dabar išvažiuoja į užsienį. Jie pamiršta, kaip svarbu stengtis dėl Lietuvos. Džiaugiuosi, kad mano sūnus Darius Danusevičius taip pat  miškininkas, mokslininkas, kuris baigęs studijas Švedijoje grįžo į gimtinę. Jo pavyzdys rodo, kad Lietuvoje irgi yra ką veikti. Jis įkūrė molekulinės genetikos laboratoriją, pirmą tokią Lietuvoje. Įdomus dalykas – su Klaipėdos universiteto mokslininkais jis surado, kad už 11 kilometrų nuo Nidos jūroje buvo miškas. Atrado kelmynus, iškirsto miško biržę. Iš tų kelmų padarė genetinius tyrimus ir išsiaiškino, jog šios pušys atkeliavusios iš Dzūkijos. Taip pat pavyko nustatyti, kad Labanoro pušys yra atėjusios iš ledynmečio, iš Pietų Uralo, o Jurbarko – iš Karpatų. Molekulinės genetikos tyrimai labai nauji ir įdomūs.

– Kokias opiausias šių dienų miškininkystės problemas matote ir kur pirmiausiai reikėtų pokyčių?

–  Dabar gamtininkai, nesuprasdami miško gyvenimo, nori viską paversti gamtiniu rezervatu. Gamtinis rezervatas reiškia, kad ten nieko negalima daryti. Nepavyksta įtikinti gamtininkų, kad nereikia tokių didelių rezervatų. Taip pat norėtųsi, kad gamybos sritis labiau priimtų mokslininkų pasiekimus. Miškų reforma, kuri įvyko, vyko negerai. Jos reikėjo, bet ne tokios. Siūlėme daryti mažiau urėdijų, bet kad jos būtų funkcionalios, bendradarbiautų tarpusavyje, siektų pažangos. O dabar, kai padarė vieną urėdiją, niekam nereikia nei mokslininkų, nei jų rekomendacijų. Miškininkų žilos galvos, jie tikrai galėtų patarti, bet niekam tų patarimų nebereikia. Manau, taip yra todėl, kad iš Europos ateina didžiuliai pinigai, o valdžia stengiasi įtikti, kad neprarastų finansavimo. Bet taip nebus jokios pažangos. Ko dar būtinai reikėtų – tai kursų privatiems miškininkams, kad kiekvienas įgytų svarbiausių žinių apie mišką, kad visi mokėtume kurti geresnį, gražesnį mišką nei nukirtom.

– Šiandien jau galėtumėte visą laiką skirti poilsiui, tačiau, kiek žinau, vis dar darbuojatės?

– Žinoma. Šiuo metu yra planuojama išleisti solidų leidinį „Augalų selekcijai Lietuvoje 100 metų“, aš sutikau parašyti skyrių apie selekcijos raidą. Be to, vis kokį straipsnelį parašau. Girionyse veikia mokslo senjorų klubas, čia irgi yra veiklos. Vis dar esu Miškų instituto visuomeninis konsultantas. Man svarbu dirbti dėl Lietuvos miškų.

– Bet labai svarbu ir poilsis. Koks  Jūsų laisvalaikis?

– Su žmona mėgstame išvažiuoti į gamtą, pagrybauti, pauogauti. Turime vadinamą kolektyvinį sodą, jame daug darbų. Girionyse yra didelis gražus parkas, kuriame mėgstame pasivaikščioti. Vaikai, anūkai aplanko. Visa mano šeima susijusi su miškais, esame penki miškininkai: tai aš, žmona Pranutė, sūnus Darius, žentas Stasys Laurynas ir anūkas Kęstutis Laurynas. Gal čia koks užkratas? Bet juk Lietuva – miškų šalis. Taigi ir mano darbas, ir laisvalaikis susijęs su mišku.

– Esate laimingas žmogus? Kas suteikia laimės pojūtį?

– Kaip čia pasakyti… Gal ir daugiau darbų buvo galima nuveikti. Negalvoju apie laimę, tiesiog gyvenu. O džiaugsmą suteikia šeima: esame artimi, bendraujame, kartu leidžiame laiką.

– Neseniai minėjote tikrai solidų, gražų devyniasdešimtmečio jubiliejų. Tokiomis progomis įprasta, kad linkėjimus jubiliatui išsako sveikinantieji. Tačiau norėčiau paprašyti, kad tokia proga ir pats sau kažko palinkėtumėte.

– Sveikatos. Ko daugiau tokiame amžiuje gali reikėti? Kad būčiau sveikas, galėčiau judėti ir, žinoma, prisidėti prie šalies miškų būklės gerinimo. Taip pat norėčiau neprarasti ryšio su man brangiais žmonėmis. Man teko vadovauti penkiems disertantams, 54 diplomantams – visi šie žmonės dabar mano draugai. Man svarbu palikti po savęs gerus, darbščius žmones, besivadovaujančius savo darbe patriotinėmis vertybėmis.

Kalbėjosi Rasa Milerytė