Legendos ir ugnikalniai

Legendos ir ugnikalniai

Jau ne kartą pasakodama apie tolimą La Palmą salą sakiau – čia visiems prasiveržia savi ugnikalniai! Dievaž!  Vos pirmą kartą aplankiau šią mistišką salą, jau grįžusi namo buvau „paženklinta“ neapsakomo, iki šiol nepažįstamo jausmo.Čia kas? Stebuklinga gamta, vandenynas, kalnai?.. Na toks jausmas, kai žmogų labai giliai, iki pačios sielos sujudina kažkas paslaptingo. Minčių avily atsiranda vietos įkvėpimui ir po to gyvenime prasideda nauji etapai, atsiranda naujų idėjų… Kažkas tokio, kai pradedi žingsniuoti savo keliu arba dar aiškiau – kai patefono adatėlė pagauna plokštelės griovelį ir pradeda skambėti muzika…

La Palma apipinta legendomis, o viena iš jų byloja, kad pradingusios Alantidos liekanos yra giliai vandenyno dugne ties Kanarų salynu, kad Kanarų archipelagas – aukščiausių Atlantidos kalnų viršūnės. Sakoma, kad Atlantida buvo didžiulė sala, kurioje gyveno turtingi, išmintingi, teisingi, dori ir dosnūs žmonės, kuriuos valdė jūros dievas Poseidonas. Kai Atlantai pasidavė godumo pagundai, Dzeusas nusprendė juos nubausti. Jis sukėlė galingus žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus. Sala buvo sunaikinta per naktį. Istorija mini, kad XVI – XVII a. Kanarų salos daugelyje žemėlapių ir daugelyje rašinių buvo tapatinamos su mistiškąja Atlantida. Ką gi, kiekviena legenda savyje turi dalį… legendos!

Gamtos stichijos ir ugniniai kalnai

Kaip buvo anoje civilizacijoe, dabar galima tik spėlioti. Bet kas kutina sielą dabar? Ko gero – Gamta. O ką ji reiškia? Dažnai šioje skubančioje kasdienybėje ties medžiais, paukščiais ir grynu pušyno oru padedame tašką. Tai dar asocijuojasi su poilsiu kažkur prie ežero, upės.. Paprastas klausimas, o atsakymas platus kaip Atlantas! Net į žodyną įkišau nosį!  Lietuvių kalbos žodynas sako: visa, kas egzistuoja organiniame ir neorganiniame pasaulyje, taip pat – giminė, prigimimas, kilmė, dar – dorybė. Rusų kalboje be panašios, tik dar gilesnės prasmės, šis žodis kildinamas iš žodžių “gimimas, pasaulėtvarka”. Tobula! Štai kas glosto sielą!

Esu neabejinga ne tik Atlanto platybėms ir galingai vandens stichijai, iš visų pusių skalaujančiai salą, bet ir saloje esantiems ugnikalniams. Sakoma, kad La Palmoje kiekvienas žemės kauburėlis – ugnikalnis, kurių čia – šimtai! Nežinodamas net neįtartum, bet užlipus ant vienos iš pagrindinės salos keteros, kuri vadinama Cumbre (verčiama „aukščiausiu lygiu“ ar „viršūnių susitikimu“), galima pamatyti didesnes kalvas, aplipusias mažesnėmis keistos formos kalvelėmis. Tai vis ugnikalnių burnos. Ir kiekviena tokia ugninė kalvelė turi savo vardus: suplėšytas kalnas, apdegęs kalnas, vargonai, kiti nedideli ugnikalniai įprasmina aplinkinių kaimelių vardus. Praktiškai kiekvienas kaimas turi savo ugnikalnį, o kiti ir keletą. Sodyba, kurioje gyvenu – šalia didžiulio povandeninio ugnikalnio kraterio, ant kurio krašto puikuojasi fantastiška, visą rytinę salos pusę apžvelgianti aikštelė ir nedidelė senovinė bažnytėlė su šventu Kristaus paveikslu. Ir Kristus čia visai kitoks nei įprasta matyti šventuose paveiksluose – kančioje, nukryžiuotas, kruvinas, su baisiais erškėčiais ant galvos. Čia jis tiesiog sėdėdamas ramiai žvelgia į žmones, tarsi Poseidonas ganydamas savo atlantus…

Grįžkim prie ugnikalnių, nes tai viena, ko gero, įdomiausių gamtos stichijų, esančių saloje. Stichijų, iš kurių prieš du milijonus metų ir gimė La Palma, viena jauniausių Kanarėlių. Salos širdis – milžiniškas 10 km skersmens krateris, susiformavęs iš kadaise išsiveržusio didžiulio, ko gero, vieno pirmųjų, ugnikalnio. Krateris dėl erozijos tapo didžiuliu žiojėjančiu, atviru… didžiausiu pasaulyje krateriu, kuriame dabar nacionalinis parkas Caldera de Taburiente. Gamta tikrai nuostabus kūrėjas, nes meniškai lavos suformuoti kalnai sudaro nuostabų iki 2500 m aukščio kalnyną. Nuo jo galima ne tik ganyti debesis ar pasijusti pas Dievą užanty, bet ir pamatyti daugybę mažų ugnikalniukų.

Anądien aplankiau vieną, esantį Todoque kaimelyje. Kaimelis labai gražus, daug naujų pagal senosios architektūros pavyzdį pastatytų gyvenamųjų namų, kuriuos čia įkūrė vokiečių emigrantai, tiksliau – „salos žiemotojai“ (saloje per metų laikus migruoja tik žmonės, daugumoje vokiečiai, o paukščiai gyvena nuolat). Važiuojant net nesimato, kur jo burna. Tačiau užkopus jauti, kad tai ne šiaip kalvelė, jauti Žemės ugninę jėgą! Iš viršaus žiūrint tai jau nebe kalnas, o lyg gilus balnas. Tarsi nuplėšytais, dantytais kraštais kalnas, rodos, dar vis pasakoja savo kunkuliuojančią gimimo istoriją. Nuo jo žvelgiau į ramiai “miegantį” guančių karalių. Tai tas pats lavos suformuotas kalnynas Cumbre, kuris iš kitos pusės žiūrint tiksliai atitinka gulinčio žmogaus kūno formą: kakta, nosis, net akiduobės matosi, lūpos, Adomo obulys, krūtinė, o ant jos lyg miegančiojo sudėtos rankos (ugnikalnis Vehenado) ir tolyn į vandenyną ištiestos kojos. Kai vėjas sugena debesis ant keteros, rodos, gunačių karalius užsirūkė… Žvelgdamas į taip tikroviškai per visą salą išsitiesusį miegantį milžiną, norom nenorom patiki saloje sklandančių legendų tikrumu.

Visomis šiomis keteromis ir ugnikalnių burnomis, tarsi nesuskaitytomis kalvomis ir kalvelėmis, galima praeiti taip vadinamu Vulkanų keliu. Tai ne tik labai įdomu, bet ir sveika! Ne tik kūnui, bet ir sielai, nes pažvelgti į visa pakilus gerokai aukščiau – problemos atrodo daug mažesnės, o kol nueini 18 km kelią iki salos pietinės pusės, visiškai išnyksta. Kalbu simboliškai, bet ugnikalnių jėga tikrai labai mistiška. Šiuo keliu galima keliauti ir naktį, ypač rekomenduotina, kai danguje pilnatis. Tada pasimiršta visi rūpesčiai, nes lieki tik su plačiu žvaigždėmis ir planetomis mirgančiu dangumi, milžinišku mėnuliu, vėju, gurgždančia žeme po kojų ir savimi.

[Show slideshow]

Bendraamžis ugnikalnis jaunėlis

Kalbant apie ugnikalnius, saloje yra dar viena įdomybė. Jauniausias vulkanas La Palmoje, Ispanijoje, o gal net visoje Europoje – Teneguía, šį rudenį švęs tik 48 metų sukaktį. Jo gimimas, tai yra – išsiveržimas įvyko 1971 m. spalio 26 d. netoli kaimelio Los Quemados Fuencaliente (isp. Fuente caliente – Karštas šaltinis) savivaldybėje. Nuo tada ši data svarbi salos istorijai – sala pakeitė formą, tapo didesnė, atsirado į pietus nusidriekęs liežuvis.

Nuvažiavau jo aplankyti ir pasisemti įkvėpimo. Būdama jo bendraamžė jaučiu ypatingą artumą ir bendrystę. Jau vien kelias iki jo, per „šviežią“ ugnikalnių žemę – ypatingas. Lava turtinga visa spalvų palete. Sustingusiose jos monumentuose gali įžvelgti net Dzeuso nubaustų Atlantų veidus. Užlipus viršun gera tiesiog pasėdėti, pasvajoti, pasigrožėti vandenyno platybėmis, nes nuo čia, kur pažvelgsi – tik platūs vandens horizontai. Čia galima padėti savo atsineštą akmenėlį su prašymu ar padėka ir padėti į bendrą tokių akmenėlių piramidę, kuri nuo pernai – tikrai padidėjo! Mums, žmonėms, matyt vis dar reikia kažko apčiuopiamo, ranka paliečiamo – akmenėlio, švento paveikslėlio ar kažko tokio, kas padėtų patikėti stebuklais. Tai tikrai ne kalnas! Tai gyvas organizmas, kitaip nepavadinsi. Tikra gamtos gydykla, nes išsitiesus dar šiluma alsuojančioje vietoje jauti, kaip per kaulus smelkiasi malonūs šilumos prisilietimai ir nejučiom nugrimzti į Motinos Žemės glėbį. Neateina jokios negatyvios mintys, tik tobula gamtos visuma.

[Show slideshow]

Keliai veda per kalnus

Daug kam pati įdomiausia veikla – keliauti. Kodėl ? Gal todėl, kad naujos vietovės, nauji įspūdžiai, nauji pojūčiai prisiliečia prie pačios sielos? Gal tai dieviško plano dalis?  Plano be jokių šventų paveikslėlių, reikalingo kažką suvokti, pajausti, atleisti, paleisti, priimti. Kaip kiekvienas sutiktas gyvenimo kelyje žmogus, mūsų supratimu – geras jis ar blogas, kažką mums sako, į kažką “nori” atkreipti mūsų dėmesį. Kelionės, žygiai, pasivaikščiojimai po įvairius pasaulio kraštus – tai beveik tokie patys sutikti “asmenys” kelyje, tik daug didesni! Visos vietovės turi savo sielą, trauką, spinduliavimą, įtakas. Kai kurios turi didelę Žemės jėgą, galinčią transformuoti net ir didžiausius vidinius “akmenis”. Tuos, kuriuos vadiname skausmais, ligomis, problemomis, nesėkmėmis… Tai tik akmenys kelyje, kuriuos dažnai nešamės ant kupros, ritiname priekyje savęs, užuot apėję, palikę, atsisveikinę ir pasukę kitu keliu. Tai tik ėjimas per kalnus tiesiogine ar perkeltine prasme. Perlipę per vieną iš jų – padidiname greitį ir judame toliau… Ir jei svarbu ne tikslas – kitas kalnas, tuomet viso kelio prasmė – pats ėjimas ir mėgavimasis puikiomis panoramomis. 

Eglė Mankevičienė

[Show slideshow]

Nuotraukos autorės