Lietuviško verslo suktinis Suomijos miškuose

Lietuviško verslo suktinis Suomijos miškuose 

Po Vakarų Europą ir kitas pasiturinčias šalis pasklidę lietuviai, kur slaugo ligonius ir senyvo amžiaus žmonės, dirba fabrikuose ar statybose, skina uogas, valo patalpas bei atlieka kitus įvairiausius darbus – jokia naujiena. Daug jų ir Skandinavijos šalyse, ypač Norvegijoje, kur atlyginimai mūsiškius lenkia kelis kartus. Vis dėlto dar neįprasta, kad čia lietuviai kurtų verslą, juolab taptų įmonių savininkais. UAB „Skogran“ – tokia maloni išimtis. Ji švedams, norvegams, suomiams teikia įvairias miško darbų paslaugas, kurias atlieka mūsų tautiečiai, bei plečia šį verslą čia, taip pat ir į pietų pusę.

Šiuo metu lietuvių grupės pasklidę po Suomijos miškus, ypač miškingą Karelijos dalį. Tinklalapio www.miskininkas.eu bendradarbiai apsilankė pas juos svečiuose ir pateikia reportažų ciklą apie darbą ir gyvenimą šiame įspūdingu gamtos grožiu apdovanotame krašte.

Jaunuolynus ugdo septynios lietuvių brigados

„Uždaroji akcinė bendrovė „Skogran“ buvo įsteigta 2005 metais, o darbų organizavimo patirties užsienyje įgijome prieš 10–12 metų. Iš pradžių dirbome Švedijoje, po to persikėlėme į Suomiją, Norvegiją, dabar pradėjome plėtrą į Vokietiją, nes šiaurėje kai kurių darbų sezonas gana trumpas. Mūsų įmonės pavadinimas „Skogran“ švediškai pažodžiui reiškia miško eglė, pagrindinis biuras yra Vilniuje“, – aiškina idėjomis ir energija trykšantis UAB „Skogran“ direktorius Lukas Sederevičius.

Jauno vyro vaikystė prabėgo viename iš natūraliausių gamtos kampelių – Dzūkijos nacionaliname parke, kur Čepkelių rezervate dirbo jo šeimos nariai, tad miškas jam nuo mažens savas. Taip jau susiklostė, kad studijuoti Lukas išvyko į Švediją, o užsidirbti pragyvenimui ėmėsi jos miškuose. Po kurio laiko suprato, kad pats gali imtis vadybos, į talką pasitelkė pusbrolį Lauryną, vėliau ir jo jaunėlį brolį Karolį. Palaipsniui bendrovė išaugo į šimtinį kolektyvą, kurio vadovybėje dirba ir švedai bei suomiai.      

Su suomiais Lukas ir Laurynas susipažino parodoje Švedijoje. Tais metais Laplandijoje užderėjo  kankorėžių, kuriuos reikėjo nuskinti  iš miškų masyvų, tad suomiai pakvietė lietuvius į talką. 

„Mes subūrėme 20 patyrusių žmonių komandą ir iškeliavome į Laplandiją. Buvo vasario pabaiga, priversta sniego apie du metrus. Suomiai davė mums aliuminių kopėčių, nes skinti  kankorėžius reikėjo iš neaukštų, maždaug 3 metrų ūgio jaunuolynų, taip pat slides ir palinkėjo sėkmės. Jie buvo atlikę tyrimus skirtinguose plotuose ir nurodė, kur sėkla pakankamai aukštos kokybės. Iš vietinio suomio išsinuomojome sniego motociklą, važinėjome juo po mišką, ieškojome, kur daugiau kankorėžių ir žmones nukreipdavom ten. Priskintus maišus su motociklu ir rogėmis atgabendavom  prie kelio“, – darbų pradžią Suomijoje prisimena „Skogran“ miškininkystės padalinio vadovas Laurynas Sederevičius ir priduria, kad per pusantro mėnesio lietuvių brigada priskynė 70 tūkst. litrų kankorėžių.

„Suomiai buvo labai patenkinti, patikėjo, kad mes tvirtai laikomės žodžio, realiai padarome, kas sutarta ir nusprendė, kad esame tinkama kompanija, su kuria galima bendradarbiauti. Taip 2012 metais prasidėjo abipusė partnerystė, kuri tęsiasi iki šiol“, – pažymi Laurynas.

Nuo Helsinkio į šiaurės rytus apie 170 km nutolusioje Haitola vietovėje, dar geras gabalas už artimiausio Lahti miestelio, eglučių jaunuolynus nuo įvairių savaiminukų su krūmapjovėmis švarina lietuvių birgada, o iš viso Karelijos vietovėse jaunuolynus šiemet ugdo septynios tautiečių brigados po 5 žmones. Jų darbus koordinuoja UAB „Skogran“ darbų vadovas, atsakingas už jaunuolynų ugdymą ir pjovimus Remigijus Kuncaitis.

Į susitikimą su portalo žurnaliste iš Šakių rajono kilęs zanavykas Remigijus atvažiavo su savo ištikima drauge – suomių špice Taiga Hipnotic. Automobilyje ji tupėjo erdvokame narve, kur buvo ir vandens, ir žaisliukas – suomiai tik taip suvokia saugų šuns gabenimą. Persėdę į Remigijaus mašiną, žvyruotu miško keliuku pasukome į privatų 12 ha jaunų eglučių sklypą.  Tądien minėta brigada ankstyvą ugdymą atliko ir dar viename panašaus dydžio to paties savininko eglučių jaunuolyne.

„Darbo sąlygos sudėtingos, nes pjūklas gali atsitrenkti į akmenis. Suomijoje dirbu dvejus metus, o prieš tai 14 metų dirbau vienoje įmonėje Švedijoje, tad  jau turiu pakankamai patirties. Žmona Valentina su sūneliu šiuo metu atostogauja Anglijoje  pas savo mamą, bet ji čia irgi dirbo su sodintojais iki liepos mėnesio. Ji buvo dviejų medelių sodinimo brigadų vadovė –  kontroliavo  darbus, padėjo surasti plotus ir pan.“,  – pasakoja Remigijus.

Vyko uogauti, liko vadovauti

Į Švediją R. Kuncaitis su žmona išvyko dirbti 2000 metais – važiavo uogauti, bet su tomis uogomis, anot jo, nepavyko, nes jos dar nebuvo prinokusios ir reikėjo 2–3 savaites palaukti. Tad Valentina, gerai kalbanti angliškai, nutarė užsukti į darbo biržas (agentūras) ir ieškoti darbo. Tokiu būdu abu įsidarbino miškininkystės srityje ir gerai užsirekomendavo.

„Mano, kaip vadovo, prioritetas dabartiniame darbe – siekis, kad žmonės nedirbtų daugiau nei 8 valandas ir gautų pakankamai orų atlyginimą. Tai reiškia, kad reikia dirbti efektyviai ir jei nekyla kokių problemų, kasdien po 8 val., išskyrus sekmadienius, vidutiniškai gauti apie 2,5 tūkst. eurų į rankas per mėnesį. Bendrovė vyrams apmoka kelionės ir viešbučio ar nuomos pas gyventojus išlaidas, duoda darbo drabužius. Žmonėms kainuoja tik maistas, kurio atsiveža ir iš Lietuvos, plius asmeninė higiena. Be to, laisvalaikiu jie dažniausiai žvejoja, pasigauna žuvies, gali grybauti, uogauti, taip pat nuvažiuoti į miestus nusipirkti maisto į  prekybos centrus,  kur yra nuolaidų, o kiaušinių, pieno kainos nuo lietuviškų nedaug skiriasi“, – gyvenimo ir darbo ypatumus komentuoja pašnekovas ir priduria, kad taip stengdamiesi vyrai Lietuvoje uždirbtų perpus mažiau. Be to, įmonėje viskas legalu, užtikrintos visos socialinės garantijos.    

Remigijaus teigimu, uždirbtus pinigus visi leidžia labai protingai ir jis patenkintas savo brigadomis. Jose žmonės iš visos Lietuvos, bet maždaug  pusė –  iš Šakių rajono. Jauniausiam apie 25 m., o vyriausiam, kuris su Remigijumi dirba jau daugiau nei 10 metų, artėja penkiasdešimtmetis. Iš esmės jaunuolynų ugdytojų komandą sudaro apie 30–40 m. amžiaus vyrai, nes darbas fiziškai sunkus. Kolektyvas labai stabilus – dirba po 5–7 metus, kai kurie net dešimt metų, nėra didelės kaitos.

„Bet pasitaiko, kad kai kas atvažiuoja ir laimės ieškoti, įsivaizduoja, kad nupjaus kelis medžius, ant kurių pinigai auga. Pavyzdžiui, buvo laikai, kai prieš krizę Lietuvoje statybose mokėjo didelius pinigus, tad žmonių trūko, į darbus užsienyje taikėsi ir mėstantys išgerti, bet su tokiais užsakovai greitai atsisveikindavo“, – pažymi darbų vadovas.

Miško ugdymo sutartys paprastai sudaromos kasmet. Pernai stambi privati įmonė „Tornator“,

turinti Suomijoje 600 tūkst.  ha miškų, taip pat didelius plotus Estijoje, Rumunijoje, lietuviams davė sutvarkyti 100 ha, šiemet jau 1100 ha, kitąmet numatė skirti 1400 ha. Iš valstybinių miškų irgi gaunama užsakymų. Valstybinius Suomijos miškus valdo valstybės įmonė „Metsähallitus“. Tai nuolatinis užsakovas, su kuriuo sudarytos sutartys skirtinguose regionuose 1–5 metams į priekį. Paprastai naujos sutartys sulygstamos į tuos regionus, kur dar nebuvo dirbta.  Kuncaičio prižiūrimos miško ugdymo brigados Suomijoje darbuosis dar maždaug mėnesį. Šiemet sezonas dėl užsitęsusios žiemos prasidėjo apie balandžio 20-ąją, liepą – atostogos, vėl dirbti grįžta rugpjūčio viduryje. Sezonas labai priklauso nuo klimato sąlygų ir paprastai baigiasi lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. Jį norima pratęsti, todėl šiais metais UAB „Skogran“ dalyvavo parodoje Vokietijoje ir rudenį joje pradėjo  pirmuosius bandomuosius  darbus. Tikimasi, kad įmonės veiklos plėtra šioje šalyje taip pat bus sėkminga.

Angelė Adomaitienė

Dainiaus Šerono nuotraukos

[Show slideshow]