Miškininkų ateities vizija – atleidimo lapelis

Druskininkų miškų urėdijos Norulių girininkijos girininkas Žydrūnas Balčius nuosekliai siekė tikslo – būti miškininku. Šiandien svajonė išsipildžiusi, tačiau rugsėjį žadamas atleidimo lapelis tarsi nubraukė ne tik jo, bet ir visos jaunos šeimos ateities planus, ramų gyvenimą miško prieglobstyje.

Svajonių darbas

Žydrūnui trisdešimt dveji metai. Dešimt jų atiduota miškui. Ką ten dešimt... Užaugo jis netoli Druskininkų esančiame Žiogelių kaime. Dar vaikystėje sukiodavosi palei lentpjūvę, tad baigęs Merkinės „Ryto“ gimnazijoje dvylika klasių, nė kiek nedvejodamas įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją.

2006-aisiais jau dirbo Merkinės girininkijoje eiguliu, paskui tęstinės miškininkystės studijos universitete – bakalauras, magistras. Stengėsi, mokėsi, tobulėjo.

Pagaliau pastebėtas, išgirstas, paskirtas Norulių girininku. Tvirtai stovėdamas ant kojų sukūrė šeimą ir dar su didesniu entuziazmu kibo į darbus, įsikūrė girininkijos pastato antrame aukšte, sutvarkė ir vidų, ir aplinką, džiaugėsi mišku ir viena po kitos gimusiomis dukrelėmis. Juokauja, kad gyvena Merkinės priemiestyje. Džiaugiasi ir tuo, tačiau artėjanti miškų reforma neleidžia ramiai užmigti.

Širdį skauda dėl šeimos

Pasak jaunojo girininko, visas gražiausias ateities svajones ir vizijas užtemdė nežinomybė.

„Artėjanti reorganizacija prasidės nuo atleidimo lapelių. Gausime juos visi. O kas toliau? Ar paliks kaimuose darbininkus, ar nepradės naikinti ir girininkijų? Atims gamybą, ką vietos žmonės veiks? Vien žinia, kad gali būti atleistas, kad neturi jokių garantijų dėl darbo, dėl ateities, išmuša žemę iš po kojų, – sako pašnekovas. – Būtum vienas, apsisuki ir eini... Kitoje vietoje darbą rastum, į užsienį išvažiuotum. O dabar šeima. Butas žinybinis. Neteksi darbo, neturėsi kur gyventi. Su mažais vaikais miške palapinėje negyvensi“.

Žydrūnas neslepia, kad jo neįtikina kalbos, jog girininkijose liks čia dirbantys žmonės.

„Pernai birželio mėnesį praūžė mūsų miškuose didžiulis škvalas. Susitvarkėme su gamtos padariniais, praėjo, ir viskas. O kaip bus su šituo, kuris palies kiekvieną miške dirbantį žmogų?“– klausia girninkas.

Pažadai tik prieš rinkimus

Girininko žmona Loreta baigė buhalterijos mokslus. Nors dabar augina dukreles , kaip tik finansininkų miške šiandien ir nereikia. Ir nebereikės. Loreta dėl to ir nesuko galvos, vyras turi mėgstamą darbą, visko užtenka, o ir valdžios vyrai vis kalba – auginkite vaikus.

„Kai Žydrūnas pasakė, kad gaus atleidimo lapelį, pasidarė baisu, – prisipažįsta moteris. – Kur eiti? Ką daryti? Trejų metukų Evelina pradėjo lankyti Merkinėje vaikų darželį, mažajai Emilijai – metukai. Susitvarkėme būstą, susidraugavome su žmonėmis, kūrėme ateities planus. Viską mesti ir išeiti tuščiomis rankomis su dviem mažais vaikais? Pradėti viską iš naujo?“

Loreta sako, kad jei reformų kūrėjai atsidurtų tokioje situacijoje, gal pagalvotų apie kitų žmonių likimus. O žadėjusieji rūpintis regionų gyventojais, patekę į Seimą, matyt, pamiršo pažadus.

Galėtų kalnus versti

Šių metų birželio 1-ąją bus dvidešimt penkeri metai, kai Rėkyvos girininkijos eigulys Vytautas Vitkauskas dirba Šiaulių miškų urėdijoje. Ar smagu, kad grįžo su šeima iš Klaipėdos arčiau mamos namų ir ketvirtį amžiaus dirba savame krašte, tarp savų žmonių?

Būtų labai smagu, tačiau po birželio 1-osios ateis rugsėjo 1-oji... Ne, į mokyklą Vytautui nereikės, o ir miškininkystės mokslus seniai baigė. Už mokslus mokėjo savo pinigus, į sesijas važiuodavo savo atostogų metu, norėjo tobulėti, būti profesionalu, o šiandien jau nesijaučia toks tvirtas, nors jėgų, sveikatos ir energijos pakaktų kalnams (gal reikėtų sakyti medžiams) versti.

Tiesą sakant, ne rugsėjo pirmoji eiguliui kelia įtampą, o atleidimo lapelis. Kalbėdamas jis vis kartoja žodį „šokas“.

„Kad reforma reikalinga ir ji bus, neabejojome nė vienas, – sako pašnekovas. – Galima mažinti, sujungti – niekas neprieštaraus, tačiau nežinia dėl ateities, dėl perspektyvų pribloškia ir jaunus, ir senus. Kas toliau? Ar mes būsime reikalingi? Kai gausiu atleidimo lapelį, iki pensijos man bus likę daugiau nei pusė metų. Nebepersikvalifikuosiu. Karjeros laiptais kopti neturėjau tikslo, noriu ramiai gyventi ir dirbti. Jei darbas nepatiktų, būčiau dvidešimt penkerių metų nedirbęs. Priekaištai, kad ilgai dirbame vienoje darbovietėje, visiškai nepelnyti. Kodėl gydytojui niekas nesako: labai ilgai ligoninėje dirbi, eik į gamyklą“.

Ruošia darbus kitiems metams

Vytautui neramu ir dėl prižiūrimų Rėkyvos girininkijos miškų. Tiek padaryta, sutvarkyta, įgyta žinių ir patirties.

Pradžia durpyne augančiame miške buvo nelengva. Kiek užgesinta gaisrų, kovota su padegėjais, pernykštės žolės degintojais. Dabar stovi ir stebėjimo bokštai, ir kameros, ir piktavalių padegėjų nebeliko. Eigulys džiaugiasi, kad 1993–1994 metais sodintą jaunuolyną jau retina. Mato savo darbų rezultus, dėlioja darbus kitiems metams, nes planuojami jie dešimtmečiams.

„Jaunuolynų ugdymas, retinimas, miško kirtimas, – vardija Vytautas nesustodams ir staiga vėl susizgrimba. – O jei iš mūsų paims visus šituos darbus? Ką mes darysime? Inkilėliams kabinti nei išsilavinimo, nei patirties nereikia“.

Nors nerimas nesitraukia nuo eigulio, jis sako, kad ruošia fondus kitiems metams. Laukia tolimesnio kirtimo darbų organizavimas, miško sodinimas, želdinių priežiūra.

Ar senatvė bus ori

Istoriniuose šaltiniuose pasakojama, kad devynioliktame amžiuje eigulių tarnyba buvo organizuojama šeimyniškai – eiguliui ir jo šeimai buvo suteikiamas namas saugomame miško plote, o šeimos nariai buvo laikomi einantys tarnybą.

Nemažai eigulių ir dabar taip gyvena. Sodybėlėse prie miško. Eigulio V. Vitkausko žmona Vytautė nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Ji visur kartu: ir sodino, ir ravėjo, ir laistė eglių daigelius, ir vyro iš degančių durpynų grįžtančio laukė. Šiandien ji sako, kad Vytautui dar lakstyti ir lakstyti po miškus. Galėtų dirbti ir dirbti.Visi jį pažįsta, gerbia.

„Gyvename gražiai, gerai, turime pagalbinį ūkį, ko reikia, užsiauginame patys, – džiaugiasi Vytautė. – Tik žinia apie reformą išgąsdino. Baisu, kad senatvė nebeatrodys ori“.

Rasa Liškauskaitė