Miško herojai – miškininkai

Aš esu iš Viešvilės. Iš miestelio, kurį supa dideli ir gražūs miškai bei girios. Mūsų krašto miškai labai vertinami, o ypač nuostabioji Karšuvos giria. O šiais žaliasiais plotais rūpinasi miškų herojai ir geriausi draugai – miškininkai.

Aš žinau, kad miškininkai turi daug darbų ir rūpesčių. Jų pagrindinė veikla – miškų priežiūra, atkūrimas, apsauga, racionalus miško išteklių naudojimas, prekyba mediena bei kitais miško ištekliais. Šitie darbai labai atsakingi ir trunkantys ištisus metus, po daug valandų per dieną ir taip visą savaitę. Miškininkai mums nuolat sako, jog miškas reikalauja dėmesio, meilės, rūpesčio ir kantrybės. Bet juk reikia suprasti, kad  norint turėti gražius miškų masyvus, reikia kiekvienam prisidėti prie miškininkų veiklos, bent jau patiems nepalikti degančių laužaviečių ar šiukšlių.

Nuo pat vaikystės mane traukė miškas. Jis toks gražus ir įdomus. Taip pat šiek tiek pavojingas. Kol buvau maža, man pristigo palaikymo gvildenant žmogaus ir gamtos ryšį bei mėginant atsakyti į klausimus, susijusius su gamta ir žmogaus vieta gamtos pasaulyje. Taigi, mokykloje nusprendžiau ieškoti giminingų sielų, kurios domėtųsi šia sritimi ir pradėjau lankyti jaunųjų miško bičiulių būrelį, bendrauti su miškininkais. Neslėpsiu, šiuo metu to glaudaus bendravimo trūksta ir vėl tenka savarankiškai leistis į miško pažinimo kelią skaitant knygas, įvairias apžvalgas. Kyla daug klausimų, tačiau tie klausimai tampa ne tokie svarbūs, kaip iš jų kylančios mintys apie mišką, miškininko profesiją.

Romo Sadausko knyga „Mažas girios dienoraštis“ suteikė man galimybę atrasti tą ypatingą ryšį su gamta. Šioje knygoje nurodomos esminės aplinkosaugos problemos. Eigulio nušautas vienintelis girios vilkas ir nupjauta gražuolė pušis, iš medžiotojų automobilio į žolę varvantys tepalai arba girios ypatingumo nesugebantys pajausti iš miestelio atvažiavę draugai primena, koks tas  pirmykštis gamtos rojus gali būti trapus ir pažeidžiamas.

Kodėl kai kurie žmonės neturi sąmoningumo ir kaip pakeisti jų požiūrį į gamtą, atsakymų dar nerandu. O jų neradusi kuo toliau, tuo labiau puoselėju gilią pagarbą visiems, kurie stengiasi išsaugoti gamtą ir laukiu vėl susitikimų su savo herojais – miškininkais. Noriu daug ko jų paklausti ir daug ko iš jų išmokti, kad ateityje galėčiau pati būti miško herojė.

Medeinė K., 11 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka