Mano svajonėse auga miškas

Mano svajonėse auga miškas

Sveiki! Mano vardas Elija. Man 12 metų. Aš esu penktokė. Ir jau seniai žinau, kad noriu būti miškininke. Nustebote ir turbūt pagalvojote: mergaitė, o svajoja apie miškininkystę… Bet tai yra tiesa ir aš turiu svarbių priežasčių būti tuo, kuo noriu.

Mano senelis visą gyvenimą buvo miškininkas. Dabar ir tėtis.  Aš gimiau ir visą laiką iki šiol gyvenu mieste. Bet nuo mažų dienų daugiau būnu miške nei mieste ir mišką pažįstu daugiau nei miestą. Tiesa, aš nepažįstu nė vienos moters, kuri būtų miškininkė. Nežinau net, ar tokių išvis esama. Bet ir tai man nesvarbu. Aš visiems drąsiai sakau, kad būsiu miškininkė. Žinoma, klasės draugai dažnai šaiposi iš manęs. Vadina kartais kaimiete. Bet aš to neimu į galvą. Man tiesiog patinka būti miške, nes prie jo esu pripratusi nuo pat vaikystės. Kiek save prisimenu, visą laiką praleidau gamtoje – miško apsuptyje. Mama pasakoja, kad senelis mane į mišką veždavosi net vežimėliu arba ant rankų. Ir vis man kartodavęs: „Žiūrėk, klausykis, uostyk“.

Šiandien aš pažįstu daugybę medžių ir kitokių miško augalų. Atpažįstu daugelio paukščių balsus. Be vargo atspėju žvėrių pėdsakus, kuriuos patinka stebėti ypač žiemą. Tada bandau pasekti ir nuspėti, kur žvėrelis keliavo. Esu net nakvojusi miške ir žinau, kaip atrodo miškas naktį. Tai mano senelio nuopelnas. O dabar mišką dažnai lankau su tėčiu. Mes visa šeima, galima sakyti, esame savotiški miškininkai. Net kaimynai juokaudami sako: „Aa, tai tie, miškininkai…“.

Be abejo, galėčiau papasakoti daugybę faktų, kuo naudingas miškas žmogui. Medžiai valo orą ir prisodrina jį deguonies. Miško ore daug neigiamų jonų, kurie labai naudingi žmogaus organizmui. Ypač naudingas spygliuočių miško oras. O dar vertingesnės tos vietos, kur auga kadagiai. Miškas ramina žmogų, mažina nuovargį ir stresą. Visa tai aš žinau iš senelio arba sužinojau mokykloje. Visa tai, žinoma, svarbu, bet man miške patinka kitokie dalykai.

Man patinka būti miške dėl to, kad kiekvieną kartą jis būna vis kitoks. Kasdien toje pačioje vietoje gali atrasti kažką naujo. Kiekviename žingsnyje yra galimybė kažką naujo pastebėti, patyrinėti. Eini ir matai – kažkas pražydo, kažkas užmezgė vaisius, kažkoks augalas pasitaiko, kurio dar nematei, kažkur išgirsti dar negirdėtus garsus, randi naujus pėdsakus.  Dar mane žavi tas momentas, kad po tavęs miške nelieka pėdskų – gali eiti, kur tik nori, bet atsisukęs savo pėdų nepamatysi. Gal todėl žmonės dažnai ir pasiklysta. O aš dėl to nebijau, nes jau žinau iš tėčio ir senelio daugybę būdų, kaip orientuotis miške.

Aš mėgstu svajoti. Ir mano svajonės taip pat dažnai būna susijusios su mišku. Jeigu aš būčiau medis, norėčiau būti gražiai žydinčiu medžiu. Nesvarbu kokiu. Galbūt tai būtų vienintelis toks medis miške. Pamatytų žmonės mane, grožėtųsi ir sakytų: „Einam toliau, gal rasim dar ką nors gražaus“. Vaikščios, ieškos ir pamils mišką, norės sugrįžti dar kartą. Ir grįš. Svajoju, kad būtent toks bus mano miškas, kurį aš prižiūrėsiu. Būtinai jame bus šaltinėlis, ištryškęs iš po žemių. Žmonės atsigers, nusipraus ir keliaus toliau. Mano miške bus daug rodyklių ir nuorodų, kur ir ką pamatyti, išgirsti ar užuosti. Net kur auga grybai ar dera uogos, aš neslėpsiu. Miške turi būti žmonių. Jie turi džiaugtis juo ir turi išmokti elgtis jame. Todėl mano miške bus daug perspėjimo ženklų – prašymų, kad gerbtų mišką, nešiukšlintų, nesiklausytų muzikos. Juk miškas turi savo garsus, be kurių jis nebūtų miškas.

Taip įsivizduoju savo prižiūrimą mišką, į kurį žmonės norės grįžti. Ir norės susitikti su manimi – miškininke Elija…

Elija P., 12 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka