Prof. Romualdas Deltuvas: “Kolegoms miškininkams linkėčiau ramybės, kad ramiai galėtų dirbti savo darbą”

20 gruodžio, 2019
Juozo Olekos sveikinimas
20 gruodžio, 2019
Akcijos „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ metu išdalinta tūkstančiai nemokamų eglučių šakų ir 10 tonų kankorėžių
28 gruodžio, 2019

Garsus Lietuvos miškininkas, pedagogas, biomedicinos mokslų daktaras, buvęs Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius, kelių leidinių apie miškininkystę autorius prof. Romualdas Deltuvas įžengiant į 2020-uosius miškininkų bendruomenei linki ramybės, taip būtinos šiais jiems neramiais reformų laikais. “Manau, miškininkai per amžius, nepaisant įvairių politinių sistemų, dirbo sąžiningai, stengėsi, kad miškas būtų geresnis, gražesnis, kad duotų naudos. Tad kaip bažnyčioje jiems linkėčiau ramybės, kad miškininkai ateinančiais metais turėtų ramybę, kad jų niekas dėl niekniekių netampytų ir kad ramiai galėtų dirbti savo darbą”, – teigia profesorius. Apie pašaukimą ir indėlį į miškininkystę jis sutiko pasidalinti su tinklalapio www.miskininkas.eu skaitytojais.  

Prof. Romualdui Deltuvui pastarieji metai itin produktyvūs ir dosnūs. Nors jau  2011-aisiais jis nusivilko rektoriaus togą  ir 2014-aisiais baigė profesoriaus karjerą buvusio Žemės ūkio universiteto (dabar – VDU Žemės ūkio akademija) Miškotvarkos katedroje, kur po aspirantūros dirbo moksliniu bendradarbiu, vėliau – šios katedros vedėju, vadinamas užtarnautas poilsis jam skrieja labai greitai.

LŽŪU rektoriaus prof. R. Deltuvo pranešimas Iškilmių salėje 2005 m.

“Dešimt metų dirbau prorektoriumi, o po to šešerius rektoriumi. Dabar metai taip greitai bėga, net nespėju skaičiuoti… Po rektoriavimo dar apie trejetą metų dėsčiau, bet pats kaip rektorius buvau įvedęs taisyklę, kad nuo 71 metų amžiaus iš universiteto reikia išeiti. Tad išėjau ir pats, nors dar turėjau teisę ir kurį laiką dirbau pagal sutartį – be dėstymo, jį išnaudojau ir knygai apie miškininką Povilą Matulionį rašyti, už kurią gavau Lietuvos Mokslų Akademijos premiją,- pasakoja R. Deltuvas ir priduria, kad išeidamas iš universiteto jis jokios psichologinės traumos nepatyrė. – Tam ruošiausi, neturėjau kada nuobodžiauti, baigiau knygą apie P. Matulionį, po to ėmiausi knygos apie Mažosios  Lietuvos miškų ūkį, be to, dar kolega Algirdas Brukas į  knygos “Sūduvos girios” bendraautorius pakvietė, tai tikrai turėjau ką veikti. Kaip bus toliau – nežinau, kol kas neturiu planų ką nors vėl rašyti, apie tai dar negalvoju”.

Trijų garbių miškininkų – Algirdo Bruko, Romualdo Deltuvo, Romualdo Mankaus – gausiai iliustruotas leidinys apie Sūduvos girių ir miškų ūkio apžvalgą “Sūduvos girios” išėjo šių metų spalį, o 2020-ųjų pradžioje turėtų pasirodyti R. Deltuvo knyga apie miškų ūkį ir medžioklę Mažojoje Lietuvoje.

Imtis plunksnos apie istoriškai jautrų kraštą paskatino Drezdeno universiteto profesorius   

Gausiai iliustruotame leidinyje apie miškų ūkį ir medžioklę Mažojoje Lietuvoje bus pateikta daug žinių apie šio krašto girias, miškų ūkio raidą, medžioklę, žvėris ir žmones nuo Melno taikos, t. y. nuo  XV a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos – 1944 metų, kai Mažoji Lietuva nustojo egzistuoti. Tai regionas, dabar apimantis Kuršių neriją, Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės, dalį Jurbarko savivaldybės nuo Smalininkų iki Nemirsetos, taip pat didelę   Karaliaučiaus krašto dalį.

“Imtis plunksnos šiam darbui paskatino labai geras draugas ir kolega prof. Albrechtas Bemanas, kuris iš Drezdeno technikos universiteto, rengiančio miškininkus, dažnai atvažiuodavo į Lietuvą. Jis labai domėjosi Kuršių Nerija, Klaipėdos kraštu, žiūrėjo ir ieškojo vokiečių palikimo. Man viešint Drezdene ir ten skaitant paskaitas vis klausinėjo ir ragino parašyti knygą apie miškus  Mažojoje Lietuvoje, šį vokiečiams bei lietuviams jautrų kraštą.  

Su prof. A. Bemanu (dešinėje) Trakuose

Be to, tokiai minčiai pritarė ir finansiškai parėmė Lietuvos miškininkų sąjunga, jos pirmininkas prof. Edmundas Bartkevičius, o kolega iš Vokietijos padėjo Berlyno archyve ir Nacionalinėje bibliotekoje surasti žemėlapių, padaryti jų kopijų, nupirkti reikiamų knygų, atsiųsti į Lietuvą ir pan.”,- vardija leidinio autorius.

Kuo išskirtinė Mažoji Lietuva? Anot prof. R. Deltuvo, ji  įdomi tuo, kad nuo 1422 m. Melno sutarties, pasirašytos LDK  ir Vokiečių ordino, oficialiai buvo valdoma vokiečių, o Didžioji Lietuva tuomet buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Dėl to galima palyginti, kaip ta vokiška kultūra, paveikta reformacijos, plito ir skverbėsi į visas gyvenimo sritis, taip pat ir miškų ūkį.

“Vokiečių valdytame krašte per šimtmečius susiformavo pažangus miškų ūkis, pradėti rengti kvalifikuoti specialistai, kovota su korupcija, brakonieriavimu, miškų niokojimu, sukurtos geros miško pareigūnų gyvenimo sąlygos. Kai Lietuvos miškininkų delegacija 1930 m. pirmą kartą lankėsi Klaipėdos krašte pas kolegas, tenykštės raudonų plytų ąžuolais apsodintos girininkijų sodybos kėlė šviesų pavydą. Grupės vadovas, Kazlų Rūdos miškų urėdas Vincas Žemaitis “Mūsų girių” žurnale retoriškai klausė: “Ar ne laikas ir mūsų miškininkams mūrinius namus statyti?“ Klaipėdos krašto ir likusios Lietuvos miškininkų santykiai, jų ir sodybų likimai, medžioklės nuotykiai taip pat apžvelgti knygoje. Daug dėmesio skiriama ir krašte klestėjusiam medienos plukdymui, lentpjūvystės raidai, medienos reikšmei Klaipėdos uosto istorijai”,- komentuoja profesorius.

Ypač unikaliam krašto kampeliui – Kuršių Nerijai – paskirtas atskiras skyrius, aprašoma, kaip čia  žuvo ir buvo atkurti  miškai, apželdinti smėlynai. Pateikiama ir smėlio dykumos Klaipėdos apylinkėse apželdinimo mišku bei Girulių gyvenvietės atsiradimo istorija.

“Istoriniu požiūriu man įdomiausia Romintos giria, plytinti į vakarus nuo Vištyčio ežero, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo padalinta Rusijai ir Lenkijai. Čia ošė įspūdingi medynai, veisėsi įvairūs žvėrys, atkurta elnių populiacija, įspūdingais elnių medžioklės trofėjais didžiavosi  Vokietijos imperatorius Vilhelmas II, nacių laikais – reichsfiureris Hermanas Geringas, abu šioje girioje turėjo medžioklės pilaites”,- pažymi R. Deltuvas.

Į miškininkystę pašaukė Kazlų Rūdos girios

Žingeidi mažojo Romuko vaikystė prabėgo Kazlų Rūdoje –  vos peržengus namų slenkstį ošė giria, šeimoje dar augo dvi jaunesnės seserys. Mama sukosi buityje, o tėtis sunkiai dirbo  miškų ūkyje rąstų pakrovėju į vagonus, nes kranų tuomet nebuvo.

“Užaugau Kazlų Rūdoje , visas vaikystės gyvenimas buvo susijęs su mišku. Mano tėvų namas stovėjo apie pora šimtų metrų nuo miško, pastatas išlikęs iki šiol, tiesa, miškas kiek tolėliau pasislinko, nes iškirto pakraštį. Čia dabar gyvena garbaus amžiaus mama ir jauniausia sesuo. Miškas mums, vaikams, buvo  ne tik uogos ar grybai, bet ir žaidimų vieta. Viliojantis žaliasis pasaulis man buvo artimas nuo mažens, tad kai reikėjo stoti toliau mokytis, jokių abejonių nebuvo. Tiesa, dar svarsčiau studijuoti vokiečių kalbą, bet mama pasakė, jog vokiškai galėsiu kalbėti ir dirbdamas girininku,- prisimena mokslininkas. – Mano svajonėbuvo tapti Kazlų Rūdos girininku, kuriuo taip ir netapau. Pro mūsų namus kas rytą į darbą ramiu plačiu žingsniu ėjo girininkas, toks didelis ir stiprus vyras, žiūrėdamas į jį galvojau, kaip būtų smagu tapti tokiu, gyventi Kazlų Rūdoje ir būti girių karaliumi. Tiesa, po studijų teko pora metų padirbėti  šiame miškų ūkyje techniku ir girininko padėdėju, bet kai po “apšilimo” pasiūlė važiuoti į Rokiškį jau dirbti girininku, atrodė, kad labai toli, atsisakiau ir pasukau kitu –  mokslo keliu”.

Miškas augo prie pat tėvų namų – su seserimi Milda 1953 m. grįžę iš mokyklos
Tėvų namas Kazlų Rūdoje

Dar mokydamasis Kazlų Rūdos vidurinėje Romualdas daug  skaitė,  puikiai žaidė šachmatais, su entuziazmu “kalė“ vokiečių kalbą, treniravosi 100 m bėgime, dainavo chore, padėjo tėvams namų ūkyje. Susikaupimas ir užsispyrimas siekti tikslo, darbštumas ir vokiečių kalbos žinios jam labai pravertė įsisukus į mokslinę veiklą.  

R. Deltuvas 1960 m. įstojo į tuometinės LŽŪA Miškų ūkio fakultetą. “Buvo didžiulis konkursas, ne taip, kaip dabar, kai miškininko prestižas kritęs ir mažai jaunuolių renkasi miškininkystę. Kai per mandatinę komisiją manęs paklausė, kodėl stoju į Miškų fakultetą, tai atsakiau, jog nieko daugiau nesu matęs – tik mišką. Tai paklausė, iš kur aš – atsakiau, kad iš Kazlų Rūdos, gal ir tai padėjo komisijai mane pasirinkti”,- su humoru kalba buvęs minėto fakulteto auklėtinis.

Studijos nebuvo lengvos – praėjus vos trims jų mėnesiams tragiškai žuvo tėvas, šeimos materialinė padėtis ypač pablogėjo. Bet palaikomas mamos, taupydamas stipendiją, Romualdas jas sėkmingai baigė. Jų pradžioje dar žaidė šachmatais, pasiekė tuometinį II atskyrį, aktyviai dalyvavo studentų mokslinės draugijos veikloje, skaitė pranešimus konferencijose, toliau domėjosi vokiečių kalba ir ja parašė diplominį darbą.

Pabaltijo miškotvarkininkų spartakiada 1982 m. – R. Deltuvas prie Lietuvos komandos pirmosios lentos

“Taip susiklostė aplinkybės, kad diplominį darbą parašiau vokiečių kalba, o darbo vadovas prof. Vaidotas Antanaitis pasakė, jog jei sugalvosiu kada nors stoti į aspirantūrą ir dirbti mokslinį darbą, kreiptis į jį. Tą prisiminiau, kai teko apsispręsti dėl girininkavimo Rokiškyje – nuvažiavau į Kauną ir įstojau į doktorantūrą. V. Antanaitis man labai padėjo – nuo 1968 m. iki 1990 m. dirbome kartu, jo vadovaujamoje katedroje buvau mokslinis bendradarbis”,- nuoširdžiai  už tai, ką pasiekė gyvenime, savo mokytojui dėkoja profesorius.

R. Deltuvas LŽŪA mokslo darbuotojas 1984 m.

Mokslinį darbą derino su praktika

LŽŪA Mokslinėje taryboje 1972 m. R. Deltuvas apgynė disertaciją, jam suteikiant žemės ūkio mokslų kandidato laipsnį (2009 m. nostrifikuotas į biomedicinos mokslų daktaro laipsnį). 

Prof. V. Antanaitis  įtraukė R. Deltuvą į bendradarbiavimą su viena seniausių pasaulyje miškų aukštųjų mokyklų – Drezdeno technikos universiteto Miškų ūkio fakultetu Tarante (Tharandt).  Čia jaunas mokslininkas dalyvavo tarptautiniuose simpoziumuose, skaitė pranešimus, paskaitas studentams. Kartu su prof. V. Antanaičiu taip pat dalyvavo  tarptautinėse  konferencijose kitose šalyse, susipažino su žymiais miškotvarkos mokslo ir praktikos atstovais, parengė miškotvarkos vadovėlį, skelbė straipsnius, dirbo tyrimų srityje ir pan.

Mokytojas ir mokinys – su prof. V. Antanaičiu Kazlų Rūdos girioje 1985 m.

Sukaupęs daug teorinių žinių R. Deltuvas nusprendė pritaikyti jas praktinėje miškotvarkoje. V. Antanaičiui leidus jis 1980-aisiais perėjo dirbti į Lietuvos miškotvarkos įmonę „Miško projektas“. Čia parengė ir įgyvendino technologinio miškų tvarkymo metodiką, pateikė racionalizacinių pasiūlymų.

“Vėliau dėstant miškotvarkos kursą praktinė patirtis labai pravertė, kai  ketverius metus dirbau pas Algirdą Bruką, kuris tuomet vadovavo minėtai projektavimo įmonei. Teko pavažinėti po Lietuvos miškus, susipažinti su daug įdomių juos puoselėjančių žmonių, ryškių asmenybių. Didelis šviesulys ir pavyzdys man buvo ir A. Brukas – tikrai puikus vadovas, santūrus, ramus, niekad nepakels balso, ginčytinus dalykus paaiškins su humoru”,- pažymi jo kolega.

Vėl sugrįžęs į LŽŪA  R. Deltuvas stažavosi Suomijoje, JAV, skaitė paskaitas miškininkystės studentams Austrijos, Estijos, Ispanijos, Latvijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos universitetuose, parengė tikslinio miško modelį, pagrindinių kirtimų normai nustatyti ir prognozuoti modelį, su kitais – Lietuvos miškų technologinio tvarkymo, miško ūkio priemonių kokybės ir urėdijų veiklos vertinimo metodikų.  Jis – vienas iš Miškų įstatymo projekto (1993) rengėjų, darbo grupių urėdijų reorganizavimo, Lietuvos miškų strategijos,  miškotvarkos taisyklių, privačių miškų valstybinio reguliavimo sistemos tobulinimo bei kitų vadovas.

Rektoriavimo metais  (2004- 2011) daug dėmesio skyrė LŽŪA atnaujinimui: universitete padaugėjo jaunų, veržlių profesorių, parengti ir patvirtinti investiciniai projektai visiems universiteto rūmams renovuoti, pradėtas statyti stadionas, įsteigtas arboretumas ir kt.

Laisvalaikį skiria knygoms, šachmatams, anūkėms…

Prof. R. Deltuvas vadovaujasi sava gyvenimo filosofija – jis niekada neturėjo savo mašinos, nors išlaikė vairuotojo teises, neturėjo ir kolektyvinio sodo ar kitokios žemės. Jam tokie darbai – laiko gaišinimas, kai taip traukia grožinė ir istorinė literatūra, šachmatai, plaukimas, virtuvė …
“Iš pomėgių dabar dar užsiimu šachmatais, sprendžiu uždavinius, nes žaisti neturiu su kuo, nors išmokiau anūkes ir sūnų, bet jų lygis neatitinka mano žaidimo. Dar labai mėgstu skaityti knygas, ypač istorinius romanus, turiu labai daug knygų, jau nustojau jas pirkti … Ypač patinka suomių rašytojas Mika Valtaris, turiu visas išleistas lietuvių kalba, iš jų „Sinuhė egiptietis“ – garsiausią jo romaną, taip pat patinka anglų rašytoja Filipa Gregori (Philippa Gregory), kuri rašė apie karalienes ir kitas asmenybes, iš amerikiečių – Teodoras Dreizeris. Šiuolaikiniai romanai manęs nedomina, o Dreizerio “Finansininkas”, “Titanas”, “Stoikas” atskleidžia žmogaus siekį, veržimąsi ir galimybes, tikslą bei kaip jis pasiekiamas. Domina knygos ir apie keliones”,- vardija pašnekovas.
Jo vienturtis sūnus Andrius irgi miškininkas, ilgą laiką dirbo miškotvarkoje. “Turiu keturias anūkes. Vyriausiai Eglei 24 metai, mokosi šeštame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto kurse, ji taip pat mėgsta skaityti, gal jai savo knygas ir paliksiu… Antroji Milda studijuoja fortepijono džazą Olandijoje ir pati jau bando kurti, Ugnė mokosi 10-oje klasėje, o Ieva – dvejų metukų pagrandukė. Sūnaus šeima gyvena netoliese, tai su anūkėmis užsiėmimas – su didesnėmis daug laiko praleidau, važiuodavau į Palangą, o su mažąja kažin, ar turėsiu tiek sveikatos”,- svarsto gražaus anūkių būrelio tėvukas.

Urėdijų reformos idėja gera, įgyvendinimas – nevykęs

Kaip žvelgiant iš istorinės patirties profesoriui atrodo dabartinė urėdijų reforma? “Man atrodo, kad Povilas Matulionis buvo sukūręs labai gerą ir aiškią sistemą – urėdija, girininkija, eiguva – trys lygiai, ši veiksminga sistema gyvavo 99 metus. Bet Europoje maždaug apie 20 metų vyrauja tendencija, kad miškus valdytų viena įmonė, ar AB, ar kita savarankiška įmonė. Yra toks negailestingas ekonomikos teiginys – ūkinės veiklos efektyvumą galima ir reikia didinti mažinant valdymo išlaidas. Pagal Aplinkos ministerijos užduotį teko pavažinėti po įvairias šalis ir susipažinti su jų patirtimi pereinant prie vienos miškų valdymo įmonės. Mes maždaug prieš 15 metų teikėme rekomendacijas, kaip Lietuvoje palaipsniui pereiti prie vienos įmonės modelio, bet, deja, visi siūlymai sugulė į stalčius. O juk viskas parašyta klasikiniuose vadovėliuose, ką mes ne kartą pabrėžėme: jei patys miškininkai nepadarys valdymo reformos, už juos ją padarys kiti ir bus žymiai blogiau. Taip Lietuvoje ir atsitiko. Reformos įgyvendinimas buvo visiškai nevykęs, nesugebėta ją atlikti sklandžiai, neįžeidžiant ir nepaniekinant miškininkų bendruomenės”,- akcentuoja prof. R. Deltuvas. – Suprantama, nebūna reformų be pralaimėjusių, bet šiuo atveju žmonės be kompetencijos idėją sudarkė, urėdai buvo pasmerkti kaip klasė, gerai dar, kad ne tie laikai ir nesušaudė”.
Jis viliasi, kad pagaliau Seimo po KT išvados patvirtintas vienos urėdijos modelis įneš aiškumo, nes visuomet baisiausia yra nežinia. “Kelio atgal nėra, dabar jau reikia šį valdymo modelį įgyvendinti iki galo tvarkingai, gražiai, remiantis patyrusių profesionalų patirtimi, kad sistema pradėtų sklandžiai veikti ir kad būtų baigtas įvairių demagogų kurstomas nepasitikėjimas miškų mokslu ir miškininkais. Kai paskaitau ar išgirstu įvairių”išminčių” paistalus apie mišką ir miškininkavimą, man kraujo spaudimas pakyla. Kas dėl kirtimų normų, tai negi miškininkai kalti, kad didelė dalis jų veistų, puoselėtų ūkinių, t. y. medienai auginti skirtų medynų, jau pasiekė moksliškai nustatytą kirtimo amžių? Miškininkai atsako už racionalų jiems patikėtų valdyti miškų naudojimą, nuolatinį, tvarų miško gėrybių tiekimą, dėl to savo darbe negali vadovautis vien emocijomis. Visuomet iškirstą mišką per trejus metus privalo pakeisti jaunas miškas, nes tvaraus miško naudojimo principas jau 200 metų yra miškininkavimo pagrindas Europoje, kuris įtvirtintas ir mūsų Miškų įstatyme. Galima būtų suprasti jausmingus visuomenės narius, jeigu jie ne prakeiksmais vanotų miškininkus, o išeitų į gatves su šūkiais “Lietuvoje palikime 10 proc. ūkinių miškų!”, “III grupės miškus priskirkime II grupės miškams!”, “Paverskime Lietuvos miškus ištisine kertine buveine!” ir pan. Tai būtų pagrindas racionaliai diskusijai ir galimiems politiniams sprendimams dėl medienos ruošos apimčių priimti. Deja, visagalė Gamta į politiką nežiūri – medžiai auga, sensta ir miršta”,- poetiškai baigia pokalbį profesorius.

Angelė Adomaitienė
Nuotraukos iš prof. Romualdo Deltuvo archyvo