Gamtininkė Lina Marmaitė: „Džiaugiuosi savo darbu ir tikiu, kad jis niekada nenusibos“

Medžiai mieste: svarbu ne skaičius, o tinkamos rūšys ir nuolatinė specialistų priežiūra
12 rugpjūčio, 2022
Jaunieji miško bičiuliai – vasaros stovykloje „Mūsų žalioji vasara“
17 rugpjūčio, 2022

Gamtininkė Lina Marmaitė:Džiaugiuosi savo darbu ir tikiu, kad jis niekada nenusibos“

Gamtininkė Lina Marmaitė – Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus lankytojų aptarnavimo ir informavimo skyriaus vedėja. Šiemet už svarų indėlį į gamtosauginio švietimo plėtrą, leidybinę ir organizacinę veiklą ji apdovanota prof. Česlovo Kudabos premija.

Prieš ateidama į muziejų, ji beveik 15 metų dirbo „Lututės“ leidykloje, redagavo, rengė medžiagą žurnalams „Medžiotojas ir medžioklė“, „Žurnalas apie gamtą“, žurnalui vaikams apie gamtą „Lututė“,  rašė aktualius pažintinius, mokomuosius straipsnius apie gamtą, kūrė susidomėjimą gamta skatinančias užduotis vaikams, kurias mokytojai ir darželių auklėtojai iki šiol naudoja ugdymui. Taip pat didžiulis L. Marmaitės  nuopelnas, kad T. Ivanausko zoologijos muziejuje jau beveik dešimt metų vykdoma interaktyvi edukacinė veikla vaikams.

Tapti gamtininke paskatino tėvai

„Gimiau ir augau nedideliame Josvainių miestelyje, Kėdainių rajone. Mano mama ir šviesios atminties tėtis,  pamatę mano polinkį gamtai, vis skatino parodydami kažką naujo, nematyto  ar pačiai pasiūlydavo kažką surasti. Man buvo įdomus ir žeme ropojantis vabaliukas, ir žiedus lankančios bitelės, ir balose kiurkiantys varliukai bei kiemo krūmynuose čirškiantys žvirbliai ar pamiškės griovyje olą išsikasusi lapė. Pamenu, dar mažą mane artimieji vadino didžiąja gamtininke“, – prisimena L. Marmaitė.

Dešimtis metų edukacinei veiklai skyrusi gamtininkė pasakoja, kad mokykloje jos užklasinė veikla taip pat buvo susijusi su gamta, o žaisdama su draugais ji visada tapdavo gamtos mokytoja.

„Lankiau įvairius gamtininkų būrelius, buvau pagrindinė gamtinių švenčių organizatorė ir vedėja. Nuo devintos klasės pradėjau lankyti neakivaizdines studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Tad po mokyklos baigimo kitos minties ir nebuvo, kaip tik mokytis gamtos, kad vėliau ir aš galėčiau mokyti apie gamtą. Po gamtos studijų save ir savo žinias atidaviau vaikams bei iki šiol vis dar mokausi pati“, – teigia gamtininkė.

Nemažą dalį darbų nuveikė tiesiog iš pašaukimo

L. Marmaitė dalyvavo mokslinių leidinių redakcinių kolegijų veikloje, paskelbė per 50 mokslo populiarinimo straipsnių, išleido 7 knygas apie gamtą vaikams bei yra dviejų knygų bendraautorė. Jaunųjų skaitytojų akį turėtų patraukti ne tik knygų turinys, bet ir žaismingi jų pavadinimai: „Gamtos pasakaitės“, 2007; „Paklausyk, ką šnara vėjas“, 2008; „Labas, aš tavo draugas iš miško“, 2011; „Labas, aš tavo draugas iš kiemo“, 2014; „Sužinok ir nepamiršk“, 2015;  „Gyvūnų namai namučiai gamtoje“, 2018; „Paimk spalvotus pieštukus ir nuspalvink gyvūnėlius“, 2018.

Kūryboje gamtininkė neapsiribojo vien tik rašymu ir stengėsi vaikus įtraukti į įvairių klubų ir būrelių veiklas, organizavo renginius, vykdė Kultūros rėmimo fondo remiamus pažintinius edukacinius projektus vaikams bei moksleiviams. „2008 m. visuomeniniais pagrindais įkūriau ir vadovavau neformaliam visos Lietuvos gamtą mylinčių vaikų klubui „Lutučiukai“, kurio tikslas ugdyti gamtą mylinčią kartą, atsakingą už savo poelgius ir už Žemės ateitį. Klubas apjungė virš 6000 vaikų iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų priešmokyklinio ugdymo įstaigų bei mokyklų. Mažiesiems klubo nariams kiekvieną mėnesį žurnale „Lututė“ pateikdavau gamtosaugines užduotis, o vaikų darbelius publikavau pačios sukurtoje internetinėje svetainėje. Vaikams organizavau ekskursijas po Lietuvą. 2008–2015 m. organizavau ir pravedžiau respublikinius gamtosauginius renginius vaikams, skirtus Pasaulinei žemės dienai paminėti. Į juos kasmet sukviesdavau 600–800 vaikų, kuriuos lydėjo mokytojai, auklėtojai, tėveliai iš įvairių Lietuvos kampelių“, – pasakoja ji.

Muziejininkė sako, kad kurdama vaikams, ji visada nori padaryti taip, jog vaikams būtų įdomu, suprantama ir miela, o sulaukusi jų atsakymų  – „aš dar sugrįšiu“ arba „aš dar daugiau pasidomėsiu“, supranta, kad jos pastangos buvo teisingos.

Apie muziejaus edukacijas ir Č. Kudabos premiją

Ilgametį gamtamokslinį  L. Marmaitės darbą vainikavo šiemet birželio pradžioje įteikta prof. Česlovo Kudabos premija, kuri, anot gamtininkės, yra pripažinimas, kad savo darbą ji atlieka puikiai. „Kiek atsimenu, visada domėjausi gamta. Pažinti gamtą mokau ir jaunąją kartą. Buvau pastebėta, mano veikla įvertinta, tad šiais metais tapau premijos laureate. Tai įrodymas, kad gamtamokslinį ugdymą atlieku gerai. Džiaugiuosi, kad dirbu tokį darbą, kuris man tinka ir patinka. Tikiu, kad jis niekada nenusibos, niekada neišvargins“, – džiaugiasi premija ir savo darbu  L. Marmaitė.

Sprendimą gamtininko prof. Č. Kudabos premiją skirti L. Marmaitei lėmė ne tik daugybė publikacijų, projektų, bet ir indėlis į edukacijų plėtrą T. Ivanausko zoologijos muziejuje.  2015 m. pagal jos projektą muziejuje įrengta unikali gamtinės aplinkos edukacinė klasė, o 2019 m. – dviejų klasių edukacinė erdvė, skirta vaikų ir moksleivių gamtamoksliniam ugdymui. Premijos laureatė sukūrė 19 edukacinių programų, panaudodama autorines nuotraukas, taip pat 10 klausimynų-užduočių.

„Buvau pakviesta dirbti į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų, nes iki 2014 metų šiame muziejuje nebuvo vykdoma jokia edukacinė veikla. Atėjusi pasiraitojau rankoves ir pradėjau kurti edukacines erdves, edukacines programas. Iš pradžių turėjau nedidelę patalpėlę, kurioje įkūriau mažiesiems lankytojams skirtą jaukią ir patrauklią klasę. O patvirtinus „2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą“, muziejus pradėjo projektą „Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus atnaujinimas“. Prasidėjo naujų edukacinių erdvių statybos. Čia ir pareiškiau, kad reikia paruošti tokias edukacines erdves, kokių dar niekas neturi, niekas nematė, kokiose dar niekas nebuvę: miško klasę, kurioje lankytojai sėdi ant kelmų prie iš rąstų pagamintų medinių stalų, o priemonės sudėtos medžių kamienuose įtaisytose spintose,  be to, visa aplinka atrodo lyg būtum miške“, – išsamiau edukacines erdves apibūdina specialistė.

L. Marmaitė sako, kad edukacinėms programoms naudojamos natūralios gamtinės metodinės priemonės, todėl  lankytojai būtent ir pabrėžia, kad kitur tokių klasių sunkiai berasi ir tokių priemonių niekur nenusipirksi.

Kaip vaikai pažįsta gamtą ir kas jiems įdomu?

Ilgus metus gamtamokslinį darbą dirbusios gamtininkės pasiteiravome, kaip gamtą pažįsta šiuolaikiniai vaikai. Pasak jos, gamtos gerai pažinti neįmanoma ir tą ji gali pasakyti taip pat apie save. „Beveik visą gyvenimą domiuosi gamta ir žinau, kad visko sužinoti ar pažinti nesuspėsiu. Mus supanti gamta kupina įvairiausių paslapčių, todėl visada yra įdomi. Net stovint toje pačioje vietoje, prie to paties medžio, kiekvieną dieną, skirtingu metų laiku galima pamatyti daug įvairių ir įdomių dalykų“, – mintimis apie gyvojo pasaulio pažinimą dalijasi Lina.

Tiesa, ji teigia, kad dabar jauni žmonės neretai gamtą pažinti bando neišeidami iš namų.  „Jei anksčiau norėdami kažką pamatyti ar stebėti keliaudavome į miškus, pievas ar prie vandens telkinio, tai dabar jaunimas ir net vaikai tą daro įsijungę telefonus ar kompiuterius. Gal esu neteisi, bet toks „negyvas domėjimasis“ man nepriimtinas ir nesuprantamas. Kita vertus, keičiamės mes, keičiasi ir gamtamokslinis ugdymas. Dėl to gamtininkai, miškininkai, aplinkosaugininkai nenuleidžia rankų – juk gamtoje yra daugybė įvairiausių infrastruktūrų, net miškuose galima skersai išilgai vaikščioti, grožėtis, stebėti. Tik svarbu, kad jaunoji karta turėtų noro vilkiuką nuo lapiuko ar kaštoną nuo klevo atskirti“, – akcentuoja L. Mamraitė. 

Kalbėdama apie mažuosiuos T. Ivanausko zoologijos muziejaus lankytojus ji sako, kad net ir gamta nesidomintys vaikai visada atranda perliukų, kurie patraukia jų dėmesį, dėl to  ji su kolegomis stengiasi, kad tų perliukų kaskart atsirastų. Vienas iš jų – T. Ivanausko muziejuje šiuo metu rengiama programa apie medžioklę.

„Atvykę į Tado Ivanausko zoologijos muziejų ir pamatę eksponatus daugelis vaikų pamano, jog  muziejininkai medžioja (nužudo) gyvūnus, kad jų iškamšas sudėtų į ekspozicijų lentynas. Tokios mažųjų lankytojų mintys paskatino parengti edukacinę programą apie medžioklę. Dar truputėlis kūrybinio darbo ir pakviesime sudalyvauti edukacinėje programoje bei ją įvertinti“, – dalelę paslapties atskleidžia  muziejaus lankytojų aptarnavimo ir informavimo skyriaus vadovė.

Andrius Nenėnas

Nuotraukos iš asmeninio Linos archyvo