Profesorius Romualdas Juknys: „Kovo 11-oji viena svarbiausių gyvenimo dienų“

Profesorius Romualdas Juknys: „Kovo 11-oji viena svarbiausių gyvenimo dienų“

Žinomas Lietuvos ekologas ir aplinkotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Romualdas Juknys, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Senato pirmininkas, Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros vedėjas, iki šiol skaito paskaitas studentams.  Profesorius su įdomumu prisimena laikus, kai teko aktyviai, o kartais ir aršiai ginti Lietuvos gamtą.

Stabdė hidroelektrinių statybą

Profesorius R. Juknys prisimena, kaip Lietuvai atkūrus nepriklausomybę netikėtai vėl pasigirdo verslininkų ir kai kurių jiems talkinančių mokslininkų planai grįžti prie 1951 metais Maskvoje  parengto projekto hidroelektrinių kaskadomis užtvindyti Nemuną bei Nerį. Beje, net sovietiniais laikais iš viso šio plano buvo įgyvendintas tik vienas  – Kauno HES, nes dėl akivaizdžių ekologinių ir socialinių problemų bei mažo ekonominio efektyvumo tvenkiant lygumų upes tolimesnį šių užmojų įgyvendinimą pavyko sustabdyti. Nepaisant visuomenės pasipriešinimo vėl statyti hidroelektrines ant Nemuno  bei rimtų mokslinių argumentų, kad iš jų naudą gali turėti tik suinteresuotos verslo grupės, o žala Lietuvos gamtai būtų nepataisoma, šis procesas ėmė nenumaldomai judėti į priekį. Pagal parengtą schemą buvo numatyta pastatyti 170 hidroelektrinių ir užtvankų kaskadomis patvindyti Nemuną bei daugumą jo intakų. Nors Lietuvos Seimas 2004 m. priėmė Vandens įstatymo pataisas, draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingų upių, vis atsirasdavo siūlančiųjų grįžti prie šio sumanymo. “Mes supratome, kad norint sustabdyti šiuos pavojogus planus, reikia imtis aktyvių  veiksmų”,  –  pasakoja mokslininkas.

Tada, pasak profesoriaus, ir buvo sukurtas Lietuvos upių gelbėjimo aljansas “Mėlynasis vingis”. Jame susibūrė kolegos mokslininkai, gamtininkai, architektai, kompozitoriai, rašytojai.  Prof. R. Juknys buvo altyvus šio judėjimo ir jo steigiamojo komiteto narys, rašė laiškus Aplinkos ministerijos vadovams, Mokslų Akademijos prezidentui, kreipimąsi į Lietuvos žmones.

Simboliška, kad 2010-aisiais Lietuvos upių gelbėjimo aljansas “Mėlynasis vingis” pradėjo  akciją – parašų rinkimą po peticija prieš užtvankų statybą ir Lietuvos gamtos naikinimą. Parašus reikėjo surinkti iki Seimo pavasario sesijos pradžios – Kovo 11-osios.

Vijo iš Lietuvos „Chevron“

Nemažai žmonių gerai pamena ir skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos konkurso laimėtojos JAV energetikos kompanijos „Chevron“ atstovų žygius po Žemaitiją, kai 2013 m. Seimas atvėrė kelią  pasirašyti sutartį su JAV energetikos milžine dėl skalūnų dujų gavybos bei žvalgybos Lietuvoje. Šis žingsnis buvo vadinamas ir valstybės išdavyste, priekaištaujama, kad Seimas priiminėja Lietuvai ekologiškai pavojingus įstatymus, o žemės gelmėse ateities kartoms būtų palikta tiksinti bomba. Tačiau žemaičių, o ir juos gynusių mokslininkų būta kietų. Profesorius R. Juknys taip pat stojo žemaičių pusėn.

“Kalbėti apie skalūnų dujų komercinę gavybą apskritai nėra tikslo, nes pagal patikslintą JAV Energetikos agentūros informaciją, komerciniam naudojimui prieinamų skalūnų dujų Lietuvoje nėra. Galimai yra kitų netradicinių angliavandenilių – skalūnų naftos, tačiau kalbėti apie nepriklausomybę nuo rusiškų dujų išgaunant skalūnų naftą yra absurdiška”,- argumentuoja jis.

Šiandien profesorius su šypsena  prisimena  nesibaigiančias diskusijas dėl nutrūkusio kontrakto su „Chevron“. ” Iš tiesų dėl to reikia tik džiaugtis. Juk iš esmės tai būtų buvęs gamtos užnuodijimas dėl labai menkos naudos”,  –  džiaugdamasis, kad ir hidroelektrinių statytojų, ir skalūnų ieškotojų grėsmės praėjo, tikina pašnekovas.

Pirmiausia pasirinko miškininkystę

Šiaulių pakraštyje gimęs ir augęs R. Juknys pasakoja, kad profesiją pasirinko labai  anksti, būdamas 13 metų įstojo į Miškų technikumą Vilniuje,  jį baigęs –  į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. “Grynu miškininku buvau  labai trumpai,  tuo metu Lietuvoje prasidėjo rimtos ekologinės problemos, aš jomis labai susidomėjau ir buvau pakviestas  į doktorantūrą. Mano daktaro disertacijos tema buvo apie užterštos aplinkos poveikį miškams. Po to  man buvo pasiūlyta ateiti dirbti į VDU, steigti Aplinkotyros katedrą. Ši katedra buvo sukurta nuo nulio. Džiaugiuosi, kad ji išaugo, pavyko  paruošti gerų  aplinkos specialistų, čia atliekami ir skelbiami Lietuvai bei pasauliui svarbūs ir aktualūs tyrimai. Savo asmeniniu gyvenimu taip pat negaliu skųstis, mes su žmona užauginome keturis vaikus, parašiau ne vieną vadovėlį ir nemažai aplinkosauginio profilio  mokslinių straipsnių. Man atrodo, kad  gyvenu gana prasmingą gyvenimą,” –   atvirauja profesorius.

Mokslinininkas buvo aktyvus ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio  dalyvis, 1991-1992 m. Sąjūdžio II seimo narys, nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu dalyvavo Lietuvos žaliųjų partijos veikloje, 2002 m. buvo apdovanotas Valdo Adamkaus premija už nuopelnus aplinkosaugai. Šiandien jis sako, kad Kovo 11-oji – viena svarbiausių jo gyvenimo dienų ir švenčių.

Šiek tiek praskleidę prisiminimus regime, kad visur, kur prisilietė profesoriaus ranka – ir dėl skalūnų, ir dėl hidroelektrinių, ir daug  kitų svarbių darbų –  kliūtys ir pavojai dingo. Vadinasi, gera jo ranka. Tad galime drąsiai teigti, kad ir prie Lietuvos nepriklausomybės, ir Kovo 11-osios akto gimimo ji laimingai prisilietė kartu su kitais Sąjūdžio dalyviais.

Rasa Liškauskaitė