Šaukštas iš seno draugo uosio Aleksandras Slušnys

Šaukštas iš seno draugo uosio

Aleksandras Slušnys, VĮ Pranciškonų gimnazijos 7a klasės mokinys

Mokytoja Audronė Budrienė

Nuotrauka Bronislovo Ambroso

Šaukštas iš seno draugo uosio

„Ar žmonės žino, kad miškai —
tai mūsų žemės gyvos mintys,
kad jiems išnykus visiškai,
žmogus ir žemė ims kankintis?“
(Justinas Marcinkevičius)

Koks tobulas pasaulio kūrinys yra medis! Kiekvienas iš mūsų skirtingai priklausome nuo miško karaliaus. Kiek gyvybiškai svarbių dalykų jis mums dovanoja! Tai mūsų planetos sergėtojas, mūsų maitintojas. Medis, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo kelią. Jis, kaip ir mes, maitinasi, kvėpuoja, jaučia skausmą, serga, kovoja dėl geresnių sąlygų, tik negali vaikščioti ir kalbėti. Todėl jo dvasinį kelią mes galime pajusti tik širdimi. O dvasinis medžių gyvenimas  tikrai turiningas.

Nuo neatmenamų laikų žmogus draugauja su medžiu ir naudojasi jo malonėmis. Mokykloje, bažnyčioje, namuose, parduotuvėje ar bet kurioje kitoje vietoje galima matyti įvairių medžio gaminių – nuo mažiausio degtuko iki didingo rąstinio namo.  Tad medžio gyvenimas tęsiasi ir jam nesant gyvybės grandies dalimi. Nagingi dailidės pagamina neįkainojamo grožio dirbinius, kurie leidžia medžiui gyventi dar daug metų.

Turiu ir aš ypatingą daikčiuką iš medžio. Tai ne dailidės padarytas meno kūrinys, o paprastas, bet man labai brangus šaukštas. Kiekvieną dieną aš valgau tik su šiuo šaukštu ir net  į keliones vežuosi jį kartu. Su juo sieja labai šilti prisiminimai.

Šio nepaprasto šaukšto istorija yra tokia… Mažas aš dažnai lankiausi pas prosenelį kaime. Ten augo labai senas, gražus, didingas ir galingas uosis. Medis jau buvo šiek tiek pakrypęs, vėjų aplaužytomis šakomis. Atvažiavęs pas prosenelį aš visada bėgdavau prie to medžio ir stipriai jį apkabindavau kaip seną, ištikimą draugą. Apglėbęs storą samanotą kamieną  jausdavau, kaip man darosi ramu ir gera. Būdamas penkerių aš dar nesuvokiau, kad kaip tik tuomet susiliedavau su gamta, tapdavau jos dalimi. Tapdavau medžio lapeliu, kurį nerūpestingai šiurendavo vėjas. Medžiui aš pasakojau visas savo bėdas ir džiaugsmus bei  jaučiau, kad nebylusis galiūnas mane supranta, užjaučia ir džiaugiasi kartu su manimi. Aš tiesiog jaučiau tai giliai širdyje.

Beje, medžių gebėjimas padėti žmogui susigrąžinti jėgas pagrįstas moksliniais tyrimais. Savąjį palyginčiau su kukmedžiu iš P. Nesso knygos  „Septynios minutės po vidurnakčio“, kur medis  padeda berniukui išgyventi mamos ligą ir mirtį. Mano uosis nugyveno įdomų gyvenimą ir daug ko galėjo pamokyti. Jis išaugino mano prosenelį, padėdamas įveikti negandas ir džiaugdamasis dėl sėkmių.  Tačiau vieną dieną mano medis, kaip ir kiekviena gyva būtybė, turėjo užbaigti savo gyvenimo kelią. Prosenelis pastebėjo, kad uosis pradėjo džiūti ir gali užvirsti ant namo. Tad pačiam seneliui teko savo ištikimąjį gyvenimo palydovą nukirsti. Matydamas, kaip aš sielvartauju, senelis paaiškino, kad medis gali gyventi antrą gyvenimą. Jis iš senojo uosio sukonstravo suoliuką, išdrožė šaukštą, o ant koto išraižė mano vardą. Tas paprastas, gal šiek tiek negrabiai išskaptuotas šaukštas tiesiog alsavo to medžio galybe. Mano šaukštas gyvena jau šešerius metus ir neleidžia užmiršti mokytojo, draugo uosio bei prosenelio, kurio jau nebėra tarp mūsų.

Smagu turėti dailių amatininkų dirbinių iš medžio, tačiau šiuolaikinis žmogus neturi saiko – jam reikia vis daugiau ir daugiau. Miškų, mūsų planetos plaučių, naikinimas labai didelė šių laikų problema. Labai teisingai teigia britų filosofas A. Smitas, kad  „medžiai yra geriausias jūsų antikvarinis daiktas“. Žmonijos reikmėms kertami ir jauni, stiprūs medžiai. Žmonės piktnaudžiauja pasaulio plaučiais, siekdami užsidirbti pinigų, tačiau jie net nesupranta, kad  taip jų mėgstami banknotai yra gaminami iš medžio!  Juk ir seniau lietuviai  kirsdavo medžius, bet vadovavosi svarbiu principu: „Jei nukirtai medį, tai atsodink jį, leisk jam stiebtis į viršų ir džiuginti kitus“. Jei ir šiais laikais suaugusieji vadovautųsi šia mintimi, visi medžiai galėtų būti, kaip mano uosis ir gyventi  100 metų.