Šermukšnių dovanos

Šermukšnių dovanos

Šiemet kaip reta užderėjo šermukšnių, kurių vaisiai ( kaip dažnai teigiama), tikrų tikriausia vaistinė. Kodėl šermukšniai mūsų liaudies mitologijoje laikyti išskirtiniais medžiais?

Augo kiekvienoje sodyboje

Šermukšnių (lot. Sorbus) gentyje yra 84 rūšys, Lietuvoje savaime paplitusi viena rūšis – paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia) – dažnas lapuočių ir mišriuose miškuose, kirtimuose, introdukuota dar apie dešimt šermukšnio rūšių.

Paprastieji šermukšniai auga greitai iki 8–10, rečiau – 15–20 metrų aukščio, o kartais ir daugiau, sulaukia 200–300 metų. Derėti pradeda dešimtais–dvyliktais augimo metais ir dera kasmet. Subrandina apie 60 kilogramų vaisių, kurie kabo iki šalčių, net per žiemą, bet dažniausiai juos nulesa paukščiai.

Dėl gražios lajos, puošnių žiedų ir spalvingų vaisių šermukšniai nuo seno mėgiami žmonių, minimi dainose, augo beveik kiekvienoje sodyboje, dažniausiai prie kiemo vartų. Pasak senolių, šermukšnis saugo namus nuo žaibo, perkūnijos, gina nuo kitų negandų.

Apsauga nuo piktojo

Senovėje surištas šermukšnių šluoteles kabindavo ant namo sienos ar lovos galvūgalyje, tikėdami, kad taip apsisaugos nuo ligų, piktųjų dvasių bei burtų, namuose ir tvartuose laikydavo šermukšnines lazdas. Po šermukšniais slėpdavosi užėjus audrai, manydami, kad žaibas šių medžių neliečia. Jų žievę degindavo kaip smilkalus, esą dūmai skatina aiškiaregystę, nuojautą. Sakyta, kad mirus šeimos nariui, ant jo kapo reikia pasodinti šermukšnį – nuramins jo sielą ir palengvins kelią į dangų.

Paprastieji šermukšniai – vieni iš senovės lietuvių labai garbintų medžių, esą turintys paslaptingų savybių. Senovės aisčių tikėjimuose jie sieti su Saule, buvo laimės ir vaisingumo simbolis. Esą šermukšnių šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač – velniai. Pasiremdamas šermukšnio lazda velnio nesutiksi, ja šį galima ir užmušti. Sutikus nelabąjį užtenka vieną kartą suduoti šermukšnio lazda, jis tuoj išnyksta. Labai reikšmingu laikytas šermukšnio lazda nubrėžtas ratas, mat ten negali patekti jokia blogybė. Taip žmonės apsisaugodavę nuo piktųjų dvasių kasdami užkeiktą lobį, skindami paparčio žiedą.

Pirtininkų ir žolininkų pastabos

Pasak pirtininkų, iš šermukšnių galima surišti trijų rūšių vantų: lapų, žiedų ir uogų. Suprantama, dažniausiai vantos rišamos jau medžiui nužydėjus, kai lapeliai paauga ir sustiprėja, tačiau į jas galima įdėti ir po vieną kitą žydinčią ir sunokinusią uogų šakelę. Jos labai puošia, uogos neblogai laikosi.

Paprastojo šermukšnio vaisiuose yra 28–132 mg askorbo rūgšties, vitamino P, beta karotino, organinių rūgščių, pektinų, rauginių medžiagų; žieduose ir lapuose – fitoncidų, salicilo rūgšties. Seniau žmonės šermukšnių vaisius vartojo užkietėjus viduriams, kraujavimui stabdyti, prakaitavimui skatinti, plaučių ligoms ir reumatui gydyti. Šviežių vaisių sultys vartojamos esant mažam skrandžio sulčių rūgštingumui.

Šermukšnių vaisiuose esantis vitaminai P, beta karotinas ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos didina gleivinės atsparumą, gerina medžiagų apykaitą ir kraujagyslių elastingumą, lėtina aterosklerozės formavimąsi, mažina kraujospūdį, gerai veikia kepenis, tulžį, inkstus, todėl jų patariama vartoti sergant diabetu, hemorojumi, parodontoze. Tai ir pirmas vaistas užkietėjus viduriams, labai naudingas virškinimo sistemai, žarnynui, stabdo kraujavimą, o uogos labai tinka į įvairius vaistažolių mišinius, vitaminines arbatas. Jos lengvai saugomos – gyvenantieji nuosavuose namuose gali ant aukšto sukabinti šermukšnių kekių ir žiemą nusiėmę virti arbatos ar berti uogų į košes, kompotus – turės lengvai pasisavinamo vitamino C daugiau negu iš citrinų, o vitamino P, beta karotino – daugiau negu iš morkų.

Naudojo lapus, žievę, žiedus

Pasak žolininko ir vaistininko, medicinos mokslų daktaro Juozo Vasiliausko, gydymui naudojo ir šermukšnių lapus, žievę, žiedus. Lapų bei žievės nuoviru plaudavo žaizdas, laisvino vidurius, vaisių arbatą gėrė sunegalavus skrandžiui, blogai virškinant, trūkstant vitaminų. Ne veltui E. Šimkūnaitė teigė, kad šermukšniai „nuo žiedo ligi uogos – tikrų tikriausia vaistinė“.

Tačiau šermukšnių nepatariama vartoti padidėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, sergant akmenlige, viduriuojant.

Norintiems išbandyti Šermukšnių antpilas

Valgomąjį šaukštą džiovintų vaisių įberkite į termosą, užpilkite stikline verdančio vandens, uždenkite. Ryte nukoškite ir gerkite 2 kartus per dieną prieš valgį.

Šermukšnių gira

Kilogramą šermukšnių vaisių sutrinkite, užpilkite 4 litrais vandens ir 10 minučių pavirkite. Nukoškite, šiame skystyje ištirpinkite dvi stiklines cukraus. Ataušinę įberkite 10 g alaus mielių ir gerai išmaišykite. Po 2–3 valandų girą išpilstykite į stiklainius, uždarykite ir laikykite 3 paras vėsioje patalpoje. Šermukšnių užpiltinė

Vytintų šermukšnių vaisių suberkite į butelius (apie du trečdalius jų tūrio), užpilkite degtine ir sandariai uždarykite. Laikykite tamsioje vietoje, kol skystis taps gintarinės spalvos. Tada nukoškite ir pagal skonį paskaninkite cukrumi arba medumi.

Daiva Červokienė

Išsamiau  Daivos Červokienės knygoje „Kaip gydo medžiai“.

Ją galima įsigyti iš autorės susisiekus epaštu daiva.cervokiene@gmail.com

 efoto.lt Vidmanto (Wimba) nuotrauka