Sodybos sargas Justė Vaičiūtė

Nuo kritiko iki patarėjo arba „Visa krūva vabzdžių yr…“
24 liepos, 2022
Šaukštas iš seno draugo uosio Aleksandras Slušnys
25 liepos, 2022

Sodybos sargas

Justė Vaičiūtė, VĮ Pranciškonų gimnazijos 7b klasės mokinė

Mokytoja Audronė Budrienė

Nuotrauka Bronislovo Ambrozo

Sodybos sargas

Kiekvienas medis turi savo istoriją. Vieni auga vieniši lygiame lauke, o kiti yra auginami ir mylimi žmogaus. Kai kuriems lemta daug ką pamatyti, stebėti žmonių gyvenimą, o kitiems atitenka trumpas gyvenimas dėl gamtos stichijų ar žmogaus rankos. Visi medžiai paprastai pasodinami maži ir gležni, bet vėlesnis jų likimas susiklosto skirtingai.

Aš noriu papasakoti vieno seno ąžuolo istoriją. Jį apie 1930 metus pasodino mano proprosenelė vienoje Suvalkijos lygumų sodyboje. Šio didingo medžio kiekvienas lapelis mena paslaptis bei stebi sodybos gyventojų liūdnus gyvenimo įvykius ir laimingus nuotykius. Ąžuolas atstoja paukščiams namus, o savo žalių lapų stogu žmogui suteikia poilsį ir ramybę. Už tai gamtos apsuptyje jis yra mylimas, saugomas, prižiūrimas.

Didelio ąžuolo šešėlyje, prie pat storo kamieno prisiglaudęs ir medinis suolelis. Kiekvienas sodybos gyventojas gali ateiti ir pamąstyti apie dienos darbus, laukiančius iššūkius arba paprasčiausiai pasiklausyti galingo ąžuolo raminančio ošimo. Be to, čia vyksta smagūs giminės susibūrimai ir girdisi vaikų klegesys, žaidžiami stalo žaidimai, geriama kvapni ąžuolo gilių kava, kurią nuo seno ruošdavo mano proseneliai. Iškeltame inkilėlyje galima išgirsti cypsinčius mažylius bei stebėti zujančius paukščiukus. Jie čirena aplinkui ir praskaidrina dieną. Man patinka prie šio medžio klausytis vabzdžių dūzgenimo ir lapų šnarėjimo, o šiltais vasaros vakarais suptis ant storesnės ąžuolo šakos pririštomis sūpynėmis. Kaip smagu įsisupti nuo šakos iki šakos, atrodo, lyg norėtum paliesti, paspausti medžio šaką – ranką. Manojo ąžuolo šakos tvirtos ir stiprios, o lapai žali ir sveiki. Jis taip išsiplėtęs, tarsi apkabinęs sodybą, tad retkarčiais yra vadinamas sodybos sargu. Šis medis prižiūri ir stebi klestinčią gamtą bei klausosi žmonių istorijų. Stovi jis tvirtai įsikibęs į žemę ir visus globoja jau daugiau kaip 90 metų.

Galima sakyti, kad šiam ąžuolui labai pasisekė, mat jis nėra vienišas. Medžiui nuolat draugiją palaiko užklystantys gyvūnai, žmonės ir kiti sodybos medžiai. Aš šį nuostabų ąžuolą taip pat aplankau kiekvieną vasarą, kartais net dukart per metus. Smagu ilsėtis po jo galingomis šakomis ir klausytis jo man pasakojamų istorijų.

Tikiuosi, kad ąžuolo gyvenimo kelias dar ilgai nesibaigs ir aš galėsiu jį vis dar aplankyti.