Nuo kritiko iki patarėjo arba „Visa krūva vabzdžių yr…“

Fiasko ar sėkmė – “Baltpool” ir verslo požiūris į medienos aukcioną išsiskiria – (Verslo žinios)
22 liepos, 2022
Sodybos sargas Justė Vaičiūtė
25 liepos, 2022

Nuo kritiko iki patarėjo arba „Visa krūva vabzdžių yr…“

Marius Čepulis, iki šiol daugeliui žinomas kaip aistringas ir įdomus gamtos fotografas, netikėtų tekstų rašytojas, šiandien yra ir valstybės tarnautojas. Jis  – aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas, jau oficialus ministerijos komandos narys. Ar sunku tokiam laisvam žmogui tapti valdininku bei derinti interesus, galbūt kartais net peržengti per ankstesnes ambicijas? Gamtininkas apie tai mintimis dalijasi su šypsena…    

Paprasta istorija

Tokie gyvenimo posūkiai, matyt, nestebina paties Mariaus, tačiau pašaliečiui rūpi paklausti: kodėl, kaip tokiu aštriu kampu galima apsisukti aplink savo gyvenimo ašį…  Toks klausimas pašnekovo visai neglumina. „Iššūkis, – šypsosi Marius, –  savęs išbandymas. Visiškai ne tai, ką aš gyvenime galvojau darysiąs. Man patinka iššūkiai. O darbą valstybės tarnybai, manau, turėtų išbandyti visi. Tada nebūtų: valdžia – vagiai, visi – žulikai, žmonės suprastų, kaip veikia sistema. Kai susitikau su aplinkos ministru, supratau, kad žmogus nori girdėti, nori matyti ir suprasti.. Jis visada išklauso kitą pusę. Ir aš labai labai dėl to džiaugiuosi, kad čia patekau. Tai vienas iš įdomiausių darbų, kuriuos gyvenime esu turėjęs. Tu nežinai, ar rytoj dirbsi, ar ne, tad kiekviena diena it paskutinė.“

Beje, aplinkos ministro patarėjas visą laiką šypsosi ir pasakoja paprastą istoriją: „Rašiau straipsnius, kritikavau būsimą ministrą, garsiai išsakiau savo nuomonę, kas tinka, kas nepatinka. O Simonas sako: „Ateik į komandą, galėsi patarinėti, jei jau toks šūstras“. Taip, sutikau, nes labai pakeitė mano požiūrį į politikus bei bendrai į valstybės valdymą. Ir ne vienas žmogus daro pokyčius, o komanda. Tik komanda gali pakeisti“.

Marius sako, kad viskas, ką dirba ministerijoje, ne jo vieno, o komandos darbas. Visagalis internetas priduria, kad  Marius Čepulis – fotografas, rašytojas, paskaitininkas, laidų vedėjas.  O  pasikalbėti su juo paakino jaunieji miško bei miškininkų bičiuliai, dalyvavę internetinės svetainės www.miskininkas.eu vadovo Dainiaus Šerono organizuotame konkurse „Kodėl aš noriu būti miškininku“. Vaikai per šventinį konkurso dalyvių apdovanojimą labai nuoširdžiai, rodydami pirštu į salėje esantį M. Čepulį  pasakojo, kad jiems labai patinka „to dėdės laida „Gamtininko užrašai‘.

Būtų gaila, kad žiūrėdami vienintelę profesionalią laidą apie gamtą (tokią matė gimę XX a., kai ją vedė žmogus legenda – gamtininkas Ričardas Kazlauskas) nepakalbintume šio amžiaus ir naujos kartos numylėtinio, taip pat  profesionalo M. Čepulio.

„Laidai vieno Čepulio neužtenka, – jau pirmu sakiniu pakelia ūpą Marius. – Taip nebūna, kad atėjo prodiuseris ir sako: „Darom laidą“…  ir laida nusifilmuoja“.

Pradėjo skaičiuoti paukščius

Marius teigia, kad ir gamta, ir fotografija atėjo kartu. „Aš esu bičas nuo Šiaulių“, – pabrėždamas tarmę aiškina menininkas. – Dėdė buvo fotografas. Jo užsiėmimas buvo labai paslaptingas. Kaip ir paukščių žiedavimas. Gyvenimas senoje dvarvietėje pas senelius Žuvinykų kaime, kitoj pusėj fabriko, Telšios parke, kurį seneliai, grįžę iš Sibiro, pasodino, davė savo atlygį. Gamtoje buvau nuolat. O paauglystėje susidomėjau paukščiais. Ten gausu buvo kirų, kuriuos galima žieduoti, vabalų, kuriuos galima kolekcionuoti“.

Jis – zoologijos magistras. Nuo kūdikystės. Nuo  jos ir lydėjo gamta. Iki  tos dienos, kai pradėjo pardavinėti metalą. Bet nuo gamtos Marius niekada nebuvo atitrūkęs.

Fotografija – paslaptis

O fotografija – paslaptis. Ir įdomiausia neieškoti  vaizdo, žmogaus ar paukščio… „Paspaudi fotoaparato mygtuką ir nežinai, kas iš to išeis.  Nežinai, kas gausis, tad paknopstom bėgi ryškinti juostelę, po to daryti nuotraukas tamsoje ir stebėti ryškėjantį vaizdą… Nuo šešėlio iki ryškaus vaizdo! Gavosi! – tuomet pasiektų rezultatų džiaugsmu dalijasi Marius. – Baigęs mokyklą bandžiau paklausti savęs: architektūra ar zoologija?“

Rašytojas

“Fotografuoti aš nemokėjau”, – tvirtina Marius, bet mes juo netikime. „Nuotrauka tada gera, kai žmogus prie jos stabteli keliom sekundėm ilgiau. Fotografuoti yra viena, tačiau labiau svarbu papasakoti ir istoriją – ką tu jauti tuo metu, kai užfiksuoji vaizdą. Taip atsirado istorijos. Nuotraukų aprašymai. Kai nėra istorijos, nėra proceso, nėra ėjimo į galutinį rezultatą“.

Anot jo, fotografijos išmokstama. Kodėl ryšku, kodėl ne, kodėl tokia kompozicija. „Esu prieš teorijas, kad reikia turėti talentą. Gal reikia. Tik tiesa paprasta, kas turi talentą, tas greičiau išmoksta. Aš pradėjau domėtis fotografija visur, kur tik  įmanoma. Ir dabar dar mokausi. Kas yra turėti akį?  Pamatyti?  Ateidamas čia aš mačiau šešias paukščių rūšis, bet kitas ateidamas to nematė. Gal jis matė kažką kitą. Aš žiūrėdamas į aplinką jau iškart matau ir mintyse dėlioju kompozicijas. Ir tai tikrai išmokstama  Metai, dveji, treji, penkeri, dešimt, bet išmokstama.  Fotoaparato mygtuką spaudi tada, kai išgirsti, kad lapas atsiskiria nuo medžio“,- vaizdžiai dėsto gamtininkas.

Marius įsitikinęs, kad nėra tokio teiginio – geras ar blogas fotografas.  Kam šiandien nesiseka, išmoks, jei norės. Bet tai esą nėra geresnis ar blogesnis. O geriausias ir labiausiai patyręs žvėrių bei paukščių fotografas Lietuvoje šiuo metu, jo nuomone, yra Darius Babelis.  Pats jis esąs kažkur penketuke…

Paskaitininkas

Nuo ko prasidėjo Čepulio klajonės? Fotografuoti  – viena, o kaip nuotrauką parodyti žmonėms, kaip juos prie jos sustabdyti, supažindinti su atsiradimo istorija? Juk nuotrauka visuomet ją turi.  Dėl to ir susikūrė Čepulio klajonės. Nufotografuoti  gali per sekundę, bet to momento gali laukti daugybę metų.

Po kurio laiko prasidėjo paskaitos vaikams – tiek apie nuotykius gamtoje, tiek apie pačią gamtą ir jos gyventojus. „Pradėjau nuo pačių mažiausių, o vėliau mokytojai ir mokiniai pradėjo kviesti į mokyklas. Aplankiau per 500 mokyklų, mano pasakojimus yra girdję per 30 tūkstančių vaikų. Kaip reikia elgtis gamtoje, nuolat  nuo 2018 metų rašau“, – pasakoja  Marius. – Šneku ne tik vaikams, bet ir suaugusiems nuo žolelių iki dauginimosi gamtoje. O kad mažiau pasakoti reikėtų, tai keturias knygas parašiau“. Iš jų dvi – mokomoji medžiaga vaikams.

Apie straipsnius vėl kalba su šypsena. Tik nežinia, ko čia daugiau. Nuoširdumo, sinergijos ar nuotaikos. Kaip ir nuotraukų nuotaikoms. Intrigą reikia sugalvoti. „Turi būti sinergija tarp nuotraukos ir rašymo. Kai vaikštau gamtoje, nuolat galvoje sukasi fotografijos skaičiai ir įsivaizduojamas kadras. Ir tas lapas…. Nieko nereikia gimdyti. Kelyje jau skamba žodžiai…“ – atsiveria Marius.

Labai įdomi vaikams laida – “Gamtininko užrašai”. Jai, pasak Mariaus, vieno Čepulio taip pat neužtenka. Kai neturi komandos, tai nieko ir nesukursi. „Dalyvavome konkurse, laimėjome, pradėjome dirbti. Su žmogumi gali susitarti, kad 15 valandą bus interviu, bet su barsuku ar briedžiu – ne. Trys, keturi kartai iš penkolikos būna sėkmingi. Svarbiausia viską gerai suplanuoti ir turėti atsarginius variantus. Ir kitų metų planas jau sudarytas – laisvų savaitgalių nebus“, – akcentuoja pašnekovas.

Reikėtų pridurti, kad šis universalus gamtininkas – dar ir šokėjas, nardytojas,  modelinių burinių laivų konstruotojas bei žmogus, kuris dirba tai, ką nori. O baigti norisi šiaulietiškai (kas moka – kirčiuokit): „Visa krūva vabzdžių yr…“

Augustė Teiberytė

Nuotraukos iš Mariaus Čepulio asmeninio archyvo

Vienoje iš pamokėlių vaikams Nuotraukos autorius Andrius Česnauskas