Vėluojant bus bandoma gelbėti tai, kas liko

Vėluojant bus bandoma gelbėti tai, kas liko

Seimas spalio 13 d. posėdyje ketina svarstyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą. Jo esmė – apriboti iš trečiųjų šalių importuojamo biokuro kiekį, kad jis būtų ne didesnis kaip 20 procentų.

„Tikiuosi, kad pakeitimui Seime bus pritarta“, – vylėsi Aplinkos apsaugos komiteto narys Kęstutis Bacvinka. Jo žodžiais, iš trečiųjų šalių importuojamo biokuro ribojimą bandyta inicijuoti per Vyriausybę, tačiau jos pažadas ir liko pažadu, sprendimo priėmimas buvo vilkinamas metus. „Pamatėme, kad niekas nejuda, todėl nutarėme eiti per įstatymo pakeitimą, nes kito kelio nematome“, – teigia Seimo narys.

K. Bacvinka neslepia: sprendimas labai vėluoja, bet bus bandoma gelbėti tai, kas liko. Rugsėjį Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorė Vilma Gaubytė tvirtino, jog biokuro gamybą stabdyti žada apie 20 šalies įmonių –  Lietuvos gamintojai negali konkuruoti su gerokai pigesne baltarusiška žaliava.

Be to, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimas leistų didinti energetinę nepriklausomybę. „Juk gali atsitikti taip, kad sunaikinsime šalies biokuro gamintojus, o apsigalvoję kaimynai „užsuks kraniuką“,  – prognozuoja Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys.

Jis kaip miškininkas akcentavo ir kitą medalio pusę: kaimyninės šalies importui trečdaliu numušus lietuviško biokuro kainas, miškuose palikta supūti medienos maždaug už 3 mln. eurų. Ar esame tokie turtingi, kad galime elgtis taip neracionaliai? Atkreipti dėmesį į medienos panaudojimą biokurui verčia ir situacija miškuose  – dėl klimato kaitos miškus puola kenkėjai, pažeistus miškus būtina tvarkyti.

Kaltas vien baltarusiškas biokuras?

Keiksnojant baltarusišką biokurą, žlugdantį šalies gamintojus, gana dažnai pamirštami šalies energetikai. O juk jie, siekdami sau naudos, žaliavą superka beveik už savikainą bei parduoda keleriopai brangiau.

Ne veltui Šilumos tiekėjų asociacijos vadovas Valdas Lukoševičius nesutinka, kad būtų ribojamas pigios medienos, tinkamos kurui, įvežimas iš Baltarusijos. Pasak jo, dabar Lietuvoje veikia 150 biokuro tiekėjų ir dabar jiems geriausias laikas įrodyti, kas gali dirbti, o kas negalės konkuruoti – žlugs.

„Vienoje pusėje yra energetinės žaliavos ruošėjai – smulkūs ir vos galą su galu suduriantys verslininkai, o kitoje barikadų pusėje – turtingi energetikai. Tai iš tiesų nelygiaverčių varžovų rinka, panašiai kaip pieno sektoriuje. Visame pasaulyje produkcijos gamintojas turi savo žodį, pats nustato ir pasako kainą. O štai biokuro ruošėjai laukinės konkurencijos metu netenka iniciatyvos ir laukia, kokią kainą jiems pasiūlys. Galingesnis partneris žino, kiek galima „gręžti“ vargšą verslininką, kol šis dar kvėpuoja. Jei fitomasės gamintojas gauna 22 eurus už vieną kubinį metrą medienos, tai sudėjus visas sąnaudas, jam lieka apie 1–2 eurus“,  – susidariusią situaciją komentuoja žymus Lietuvos miškininkas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) docentas daktaras Albinas Tebėra.

Nesupranta, kodėl nuspręsta palaikyti kitos šalies ekonomiką

Pasak Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMŽSA) vadovo Algio Gaižučio, rinkos ekonomikoje, kai vieni perka ten, kur palankesnė kaina, o kiti negali parduoti pigiau nei savikaina, negali nieko kaltinti. „Tačiau žiūrint iš valstybės pozicijų, mes nuo vienos priklausomybės – nuo rusiškos naftos ir dujų  – šilumos ūkyje tapome priklausomi nuo baltarusiško biokuro. Ten neveikia rinkos ekonomika, sąlygos visai kitos, biokuro, atkeliaujančio iš Baltarusijos,  kaina nepadengia net minimalių savikainos kaštų biokurui pagaminti Lietuvoje. Mes neieškome galimybių, kaip sukurti darbo vietų ir finansuoti savo šalies biokuro gamintojus“, – pažymi asociacijos vadovas.

Šioje sferoje didžioji dalis lėšų tenka darbo užmokesčiui, nes procesas labai imlus darbo rankų, nes mechanizuoti surinkimą, kas lieka po kirtimų ar valant plotus nuo krūmų, yra sudėtinga. Būtent tai, kad gamybos procesui reikia nemažai darbo rankų, biokuro gamyba sukuria nemažai darbo vietų regionuose. „Reikia žiūrėti prekybinį balansą, tačiau labiau verta sumokėti didesnę kainą vietiniams gamintojams, nei pirkti iš kaimynų ir palaikyti kitos šalies ekonomiką. Kalbėti reikia apie valstybės politiką, procesai vyksta lėtai, tačiau jau ir politikai įsisąmonina, todėl tikėtina, kad jie pajudės. Taip pat labai svarbu, kad spaudžiami gamintojai, tačiau neieškoma optimizavimo galimybių kitose sferose. Į tai dėmesį turėtų atkreipti ir Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT)“.

Panašiai samprotavo ir Aidas Pivoriūnas, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidiumo narys, Miškų politikos sekcijos vadovas, Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas. „Į šią pridėtinės vertės grandinę žiūriu labai paprastai. Sutinku, kad žaliava gali būti pigesnė, bet ji turi būti patriotiška – mūsų nacionalinė. Kitas dalykas  – galutinis vartotojas. Kadangi žaliavos kaina per pastaruosius dvejus metus nukrito 40 proc., aš visų klausiu: kiek šilumos vartotojams sumažėjo sąskaitos už šildymą? Atsakymas vienas: nesumažėjo. O juk reikia nepamiršti ir to, kad praėjusi žiema buvo rekordiškai šilta. VERT suskaičiavo ir pateikė duomenis, iš kurių akivaizdu, kad tarpinė grandis turi mažų mažiausia 20 proc. viršpelnį. Raskite kokį nors kitą sektorių šiuolaikinėje ekonomikoje, kur būtų tokie viršpelniai. Nemažai verslų vos suduria galą su galu arba dirba su 2-3 proc. pelnu“, – pasipiktinimo neslėpia A. Pivoriūnas.

Į Seimo darbotvarkę įtraukus klausimą dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo, atsirado būgštaujančių ir mojuojančių koziriu: esą iki 20 proc. apribojus iš trečiųjų šalių importuojamo biokuro kiekį, pakils šildymo kaina. „Pasidomėjau ir išsiaiškinau, kad šilumos kainoje kuro kaina tesudaro 12 procentų. Jei biokuras ir pabrangs, galutinei šilumos kainai didelės įtakos tai neturės, ji brangs keliais centais“,  – tikina K. Bacvinka. Žinoma, jei šilumos gamintojai nesugalvos kitaip.

Augustė Teiberytė

Nuotraukos Dainiaus Šerono