Zarasų krašto šviesulys

rugpjūčio 26, 2018
Žalieji reikalauja atšaukti valstybinių miškų kirtimų normos didinimą
rugpjūčio 24, 2018
Patvirtinti beveik visi VMU regioninių padalinių vadovai
rugpjūčio 27, 2018

Zarasų krašto šviesulys  

Taip apie buvusį Zarasų miškų urėdijos urėdą, beveik keturis dešimtmečius vilkėjusį miškininko uniformą Rimantą Jurevičių atsiliepia jo partijos kolega, Seimo  narys konservatorius  Kazys Starkevičius. Tikru Lietuvos patriotu, labai pilietišku ir tolerantišku žmogumi jį vadina ir  ilgus metus su Rimantu  Generalinės miškų urėdijos sistemoje dirbęs Andrius Vancevičius. Vis dėlto aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos ir Zarasų rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, patriotiško jaunimo  ugdytojas Rimantas Jurevičius du trečdalius savo gyvenimo pašventė miškui, nors turėjo ne vieną  galimybę dirbti ir kitą, geriau apmokamą darbą. „Atsisakiau. Tai turbūt būtų atsakymas, ką man reiškia miškas“, – sako Rimantas, deja, jau priverstas pasitraukti iš miškininkų bendruomenės dėl drastiškos urėdijų reformos.

„Žinant jo giminės ir jo paties istoriją, tremties siaubus, kurių kiti negali iki šiol užmiršti, Rimantas labai tolerantiškas žmogus, tikras patriotas. Jis visuomet sirgo ir serga už Lietuvos miškus, jų ateitį, jo patriotiškumas ir nacionalizmas gerąja prasme skleidėsi ir auklėjant vaikus, jaunimą, jaunuosius miško bičiulius meilės miškui bei  tėvynei dvasia. Nuo jo prasidėjo ir buvusios Generalinės miškų urėdijos ilgametis bendravimas su Lietuvos šaulių sąjunga – jo iniciatyva buvo pasirašyta šių žinybų  bendradarbiavimo sutartis ir išplėtota veikla, kartu sodinti miškai, įamžintas partizanų atminimas ir pan.“,- gražius darbus vardija A. Vancevičius.

„Zarasų kraštas garsėja ne tik miškais, bet ir ežerais, kitais įspūdingais gamtos turtais, o Rimantas –  tai žmogus, kuris, atrodo,  ir skirtas šiam kraštui. Aš jo kitoje Lietuvos vietoje net neįsivaizduoju, jis tiesiog suaugęs su Zarasais, nežinau, ar pats rinktųsi ką kitą“,- tikina K. Starkevičius ir priduria, jog   nepakanka gamtą vien mylėti, reikia ją ir suprasti, išmanyti miško filosofiją –  ne tik ekologinę, ekonominę, bet ir istorinę jo vertę. Juk miškas ne vien medžiai, bet ir mūsų savastis, perduodama iš  kartos į kartą, tautos gyvenimo dalis.

Parlamentaro teigimu, R. Jurevičius miškininko profesijos subtilybes puikiai išmano ir kartais net atsakingus politikus, kurie bando daryti kažkokius neapgalvotus sprendimus ar reformas, laiku perspėja apie galimas pasekmes, žinoma, kitas klausimas – ar politikai į tai įsiklauso.

Tremtis ir dideli lūkesčiai

Jurevičius gimė politinių kalinių šeimoje tremtyje, Rusijos Magadano srityje, į Lietuvą grįžo 1964 metais, mokėsi Kumpuoliųpradinėje mokykloje, Antazavės mokykloje – internate, Šniukštųaštuonmetėje mokykloje, 1977 m. baigė Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, 1990 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą.  Nuo 1977 m. iki 1991 m. Rimantas dirbo Zarasų rajono Šniukštų kolūkio miškininku, nuo 1991 m.  aštuonetą metų Zarasų miškų urėdijos Zarasų girininkijos girininku, o nuo 1999 m. – Zarasų miškų urėdu.  Be to, jis Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatoriai) steigiamojo suvažiavimo delegatas, TS-LKD Zarasų skyriaus pirmininkas, kelių kadencijų Zarasų rajono savivaldybės tarybos narys. Tad už pečių – ilgametė specialisto ir vadovo patirtis.

„Net nežinau, kada supratau, kad miškas – mano gyvenimas. Gal perdavė mano artimieji, pokaryje susieję savo gyvenimą su mišku ir žuvę medžių prieglobstyje. Gal mama, partizanų ryšininkė, vėliau kirtusi taigoje medžius, ir tėtis, statęs sparmedžius šachtose. Gal kai grįžę iš Sibiro, užsidirbome pirmą rublį Lietuvoje, apsodinę mano senelio –  savanorio gautą žemę mišku… Bet greičiausiai tada, kai tėveliui patariant – „Lietuvai reikia miškininkų, sodininkų, kad žaliuotų girios ir žydėtų sodai“ –  pasirinkau miškininkystės studijas ir jas baigęs gavau pirmąjį atlyginimą bei apsivilkau miškininko uniformą“,- apie savo pašaukimą kalba p. Rimantas.  

Deja, pernai teko ją nusivilkti. Jam labai skaudu, kad pradėjus valstybinių miškų valdymo pertvarką imtasi miškininkų, ypač urėdų,  juodinimo kampanijos. „Ką gi, tapome Darbo biržos klientais. Man be galo gaila jaunų miškininkų. Jie, baigę miškininkystės mokslus, turėjo didelių lūkesčių, o valdžia juos skaudžiai nuvylė“,- apgailestauja pašnekovas.

Šiuo metu jis tvarko asmeninį archyvą, turi įdomios medžiagos, kurią tikisi pateikti skaitytojų ratui. Didelę laisvalaikio dalį jis taip pat skiria visuomeninei veiklai – susitikimuose su jaunimu, jaunaisiais šauliais, skautais siekia ugdyti patriotinius jausmus. Jam labai svarbu, kad  jaunimas didžiuotųsi savo šalimi, būtų pasirengęs aukotis, pasiryžęs apginti Tėvynę, jos piliečius. 

„Ieškau galimybių susirasti kitokį darbą, nes šeimoje auga moksleivė, būsima gimnazistė. Tikiu, kad mano vaikai nepatikėjo šmeižtu, jog visi „miškininkai vagys“.  Miškų sistemoje darbo neieškau ir neieškosiu tol, kol nebus atstatytas garbingas miškininko vardas, kol joje dirbs kai kurie prisitaikėliai ir parsidavėliai, iš viso neverti miškininko vardo. Manau, ateis  metas,  kai galėsime viską įvertinti objektyviai “, – viliasi R. Jurevičius. 

Visi žaliuojantys augalai – mieli

Visi žaliuojantys augalai p. Rimantui mieli, jei jie netrukdo, neužgožia ir leidžia kitiems stiebtis į saulę.

„Aišku, branginami tie, kuriuos pats sodinau arba pasodino mano artimieji. Mano prosenelio pasodintas ąžuolas šiandiena žaliuoja tėviškėje prie jūros, deja,  jo paunksme džiaugiasi svetimi, nes net  atkūrus Nepriklausomybę, nebuvo atstatytas teisingumas –  nesąžiningi valdininkai leido šį pajūrio lopinėlį pasisavinti kitiems. Girininkaujant man teko prižiūrėti ir globoti Stelmužės ąžuolą. Atsimenu 1992 metų stichinę nelaimę – sniegolaužas: anksti ryte pirma mintis buvo, ar atsilaikė mūsų senolis. Ačiū Dievui, mūsų įrengtos atramos padėjo atlaikyti stichiją“,- atmintinais įspūdžiais dalijasi jis.

Pirmiesiems miškininko sodintiems medeliams jau virš 50 metų.  Jų asmeniškai, kartu su miškininkų ir rangovų kolektyvais pasodinta nesuskaičiuojama galybė. Anot jo, miškininkai, įgiję šią profesiją, lieka ištikimi savo pasirinkimui visą gyvenimą. Jie – savo pasirinkto kelio fanatikai, nors jų atliktų darbų naudą galima pajusti tik po keliasdešimties metų. 

„Ir šiandiena nuvažiuoju pasižiūrėti augančių jaunuolynų, ypač tuose plotuose, kur teko priimti rizikingus sprendimus. Smagu matyti, kad įdėtas triūsas – ne veltui. Nemažai miško plotų  apželdinome su šauliais, jaunaisiais miško bičiuliais, skautais. Pirmoji Lietuvos šaulių sąjungos ir Generalinės miškų urėdijos bendradarbiavimo sutartis jų vadovų  buvo pasirašyta 2002 m. Zarasuose. Ja pasižadėjome vieni kitiems padėti puoselėti, saugoti, auginti brangiausią mūsų turtą – miškus. Kartu su šauliais pasodinome nemažai sodmenų, atstatėme ir prižiūrėjome pokario partizanų bunkerius. Lietuvos šaulių sąjungos 90-mečio garbei įveisėme parką, pastatėme pavėsines, įrengėme atokvėpio vietas.  Smagu žiūrėti į dar mažametės dukros rastos ir iš pasodintos gilės išaugusį ąžuoliuką“,- apie širdį džiuginantį palikimą kalba p. Rimantas.

Jo iniciatyva Antazavės šile atstatytas  pokario partizanų, vadovautų Mykolo Kazano (Mutkos), bunkeris, įamžinta Šilo mūšio vieta An­ta­za­vės ši­le. 1944 m. gruodžio  26 d. Za­ra­sų  kraš­to partizanai, už­pul­ti ženkliai didesnio   sovietų kareivių, vietinių stribų  bū­rio, didvyriškai atrėmė antpuolį ir su­laukę sutemų laimingai pasitraukė. Antazavės partizanų būryje tuomet buvo apie 80 partizanų.

Pergalinga Ši­lo mū­šio vie­ta, apie kurią R. Jurevičius žinojo dar vaikas ir įamžino sulaukęs Lietuvos laisvės, yra įtrauk­ta į vals­ty­bės sau­go­mų kul­tū­ros pa­vel­do vertybių są­rašą. Tokių pasipriešinimo kovų objektų jo dėka sutvarkyta ir daugiau. Šio mūšio 70-ųjų metinių proga tuometinė VĮ Zarasų miškų urėdija išleido knygą  “Antazavės šilo mūšis, krašto rezistencija ir genocidas”.

Teko pergyventi dvi ekonomines krizes

Per urėdo darbo Zarasų miškų urėdijoje laikotarpį teko pergyventi dvi ekonomines krizes.

„Pradėjęs vadovauti urėdijai 1999 metais, jau pirmą darbo savaitę pajutau, ką reiškia prisiimti atsakomybę, kai įmonės sąskaita tuščia, medienos pirkėjai bankrutuoja ir dingsta,  nėra iš ko mokėti atlyginimų, o įsiskolinimai rangovams auga, medienos likučiai sandėliuose kaupiasi. Per pirmą ekonominę krizę, siekiant išvengti įmonės bankroto ir žmonių atleidimo, visuotiniame darbuotojų susirinkime teko priimti sprendimą trumpinti darbo savaitę. Dėkingas kolektyvui, kad palaikė  mano pasiūlymą tokiu būdu sumažinti darbo užmokestį, tačiau  visus darbus atlikti gerai ir laiku. Krizės laikotarpį padėjo išgyventi ir Latvijos medienos perdirbėjai, nes nemaža medienos dalis keliavo į kaimyninę šalį, kuomet mūsų didieji perdirbėjai kartais siūlė net mažesnę kainą už gamybos savikainą ir delsė atsiskaityti“,- prisimena R. Jurevičius.

Pasak jo, tokiu pat būdu, sutrumpinusi oficialią darbo savaitę, urėdija išgyveno ir 2008-2010 metų krizę. Tarp krizių įsigyta naujos miško technikos, atnaujintas automobilių parkas, renovuotas administracinis pastatas ir kt. Po paskutinės krizės atstatyti  sumažinti atlyginimai, įmonės sąskaitoje sukauptas lėšų rezervas. „Tikėjomės sulaukti ir atšvęsti urėdijos 100 metų jubiliejų. Deja…“

Reikėtų įstatymu įtvirtinti valdininkų atsakomybę už priimamus sprendimus

Kas Zarasų krašto šviesuolį labiausiai džiugina ir liūdina dabartiniame Lietuvos gyvenime, ką jis taisytų, jei turėtų stebuklingą lazdelę bent porai norų išpildyti?

Anot jo,  labai džiugu, kad po 50-ties okupacijos metų Lietuva vėl laisva. Liūdna,  kad per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį taip ir nepavyko suformuoti garbingos, sąžiningos, atsakingos, nesavanaudiškos valdžios.  Per 30 metų taip ir nepavyko įgyvendinti labai svarbių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suformuotų tikslų ir siekių.

„Mano manymu, pirmiausiai reikėtų įstatymu įtvirtinti valdininkų atsakomybę už priimamus sprendimus. Jei ministras ar kitas valstybės tarnautojas teikia įstatymo projektus ar įgyvendina priimtus sprendimus, jis turi prisiimti atsakomybę ir už norimų tikslų pasiekimą. Atsakomybė turi būti ir materialinė, ir be senaties termino. Padarei žalą valstybei – atsakyk savo turtu.  Aš nepritariu, kai tas pats asmuo yra ir įstatymų leidžiamosios, ir vykdomosios valdžios atstovas –  tikrai vienu metu kažkurį darbą atlieki nepilnavertiškai. Dar labai svarbu, kad teismų sistemoje atsirastų tarėjų institutas. Tokiu atveju visuomenės atstovai galėtų dalyvauti bylose, kurios sulaukia didelio visuomenės dėmesio“,- siūlo R. Jurevičius.

Miškų valdymo reforma, jo nuomone, vykdoma tinkamai nepasiruošus, neapskaičiavus ir neįvertinus galimų pasekmių. Kai kurių jau sulaukėme. Neva padidėjus biokuro ir  malkinės medienos kainoms, didinamos kirtimo apimtys, ką ir prognozavome.

„Dabar didėja šešiais nuošimčiais, kas gali paneigti, kad  kirtimai po metų, kitų nepadidės dar keliais procentais. Galbūt net kirtimo amžių paankstins“,- nerimauja p. Rimantas, vis dėlto tikėdamas gražia laisvos, demokratiškos ir klestinčios Lietuvos, už kokią kovojo jo artimieji bei kokią siekia kurti jis pats, ateitimi.

Angelė Adomaitienė

Rimanto Jurevičiaus archyvo nuotraukose:  Su moksleiviais prie atstatyto bunkerio, darbo ir veiklos akimirkos; Zarasų MU  išleistos knygos viršelis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin