Zuikio vaišės tarp rododendrų

Šiaulių urėdijos miškuose auga rododendrai. Netikite? Atvažiuokite į Vainagių mišką. Pirmieji čia prasiskleidžia balti, geltoni rododendrai, vėliausiai, gegužės vidury, violetiniai. Ir taip iki liepos pabaigos.

Miško gilumoje – lelijų kvapas

Šiaulių urėdijos medelyno meistrė Birutė Grybienė be kitų darbų, prižiūri ir rododendrus. Su jais susidraugavo, jau daugiau nei dešimt metų džiaugiasi žiedais ir neišpasakytu kvapu, primenančiu lelijų žydėjimą po lietaus. Sako, svajojusi tapti vaikų darželio auklėtoja, bet likimas pasuko kiek kiton pusėn. Dabar šalia auga ir vaikai, ir rododendrai, ir miškas.

Mintis miške auginti rododendrus kilo Šiaulių universiteto Botanikos sodo mokslininkams. Idėja imta įgyvendinti su Šiaulių urėdijos miškininkais. Į talką, tyčia ar netyčia, pirmieji susirinko baikeriai. Taip, tikrų tikriausi baikeriai pasisūlė padėti, valė mišką, padėjo paruošti tinkamą dirvą – ant natūralios miško paklotės reikėjo užpilti sluoksnį durpių. Taip paruoštas dirvožemis tapo rūgštus, mat rododendrai geriausiai auga rūgščioje dirvoje. Jiems nepatinka ir tiesioginiai saulės spinduliai. Pušys, pasak specialistų, tinkamiausios kaimynės iš įvairių pasaulio regionų kilusiems augalams.

Prabėgus dešimtmečiui, Šiaulių urėdijos miškininkai drąsiai gali pasakyti, kad rododendrai nėra nė kiek lepesni nei kiti miško medžiai ar krūmai. Pirmaisiais metais, bijodami žiemos šalčių, miškininkai buvo juos pridengę, tačiau dabar to nebedaro. Įsitikino, kad lietuviškos žiemos jiems nebaisios.

Svečių nestinga

Žinia apie natūralioje aplinkoje žydinčius rododendrus netoli gyvenančių šiauliečių jau nestebina. „Nėra savaitgalio, kad čia neužsuktų svečiai. Pavasarį, kokių dešimt mašinų stabteli... Vieni vaikštinėja pažintiniu taku, gėrisi ežero vaizdu, kiti kopia į Vainagių piliakalnį, treti tiesiai klausia: „Kur tie jūsų rododendrai?“, – pasakoja Birutė.– Žmonės klausinėja klausinėja kaip jie auga, kaip dauginami, ar lepūs“.

Visus besidominčius Birutė mielai pasitinka: nesvarbu, ryte ar vakare sustoja pakeleiviai. Sužavėtas žiedų grožiu ir skleidžiamu aromatu, dažnas užsimano juos auginti prie savo namų ar darželyje. Daugelis nori puošti aplinką visažaliais augalais. Birutė pirmiausia pataria, kad rododendrams reikia tinkamos vietos: nemėgsta jie saulės, labiau patinka augti šiaurinėje pusėje, senose sodybose po dideliais medžiais, svarbu tinkamai paruošti žemę. Parduoda juos ir gėlininkai, ir sodininkai, įsigyti jų galima ir Šiaulių botanikos sode. O ir priežiūra jų, pasak pašnekovės, kai įpranti, nesudėtinga. Pirmaisiais- antaraisiais metais, kol rododendrai prigijo Vainagių miške, buvo daugiau rūpesčio, dabar tereikia apgenėti apdžiūvusias šakas, jie patys auga, storėja, plečiasi. Negraužia jų nei kiškučiai, nei stirnos. Nežinia – ar neskanūs, ar dėl to, kad tvora aptverti...

Vieta, kurioje privalo būti

Birutė ir Saulius Grybai ne tik darbuojasi medelyne, bet ir gyvena šalia. Čia savas ir kiekvienas medis, ir kiekvienas augalas, ir savas darželis. Ne tik gėlių... Jų šeimoje auga keturi vaikai. Tai ir svajonės išsipildymas – tarp vaikų ir tarp žiedų. Vyresnėlės Gabrielė ir Silvija jau paauglės, mokosi Bubių mokykloje. Šešiametė Liucija ir keturmetis Jonas jau keliauja į vaikų darželį. Taip pat mokytis. Tėvai jiems neleidžia pailsėti – visa šeima visada kartu. Ir namie, ir kelionėse, ir miške. Tėvai nė kiek neabejoja – gamtą jų vaikai myli. Oficialiai pranešame – aštuntokė Gabrielė Grybaitė neseniai Šiauliuose vykusioje geografijos oplimpiadoje užėmė trečiąją vietą. Abi sesės dalyvauja įvairiuose konkursuose, viktorinose.

Mažieji Liucija ir Jonas jau būdami dvejų metų žinojo, kaip sunkiai išdygo beržiukas, kaip auga juodalksnis. Mama, nusivedusi į mišką, vaikams pasiūlydavo zuikio vaišių. „Kur tos vaišės?“– dairydavosi mažasis Jonukas, stovėdamas kiškio kopūstų pievelėje. Jonukas, matyt, bus miškininkas. Dabar kviečia savo draugus iš miesto darželio atvažiuoti į mišką. Į mišką, kuriame nebūna laisvadienių, nes nei lietūs, nei vėjai, nei pūgos, nei sausros neturi darbo grafiko...

Birutė prasitarė, kad kartą užsukęs vienas mišką mylintis svečias nusistebėjo: „Bet gi jūs dirbat kaip sau...“ O kaip kitaip galima dirbti? Šeimos galva, Šiaulių urėdijos medelyno viršininkas Saulius Grybas, kad nekiltų klausimų nei dėl darbo, nei dėl profesijos pasirinkimo, atsako klausimu: „O kur aš kitur su tokia pavarde galiu būti, jei ne miške?“

Rasa Liškauskaitė