Arboristas: “Lietuvoje miestų parkų medžių būklė – apgailėtina”

11 rugsėjo, 2018
Kviečiame į medvežės HSM 208F 10t 2020 prototipo pristatymą
11 rugsėjo, 2018
Pažintis su Vilkaviškio kraštu
11 rugsėjo, 2018

Arboristas: “Lietuvoje miestų parkų medžių būklė – apgailėtina”

Dauguma Lietuvos miestų parkų, aikščių ar alėjų medžių buvo pasodinti iki tarpukario ar dar anksčiau, dalis prieš 40–50 metų, tačiau daugiau nei penkis dešimtečius nebuvo jokios medžių priežiūros kultūros. Dabar vieni jau pasiekę brandų amžių, kiti tik taip atrodo, nors iki jo dar toli… Dėl prastos priežiūros arba visiško nesirūpinimo daugelio medžių būklė tragiška – jie aptekę ligomis, grybais, puviniais, per anksti susenę ir pavojingi praeiviams. Tas pats ir su gatvių želdiniais, teigia Lietuvos arboristų asociacijos (LARA) direktorius Renaldas Žilinskas. Ar tikslinga visus tokius želdinius gelbėti, be to, ar įmanoma sugrąžinti buvusią stiprybę, o gal racionaliau vietoje jų sodinti naujus ir pasirūpinti, kad kuo greičiau gražiai suvešėtų…

Medžiais, ypač miestų būtina pradėti rūpintis nuo sodinuko, jam tinkamai parinktos ir įrengtos “namų” vietos, erdvės skleistis, kvėpuoti ir maitintis, na o stiebiantis – taisyklingai formuoti lają, tolygiai paskirstyti šakų apkrovą.

Kokius miestų želdinius paveldėjome? Po karo keletą dešimtmečių architektai, kurie rūpinosi apželdinimu, rinkosi greitai želiančias medžių rūšis. Tad miestuose, gyvenvietėse gausu topolių, uosialapių klevų, kurie, beje, yra stiprūs alergenai. Medžių priežiūra iš esmės apsiribojo tik lajos sukėlimu, nupjaustant apatines šakas bei „topinimu“, kai nupjaustomos medžių viršūnės. Tokios „priežiūros“ tikslas – kad medžiai neužstotų šviesos, o pjūviai buvo daromi bet kaip. Juk su kasmet „nudrožiamomis“ medžių viršūnėmis šie augalai pavirsta į beformes šmėklas, ne tik bauginančias negražia išvaizda, bet ir keliančiomis pavojų žmonėms.

Kas ta arboristika?

Šis žodis daug kam visiškai nežinomas, kitiems asocijuojasi su ekvilibristika, nors šiokio tokio panašumo yra – aukštalipys arboristas irgi turi sugebėti laviruoti, išlaikyti pusiausvyrą, būti vikrus. Vis dėlto arboristika – tai ne vien paminklinių ar senolių medžių priežiūra, kopimas į juos, šakų genėjimas, žaizdų gydymas. Ši veikla prasideda nuo sėklų brandinimo ir daiginimo. Dėl to arboristikoje labai svarbu medžio sodinimas, o po to – nuolatinė priežiūra. Didelį dėmėsį reikia skirti augalo aplinkai, jo pamatų pamatui – dirvožemio kokybei.

Renaldas Žilinskas – pirmasis ir kol kas vienintelis iš Lietuvos arboristų Europos arboristikos tarybos (European Arboricultural Council – EAC ) sertifikuotas medžių priežiūros specialistas – European Tree Worker ( ETW ) bei pirmasis Lietuvoje įgijęs Tarptautinės arboristikos draugijos (International Society of Arboriculture – ISA) medžių rizikos vertinimo kvalifikaciją (Tree Risk Assessment Qualified – TRAQ).

Arboristika LARA direktorius oficialiai užsiima nuo 2012 m. Lietuviams, neturintiems šio darbo patirties, pagelbėjo į Arboristikos centrą atvykę Latvijos specialistai – jie suteikė žinių ir naujausios informacijos, o po to priėmė stažuotis Latvijoje. R. Žilinskas baigė Latvijos arboristų mokyklą, po to prasidėjo praktika, stažuotė Čekijoje ir savarankiškas mokymasis bei darbas. ETW sertifikacinį egzaminą jis išlaikė Vroclave, o TRAQ – Londone. Tai kol kas aukščiausia arboristo kvalifikacija Lietuvoje, pripažįstama visame pasaulyje, tad dirbti galima įvairiose šalyse.

Pagrindinis darbas savivaldybėse – medžių kirtimas ir šakų genėjimas

Šiuo metu pagrindinių iškvietimų arboristai sulaukia iš savivaldybių, kurios imasi parkų ir žaliųjų erdvių tvarkymo darbų, taip pat ir iš privatininkų. Dažniausiai šie specialistai pasitelkiami dėl senų medžių priežiūros ar iškirtimo.

“Pamažu atsiranda poreikis ir profesionaliai jaunesnių medžių priežiūrai. Tai juntama tiek privačiame sektoriuje, tiek savivaldybėse – vyksta parkų rekonstrukcija, alėjų tvarkymas, didesni miestai formuoti medžius dažniau kviečia profesionalus. Savivaldybių specialistai, atsakingi už želdinius, žino, kas yra arboristai, domisi naujausiais pasiekimais ir medžių priežiūros specifika. Vis dėlto dauguma savivaldybių turi savo įmones, tarkim komunalinio ūkio ar gatvių priežiūros, kuriose valdo dalį akcijų, tad nereikia stebėtis, kad šios įmonės dažniausiai laimi iš europinių lėšų finansuojamus projektus ir juos vykdo. Vienas iš pavyzdžių – Marijampolė, kur Pašešupio parko rekonstrukcijos konkursą laimėjo įmonė, kurios pagrindinė veikla – gatvių tiesimas ir remontas, bet ji tvarko ir miesto želdinius. Įmonės darbuotojai pradėjo medžių kirtimo ir genėjimo darbus, nors Lietuvos arboristų asociacijos ir Lietuvos arboristikos centro atstovai aiškino, kad būtų daug racionaliau, jei tuo užsiimtų profesionalūs specialistai. Be to, savivaldybėse neretai darbus atlieka pavieniai žmonės, dažnai iš darbo biržos. Tokie “specialistai” samdomi, kai reikia šakas nupjauti, o kaip nupjovė, ar teisingai – nesvarbu”,- aiškina R. Žilinskas.

Anot jo, daug sudėtingiau su senų pažeistų medžių “gydymu” – tai, beje, subjektyvi sąvoka, nes išgydyti medį, kaip žmogų nuo kokios ligos, nepavyks: jei įsimetė puvinys, galima tik sulėtinti jo plitimą, bet negrįžtamai sutabdyti procesą ir padaryti augalą visiškai sveiku – neįmanoma. Galima tik pratęsti senolio gyvenimą. Aišku, tai brangus ir daug laiko reikalaujantis dalykas, tad dažniausiai “gydomi” išskirtiniai, paminkliniai pavieniai medžiai.

“Tiems išskirtiniams ar paminkliniams medžiams, kuriuos dabar tvarkome, geriausiu atveju anksčiau būdavo nupjaunamos kelios nudžiūvusios šakos, medis suraišiojamas kokiais trosais ar viela, kuri po to į jį įauga. Jei mes pradedame rūpintis brandžiu saugotinu medžiu, pasiekti efektą pagal numatytas priemones, kad medis galėtų geriau gyvuoti ir kurios prailgintų jo amžių, iškart, t. y. vienu ypu, neįmanoma. Jei medis būtų prižiūrimas nuo pat mažens, tarkim, kiekvienais metais, tai ir senatvėje juo reikėtų mažiau rūpintis. Dabar gelbėjimo procesas ilgas, trunka nuo 5 iki 10 ar daugiau metų. Iš pradžių pirminė “greitoji pagalba” – pats svarbiausias, brangiausias ir daugiausiai žinių reikalaujantis etapas. Žinant mūsų savivaldybių išteklius, dažniausiai juo ir apsiribojama”,- kalba arboristas ir priduria, kad šiandien kovojama su aplaidžios medžių priežiūros pasekmėmis. Be to, medžių priežiūra – nuolat tobulėjantis mokslas, žinios greitai sensta. Pavyzdžiui, dar manoma, jog medžio žaizdą reikia aptepti. Tačiau mokslas įrodė, kad dažymas neapsaugo medžio nuo infekcijų ir puvinio. Medis turi savo gynybinę sistemą ir jeigu jis bus tinkamai prižiūrimas, pats galės apsiginti nuo ligų.

Kiek vertintojų – tiek nuomonių

Medžių būklės įvertinimas tapo labai populiarus, ypač po visuotinio nepasitenkinimo protestų dėl kirtimų Kaune, Šiauliuose ir kitur.

“Bet vieningos medžių įvertinimo metodikos Lietuvoje nėra, dažniausiai vadovaujamasi tuo, kas numatyta medžių inventorizacijos taisyklėse. Tad kiek yra vertintojų, tiek yra ir nuomonių, ir kiekvienas ją gali pateikti skirtingai. Kitas aspektas – ekspertas iš esmės asmeniškai neatsako už savo išvadas ir tuo galima spekuliuoti. Tarkim, jei man netinka kažkokio eksperto išvada, leidžianti iškirsti medį, tai aš ekspertus kviesiu tol, kol rasiu tą, kuris pasakys, kad negalima to medžio kirsti, arba atvirkščiai. Tokia situacija gana dažna”,- akcentuoja R. Žilinskas.

Trečias momentas, kuriuo, jo teigimu, ypač naudojasi visuomenininkai, priešprieša tarp savivaldybės ir visuomenininkų kviečiamų ekspertų. Jei jį samdo savivaldybė, tai, vadinasi, jis atstovaus jos nuomonei ir pateiks išvadą, kokia vietos valdžiai reikalinga, o tas, kurį siūlo visuomeninininkai, tikrai jau bus pats geriausias specialistas ir jo nuomonė neabejotinai teisinga.

“Tai kas čia išeina: jei mane pasamdys savivaldybė, viešai būsiu blogas, korumpuotas, o jei visuomenininkai – pats geriausias. Niekas nežiūri, nei kokios kvalifikacijos, nei ką tas žmogus išmano. Tai didžiausia problema ir tai tampa verslu. Be to, ekspertizė už dyką nedaroma. Jei aš norėsiu, tarkim, gauti užsakymą, o jį vykdo mano konkurentas, tai aš eisiu pas visuomenininkus ir aiškinsiu, kad, brangieji, tas žmogus nekompetentingas, samdykit mane – aš geriau padarysiu. Prasideda rėkimas, spaudimas ir tokiu būdu gali išsikovoti konkursinį užsakymą”,- netobulą tvarką komentuoja pašnekovas.

Ką jis siūlo? Kokia išeitis, kad specialistas visais atvejais reikštų teisingą nuomonę?

Anot p. Renaldo, ši problema aktuali ne vien Lietuvoje, pavyzdžiui, Lenkijoje tas pats variantas: kiek ekspertų, tiek nuomonių. “Bet jie susirinko į vieną krūvą ir bando rasti bendrą sprendimą – nustatyti bendrą metodiką, kuria būtų vadovaujamasi darant tyrimus. Patvirtinti vieningą vertinimo metodiką reikia ir Lietuvoje. Antra – ekspertas už išvadas turi būti asmeniškai atsakingas, tą turi sureguliuoti įstatyminė bazė. Tarkim, jei ekspertas pateikia klaidingą išvadą, kad tas medis sveikas ir nenugrius, bet jis buvo supuvęs ir netrukus nuvirto, tai teisiniu būdu būtų galima išsireikalauti iš jo atlyginti žalą už blogą ekspertizę ir tą įvykį. Pavyzdžiui, Latvija bando įtvirtinti, kad ekspertas turėtų civilinės atsakomybės draudimą – savivaldybė gali reikalauti kompensacijos, jei jis pateikė klaidinančią ataskaitą. Įteisinę atsakomybę išvengtume įvairių spekuliacijų ir triukšmų. Pas mus paprastai kai kurie visuomenininkų atstovai ir tie, kurie apsimeta medžių gynėjais, suaktyvėja artėjant rinkimams, kad taptų matomi ir įgytų tam tikrą politinį svorį”,- pastebi LARA vadovas.

Europinius priežiūros standartus reikia taikyti ir Lietuvos medžiams

Alėjų, parkų, viešųjų erdvių tvarkymas tampa miestų prestižo reikalu, bet vos tik pajudinami seni medžiai, sukyla visuomenė. “Norint kažką padaryti – ar suformuoti estetinį vaizdą, ar lankytojų saugumą užtikrinti, kartais nebūna kitos išeities, kaip seną medį pašalinti. Žinoma, galima investuoti į jo sutvarkymą, skirti nemažą sumą pinigų ir jį padaryti kažkiek saugesnį, bet reikia turėti omenyje, kad mes jo neatgaivinsim. Jei tinkamai pasodinsim naują ir juo rūpinsimės, tai po 20-30 metų turėsime gražų brandų medį, o tas puvėkas ar sužalotas po tiek metų tikrai nebus nei toks gražus, nei vertingas ir kuo toliau, tuo labiau nyks. Mes nepainiokime šitų senų apleistų medžių su statistiniais sveikais gražiais brandžiais parkų medžiais, kurie teikia deguonį, pavėsį ir pan. – tokių mūsų parkuose išlikę vienetai, o didžioji dauguma – sužaloti, suluošinti, neprižiūrėti”,- pažymi ekspertas.

Jo įsitikinimu, mes privalome būti protingi, remtis oficialiomis specialistų išvadomis, o ne emocijomis, įsiklausyti vieni į kitus, o ne tik aklai kovoti prieš kirtimus. Žinoma, norint sutvarkyti visus miestų parkų medžius bent daugmaž gerai, prireiktų nemažai metų, be to, turi keistis žmonių supratimas ir požiūris.

“Galiu pateikti Čekijos pavyzdį, kur arboristika gyvuoja jau seniai ir kur išlikę daug senų miestų parkų. Prasidėjus europinių lėšų skirstymui, čekai atliko visų miestų parkų medžių inventorizaciją, o arboristai juos sutvarkė – išgenėjo, sutvirtino lajas ir pan. Ši investicija atsipirks – dėl medžių bus ramu kokius 10-20 metų, nereikės leisti didelių pinigų jų tvarkymui ir abejotinam gaivinimui. Pas mus viešųjų erdvių sutvarkymas baigiasi trinkelių išklojimu, o želdinių priežiūrai skiriami menki procentėliai lėšų – iš esmės apsiribojama medžio į trinkeles įkišimu, džiūstančių šakų nupjovimu, tad ir turime rezultatą – didžiules aikštes su likimo valiai paliktais želdiniais. Mes ne tuo keliu nuėjome”,- apgailestauja R. Žilinskas.

Atvežtiniai medžiai specialiai suformuoti miesto sąlygoms

Arboristas pažymi, kad dabar daugelis nepatenkinti tuo, kad savivaldybės perka atvežtinius medžius, kad jie neištveria žiemų ir pan. Tačiau gatvių želdinių nereikia painioti su kitais –medžiais, nes tokių, kurie pritaikyti augti prie važiuojamosios dalies, mūsų medelynuose nėra, jie „asfalto gyvenimui“ paruošiami kitose šalyse ir įvežami.

“Atsitinka taip, kad nuperka vienas, o sodina jau kitas rangovas, niekas nekontroliuoja, kaip medelis sodinamas, ar toliau jis prižiūrimas. Rezultatas – po 3-4 metų jis būna nuvytęs, nudžiūvęs ar ligotas. Pasipila priekaištai, kad, žiūrėk, privežė, prikišo brangių olandiškų medžių, o išėjo šnipštas. Šitie medžiai yra specialiai suformuoti augti miesto sąlygomis, juos reikia tinkamai ir pasodinti. Dabar dažniausiai kur architektas suprojektavo, ten ir įkišame, bet gal reikia pažiūrėti, kas ten po apačia, gal komunikacijos išvedžiotos, gal netinka gruntas ir pan. Su tuo atvežtinių medžių sodinimu daug niuansų”,- aiškina specialistas.

Kodėl Olandijoje ir kitur tie medžiai puikiai auga? Pirmiausia todėl, kad jiems parenkama tinkama augavietė, prieš sodinant aikštėje ar prie gatvės iškasamos didžiulės tranšėjos, kur sudedami specialūs padėklai, skydai, supilamas juodžemis – medis turi pakankamos gyvybinės erdvės funkcionuoti, įrengtos drėkinimo, vėdinimo sistemos. Atrodo, jie auga viduryje aikštės, nors ir apkloti trinkelėmis ar kita kieta danga.

“Bet yra esminis skirtumas – jiems augavietė būna kruopščiai parengta jau pirminėje projektavimo stadijoje, numatoma didelė gyvybinė erdvė. Pas mus geriausiu atveju iškasama duobė, išbetonuojami kraštai, o po apačia – nežinia kas. Nesvarbu, ar medelis lenkiškas, olandiškas ar lietuviškas – nė vienas taip neaugs. Pirmiausiai reikia parinkti tinkamą augavietę, dar projektavimo metu konsultuotis su arboristais bei numatyti, kad tas medis augs ne tik 30 metų, bet daug ilgiau“,- pataria pašnekovas.

R. Žilinskas primena, kad Olandijoje kitokia dirvožemio specifika, ten aukštas gruntinio vandens lygis, todėl olandai medžius keičia kas 30 metų, nes po tiek laiko medis neturi kur šaknytis – po apačia vanduo. Taip palyginti dažnai keičiant medžius visuomet išsaugoma graži žaluma, tačiau pirmoji jos garantija – rūpinimasis medžio augaviete.

Arboristai rengiami vadovaujantis europiniais medžių priežiūros standartais, tokius standartus, R. Žilinsko įsitikinimu, reikia taikyti ir Lietuvoje, kelti medžių priežiūros kultūrą, įteisinti vieningą vertinimo metodiką ir ekspertų atsakomybę, o savivaldybėms daugiau remtis profesionalų išvadomis, dėmesį ir lėšas kreipti ne į gaisrų gesinimą, bet į visą medžių priežiūros sistemą, taip pat ir visų savo miesto medžių būklės įvertinimą.

Angelė Adomaitienė

Renaldo Žilinsko nuotraukose:

 

Netinkamos priežiūros pavyzdžiai – taip negalima elgtis su medžiais

 

Sutvarkyti paminkliniai medžiai – Veisiejų uosis ir Paežerių dvaro parko ąžuolas Vilkaviškio rajone

 

Arboristo darbo akimirkos