Bronislovas Banys: “Mane gaivina augantys jaunuolynai, ta dinamika, stiebimasis į viršų”

Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija
13 sausio, 2022
“Tvari biomasės energetika 2022” Konferencija ir expo paroda 2022-04-28
15 sausio, 2022

Bronislovas Banys: “Mane gaivina augantys jaunuolynai, ta dinamika, stiebimasis į viršų”

Kas Jums yra miškas?  Dėl tokio klausimo buvęs Telšių miškų urėdas  Bronislovas Banys, atrodo, net minutėlę sutrinka ir ramiu,  jam būdingu tonu paaiškina: ”Dabar galiu pasakyti,  kad tai visas mano gyvenimas, nuo jo niekur nebuvau nuklydęs”.  O dėl pačio mylimiausio medžio galvoja ilgėliau. “Labai artimi dūšiai ir mane gaivina augantys jaunuolynai, ta dinamika, jų stiebimasis į viršų, pokyčiai po metų kitų – tai labai džiugina. O mylimiausias medis,  nors sunku pasakyti, bet beržynai, juose jaučiuosi geriausiai, ir mišrus beržynas su eglės priemaiša –  jie suteikia daugiau šviesos, kurios taip norisi”. Pats Telšių krašto šviesuliu vadinamas, Telšių miesto Garbės pilietis Bronislovas Banys aktyviai miškų ūkio veiklai paskyrė daugiau nei keturis dešimtmečius, o ir dabar dar sumaniai šeimininkauja nuosavose miško valdose bei pavyzdingai tvarkomoje sodyboje šalia jo išpuoselėtos Telšių urėdijos – dabartinio VMU  regioninio padalinio, ir parko.       

Jis pats medžius sodino įvairiausiomis progomis, pradedant eglėmis, ąžuolais, beržais, liepomis ir baigiant obelimis, kriaušėmis, įvairiais egzotiniais augalais bei krūmais. Iš viso, anot jo, iš tokių savo rankomis pasodintų medelių šiandien jau oštų kokių 10 ha giria. Ta miško sodinimo ir jo stiebimosi magija sužavėjo dar vaikystėje, kai Broniukas per savo gimtojo namo langus stebėjo, kaip į nuošalias Petraičių kaimo ganyklas Telšių rajone atėjo miškininkai ir jose pasodino mišką. Tas augantis miškas jį ir pašaukė.  “Užaugau kartu su mišku. Mūsų šeimoje miškininkų nebuvo.  Kaimo ganyklose, kur dar caro laikais buvo iškirstas miškas, ganė arklius, veršius, aš ten dažnai nubėgdavau, bet kai jose vėl pasodino mišką, man pasidarė labai įdomu, kaip medžiai auga, kur subujojusiame beržynėlyje dygsta grybai, o ant kalvelių raudonuoja gausybė bruknių. Jas kurį laiką žmonės net maišais vežėsi. Aš vis bėgau ir bėgau, ten man labai patiko, visus keliukus, proskynas, kur koks ir kokios spalvos bei formos grybas auga, žinojau”,-  prisimena miškininkas.     

Po aštuonių klasių vaikinas jau galvojo važiuoti mokytis miškininkystės į technikumą, bet vis dėlto apsisprendė  baigti Nevarėnų vidurinę ir stoti į aukštąją – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Mokslai sekėsi ir patiko, tad 1975 m. jis su miškininko diplomu jau grįžo į Žemaitiją ir pradėjo darbinę karjerą nuo kuklių  Kuršėnų miškų ūkio gamybinio susivienijimo Gedinčių girininkijos girininko pavaduotojo pareigų.

Nuostabūs jaunystės laikai, savas stogas, šeima ir mieli kaimynai Kuršėnuose

“Baigęs norėjau grįžti į Telšius, jie tuomet priklausė Kuršėnų gamybiniam susivienijimui, bet Telšiuose laisvo etato nebuvo, tai mane paskyrė Gedinčių girininko pavaduotoju, o girininku tuomet dirbo dar smetoninis girininkas, bet jis jau sirguliavo, buvo išvažiavęs į sanatoriją. Kadrų skyriaus darbuotojas įleido mane į tą girininkijos trobą, bet jokių popierių niekas neparodė. Susirinko eiguliai, papasakojo, kur jų miško valdos ir sodybos, kaip dirba. Aš viską įsidėmėjau ir ėmiausi veiklos. Senukas girininkas atsirado po mėnesio, viskas mums sekėsi labai gerai, bet po pusmečio įvyko girininkijų reforma ir mane paskyrė Gedinčių girininku”,- apie greitą paaukštinimą pasakoja B. Banys. Jauną specialistą  džiugino ir tai, kad  jis jau ne vienas – vedė savo bendraklasę Zofiją.  

“Kaip vedę…  iki auksinių vestuvių trūksta dar trejų metų, o pažįstami daugiau nei penkiasdešimt. Mokėmės toje pačioje klasėje, pradėjome draugauti vienuoliktoje, o šeimą sukūrėme po mokslų, kai pradėjau dirbti Kuršėnuose.  Zofija baigė Vilniaus pedagoginį institutą”,- patikslina Bronislovas. Šalia jo besisukanti Zofija priduria, kad į Kuršėnus atvažiavo, kai jos išrinktasis tapo girininku. “Pas pavaduotoją nevažiavau. Ten buvo nuostabūs laikai, jaunystė, savas stogas, mieli žmonės, ten gimė visi trys mūsų vaikai, kuriuos auginti padėjo kaimynės”,- vardija sutuoktinė.

Jauna lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pirmąjį darbą gavo Auksučių mokykloje – 15 km už Kuršėnų, tai kasdien į jį važinėjo autobusu, o kai žiemą kelius užpustydavo, pėsčia pareidavo.   

“Gavome butą Kuršėnuose miškininkų gyvenvietėje, name iš lentų pastatytame, buvo trys kambariai ir virtuvė, erdvės sočiai, bet šalta žiemą. Tačiau koks ten šaltis jauniems! Vėliau pastatė mūrinį, tai įsikėlėme ten”,- vienas per kitą pasakoja sutuoktiniai.  Abu – tarsi dvi obuolio puselės, kai vienas kalba, kitas vis istorijas papildo, primena įsimintinus nuotykius. Vienas iš tokių – ką tik kojas apšilusio girininko susitikimas su miškų ūkio ministru.  

“Pamenu, kai pirmąsias bulves nukasėme, buvo talka, po jos atėjo mano pavaduotojas Jurgis Mikalauskas pasitarti, kaip čia ką daryti. Sakau: “Jurgeli, einam prie stalo”. Susėdom, kažkas į duris bar bar bar. Atidarau, žiūriu – mūsų generalinio susivienijimo direktorius  ir toks senukas. Direktorius jam mane pristatė: “Čia jauniausias susivienijimo girininkas, o čia – ministras Algirdas Matulionis”. Aš pasimečiau, nežinau, ką daryti, o mano pavaduotojas pašoko, pasitempė ir atraportavo: “Laikinai einantis Gedinčių girininko pavaduotojo pareigas Jurgis Mikalauskas”. Gaila, kad neišdrįsau pakviesti ministro prie stalo, bet viską apžiūrėjome, išėjome į lauką, ministras tvarte net kopėčiomis palypėjo ir žvilgtelėjo, kur šieną laikau. Tai buvo pirmas mano susitikimas su ministru akis į akį”,- linksmą nutikimą mena B. Banys.

Dirbti girininku jam labai patiko, anot jo, patyrusių specialistų kolektyvas buvo ypač draugiškas, iš jų mokėsi praktinių dalykų.  Deja, girininku teko dirbti tik pustrečių metų.  “Aš nenorėjau iš girininkijos išeiti, bet mane pradėjo šnekinti užimti to paties susivienijimo Miško ruošos punkto viršininko pareigas. Taip vadovaujant punktui prabėgo dešimt metų, jame darbas daugiau biurokratinis – gamyba, išvežimas, visa technika, taurelės nevengiantys darbininkai… teko išmokti vadybos, bendravimo su žmonėmis, net vyro ir žmonos taikintojo meno“,- apie gamybinį etapą kalba miškininkas.   

Į Telšius sugrįžo prieš pat santvarkų griūtį

Į Telšius Baniai sugrįžo prieš pat santvarkų griūtį – Bronislovas 1987 m. pavasarį  buvo paskirtas Telšių miškų ūkio direktoriumi, o nuo 1990 metų tapo Telšių miškų urėdu. Tiesa, kol urėdijos dar  nebuvo, Telšiai priklausė Kretingos miškų ūkio susivienijimui. Tuomet Telšiuose pasikeitė visa miškininkų karta, nes žinybai vadovavo ilgametis direktorius Benediktas Paulauskas – jam išėjus į pensiją, traukėsi ir kiti jo bendraamžiai.

“Atėjome mes, jauni ir veržlūs. Nors palyginti su kitais miškų ūkiais buvome maži, bet su didelėm ambicijom”, – naują pradžią gimtajame krašte apibūdina B. Banys. Tuomet pirmagimė Jurga buvo vienuolikos, vidurinysis Tomas – šešerių, o mažylis Kostas beveik dvejų.

Iš pradžių gausi šeima apsistojo name pas Zofijos seserį. “Mums žadėjo butą duoti mieste, bet miškų ūkio ministras Vytautas Lukaševičius man paskambino ir pasakė, kad kitąmet skirs lėšų žinybiniam namui statyti. Tai to buto atsisakiau ir pasistatėme gyvenamąjį namą”,- aiškina savininkas. Jame dabar gyvena ir dukros Jurgos šeima. Čia dažnai klega ir šešių anūkų balsai. Bronislovas sako, kad būtų gerai ir septintas, net buvo paskyręs premiją – pagrandukui mokėti visą savo pensiją, tačiau nė vienas iš vaikų savo trečiosios atžalos seneliams nepadovanojo…

“Užauginome tris vaikus, turime šešis anūkus, visi – Lietuvoje, tai – didžiausias džiaugsmas”, – šypsosi Zofija.  Štai sūnus Tomas ne tik tėvo kelią pasirinko, bet ir žmoną miškininkę – Punsko lietuvaitę Gražiną į Lietuvos miškus parsivedė. Abu jie – Kretingos miškų urėdijoje, po pertvarkos  – VMU Kretingos regioniniame padalinyje.

Mažą urėdiją pastatė ant tvirtų pamatų

“Sovietmečiu Telšiai buvo labai mažas filialas, miškininkų gyvenimas čia keliavo pro šalį, nieko nebuvo, jokių seminarų, susirinkimų ar konferencijų. Man vis kirbėjo, kodėl Telšiai taip nuskriausti? Ėmėmės statytis, pastatėme medienos sandėlį, pamažu įsigijome naujos technikos, įsirengėme katilinę centriniam šildymui. Atsiskirti nuo Kretingos nebuvo lengva, ypač sunku atidalinti balansą, tad pačiam teko studijuoti buhalteriją ir šiaip ne taip atsiskyrėme be Kretingos paskolos, kurios dalį mums norėjo pripaišyti. Pavyko perimti švarią įmonę, bet teko smarkiai paplušėti, kad liktume savarankiški ”,- akcentuoja pertvarkų iniciatorius.

Miškai, anot jo, čia buvo palyginti neblogi, tik trūko transporto, girininkijų pastatai buvo grąžinti buvusiems šeimininkams, reikėjo naujus statyti,  kartu ir butus girininkams. Be to, grąžinti ir miškų plotai buvusiems savininkams, o valstybinių teliko tik apie 15 tūkst. ha, juose gamyba labai maža.

“Pradėjome naujoviškai dirbti, įsigijome modernios technikos, žmonėms perdavėme pjūklus, kitas gamybos priemones, skatinome pereiti prie rangos. Iš privačių savininkų supirkinėjome medieną stačiu mišku, o kai  prasidėjo džiūvimai, jos dar padaugėjo ir taip užsidirbome papildomų lėšų. Pamenu, apie 1991-uosius sudarėme sutartį su Vokietija dėl kalėdinių eglučių ir už jas gavome markėmis, tai atsirado galimybė net visiems darbuotojams atlyginimus už gruodį išmokėti. Taip pat sukomės dėl medienos kainų. Klaipėdoje pavyko rasti vietą, kur rąstus pirko už dolerius, o jų kaina buvo apie keturis kartus didesnė nei tuo metu parduodavome. Urėdijos savarankiškumas buvo labai didelis pliusas. Joje įsidarbinti galėjo ne bet kas. Turėjome iš ko rinktis, atėjo gerų specialistų”,- ūkininkavimo niuansus komentuoja B. Banys.

Telšių urėdija sparčiai plėtė  ir žaliuosius plotus – iš laisvo valstybės žemės fondo gavo dar apie 10 tūkst. ha.  “Ėmėme visus pakampius, brūzgynus, o dabar  kokie ten beržynai, eglynai, baltalksnynai… Be to,  ne monokultūros, išsaugojome bioįvairovę. Sutvarkėme Ilgio ežero poilsio zonas, pavyko įrengti Germanto pažintinį taką. Apie Telšius ieškojome ir tausojome kiekvieną žemės gabaliuką, kad tik ten ką nors galėtume įsimintinoms progoms pasodinti. Organizavome įvairias talkas, aktyviai dirbome su mokyklomis, jaunaisiais miško bičiuliais, rajono įstaigomis”,- vardija sodinimų entuziastas.   

Pirmoji proginė giraitė su urėdijos pagalba buvo pasodinta prie Germanto ežero Lietuvos 1000-mečio garbei, Lietuvos įstojimo į ES proga – Europos miškas, 2008 m. – giraitė Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečiui, 2012-aisiais įveistas ąžuolynas 1000-ajame netinkamos žemės ūkio veiklai hektare.  Proginė kryžiaus formos ąžuolų giraitė stiebiasi ir Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui, Kristijono Donelaičio 300 metų gimtadieniui bei daugelis kitų želdynų ir parkų.

Kaip pavyko tiek daug padaryti?  Buvęs urėdas sako, jog jam labai patinka žemaitiška patarlė: „Kon dara, veizėk gala“. Tas galas, tiksliau – vizija, patriotiškumas bei žemaitiškas užsispyrimas ir vedė pirmyn.

Giria bendradarbiai ir bičiuliai

“Bronislovas Banys kaip asmenybė Telšiuose gerai žinomas, jis mums kaip etalonas, žemaitiško žodžio gaspadorius. Visa jo veikla – tai gaspadoriaus žvilgsnis į Telšių kraštą. Jis sutvarkė urėdiją pagal europietiškus standartus, jos aplinka, pastatas ir vidus buvo pirmieji tokie Telšiuose, kur galėjai su pasididžiavimu nusivesti bet kokį svečią. Taip pat ir pati darbų organizavimo sistema – viskas rodė, kad čia miškų šeimininkai. Pamenu, kai apie 2002-uosius buvo atvažiavę austrai, tai nustebo, kaip čia tvarkomi miškai ir kaip dirba urėdija. Jie galbūt planavo, kad Telšiuose steigs įmonę ir parodys,  kaip tvarkytis, bet pamatę, kas padaryta, tokios idėjos atsisakė”,- šiltai apie urėdą atsiliepia kraštietis, buvęs Telšių apskrities administracijos sekretorius Vaclovas Vaičekauskas.

Jis Bronislovą pažįsta seniai, nuo laikų, kai pastarasis dar dirbo Telšių miškų ūkio direktoriumi. Esą šio vadovo miško pažinimas ir idealizmas buvo labai puikiai subalansuotas su ūkine veikla.

“Su juo susitikau pirmą kartą, kai dar dirbau Telšių katalikiškoje gimnazijoje, tada turėjau šiokių tokių darbinių reikalų, su urėdija palaikėme glaudžius draugiškus santykius ir kai dirbau apskrities administracijoje – ji pagelbėjo mums daugeliu atvejų, priimti svečius ir iš užsienio, parodyti  Žvėrinčių bei kitas įdomias vietas. Urėdija ir apskrities administracija buvome užmezgę ryšius su Austrijos bei Vokietijos miškininkais, tai važiavome ir pas juos, keitėmės patirtimi”,- pasakoja V. Vaičekauskas.

Urėdija inicijavo nemažai Telšių visuomenei svarbių projektų – iš jų Jomantų pažintinio tako kartu su Varnių regioniniu parku, Germanto ežero aplinkos tvarkymo, įvairių poilsiaviečių, pavėsinių įrengimo. Inkilų kėlimo, kitos šventės, konkursai, prizai – visa tai, anot V. Vaičekausko, suteikė labai daug bendruomeniškumo. “Bronislovas buvo subūręs puikų urėdijos kolektyvą, ten dirbo tikri profesionalai, pasišventę miškui žmonės, kurie buvo labai gerbiami Telšiuose, tam tikras rajono ir apskrities visuomenės elitas, kuris kraštui labai reikalingas”,- pažymi pašnekovas.

VMU Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas prisimena, kad apie Bronislovą išgirdo, kai po kariuomenės pradėjo dirbti Kuršėnų urėdijoje, nors Baniai iš ten buvo neseniai išvykę. “Iš jo buvusių kolegų girdėjau: “Bronislovas padarė taip, padarė anaip”. Jis buvo pavyzdys, o vėliau ir susipažinome. Mes iš Kuršėnų pasitobulinti, pasikonsultuoti važiuodavome pas kolegas į Tauragę, Biržus ir Telšius. Pas Bronislovą imponavo, kad labai ūkiškai, protingai, neskubant ir be drastiškų sprendimų tvarkomasi. Su juo susiskambindavome, pasitardavome, kokią techniką pirkti, vykome į vietą pažiūrėti, jis visuomet rasdavo argumentų, kodėl būtent tokią. Jis buvo pionierius, nelaikė girininkų be darbo, mažiausioje urėdijoje reikėjo suktis protingai. Suburti gerą kolektyvą reikia daug pastangų, Bronislovas tą sugebėjo. Kai atsistodavo šnekėti, niekas netriukšmavo, nes pasakydavo taupiai, svariai, kompententingai –  kaip vadovas ir žmogus buvo vertas pagarbos”,- patikina R. Zebčiukas ir priduria, kad jis pats rado urėdiją ir miškus labai geros būklės, viskas buvo sustyguota, sutvarkyta  labai puikiai.

VMU Telšių regioninio padalinio vyr. miškininkas Arvydas Jokužys su B. Baniu išdirbo daugiau nei 30 metų. Kaip urėdas elgėsikonfliktinėse situacijose? “Kaip ir visame savo gyvenime – labai pasvertai, santūriai. Pavaldiniams leisdavo suprasti, kad tu kažką padarei ne taip ar pavedimo neįvykdei. Žmogus pats  iš pokalbio pajusdavo, kas ne taip. Jis buvo didelis moralinis autoritetas. Tiesa, buvo ir raudonų linijų, kurių peržengti buvo nevalia ir po to keliai išsiskirdavo – jis tiesiai šviesiai ir santūriai pasakydavo, kad, broli ar sesute, neišeina mums dirbti kartu. Viską pasakydavo į akis be jokių užkulisių, apkalbų”,- pasakoja vyr. miškininkas ir primena, kad  kolektyvui Bronislovas buvo geras ir nedarbiniuose santykiuose, ar bėda, ar kitokios pagalbos reikėjo.

“Buvo kaip tėvas, užstodavo ir prieš kitus – buvo užnugaris. Taip gražiai aplinką sutvarkė  kartu su visais. Vaizdelis čia 1988 m. buvo liūdnas – tvartai, daržinė, tipinis kontoros pastatas, aplink šabakštynas. Reikėjo kurtis, jis ėmėsi iniciatyvos, o kiti palaikėme, buvo daug talkų…” – primena ilgametis kolega.

Iniciatyvą reikia grąžinti vietos miškininkams 

B. Banys šiuo metu neužsiima aktyvia visuomenine veikla, nes planus sujaukė pandemija. Tiesa,  prie židinio per dienas nesėdi – dar liko medžioklė, virš 100 ha šeimos miško, į kurį iškeitė paveldėtą savo ir žmonos žemę, taip pat gimtinės sodyboje pasodintas giminės ąžuolynas, sklypas prie namų. Jis aiškina, kad dabar rimtesnių kirtimų nevykdo, bet viskam reikia priežiūros, o pagalbininkų nesamdo … jei idealiai tvarkytis, tai galėtų darbuotis ir darbuotis. Be to, kiekvieną rytą abu su žmona nužygiuoja 4 km, kartais kojas pamiklina dar ir vakare.  

Kokios svajonės, kokie turėtų būti Lietuvos miškai? Anot ilgamečio specialisto, yra du aspektai, kaip tie miškai tvarkomi ir valdomi. “Jei dėl valdymo, tai ta viena įmonė gal ir nieko, bet blogai, kad  iš vietinių miškininkų atimta iniciatyva, viskas – Vilniuje. Iniciatyvą reikėtų perleisti padaliniams, tai  būtų ir ekonomiškiau, nes specialisto išlaikymas regione pigesnis nei sostinėje, o kur dar kita nauda Lietuvos regionams. Centrui liktų strategija, bendras vadovavimas su ne daugiau kaip kokie penkiasdešimt darbuotojų. Valstybės įmonei tapus akcine bendrove  tai teisiškai įmanoma. Graudu, kad vietos miškininkų atlyginimai maži, kad jie negali normaliai išlaikyti šeimų ir išeina iš darbo. Reikia atstatyti miškininko prestižą, mokėti padorų atlyginimą – ekonomiškai tą tikrai galima padaryti”,- įsitikinęs B. Banys. Esą negerai, kad  regiono specialistai apkraunami popieriais, verčiami atsakinėti į įvairius klausimus ir tapti biurokratais, kai tikrasis jų darbas  – miške ar konkretūs miško reikalai.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos Dainiaus Šerono ir iš Banių archyvo