Dainavos didžiagirė: pamiršti judantys smėlynai

Dainavos didžiagirė: pamiršti judantys smėlynai

Algirdas Brukas

Smėlynų buvo visoje Dainavos didžiagirės teritorijoje, bet kiek gausesnė koncentracija – šiauriniu pakraščiu į rytus nuo Merkinės link Perlojos ir į pietus nuo Merkinės gana platoku ruožu maždaug iki Latežerio – Druskininkų linijos. Panašias išvadas leidžia teigti ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą sudarytų topografinių žemėlapių analizė.

Tiriant Dainavos didžiagirės dirvožemius maždaug 6 tūkst. ha plote 1966 m. miškotvarkos darbų metu pastebėti daugelyje vietų išplitę ir gana didelius plotus užimantys vėjo erozijos židiniai, kurie neseniai buvo apsodinti pušynais. Tik keliuose nedideliuose sklypeliuose dar bolavo gelsvas smėlis. Bet greitai ir jų neliko, nes visus buvusius atvirus smėlynus padengė miškas. Didžiulis miškų veisimo vajus šiuose kraštuose tuomet jau ėjo į pabaigą. Pagal tuometinę dirvožemių tyrimo metodiką apytiksliai galime tvirtinti, kad iki XX a. vidurio dabartinės didžiagirės teritorijoje galėjo būti ne mažiau kaip 15 tūkst. ha vėjo erozijos pažeistų plotų, kuriuose miško dirvožemiai dar tik buvo pradėję formuotis. Smėlynų išplitimą, pasiekusį maksimumą XIX a. antroje pusėje, labai konkrečiai aprašė XX a. pradžioje čia girininkavęs Varėnos girininkas E. Kefferis, želdęs tuos  smėlynus pušimi, prieš tai plotus bandant sutvirtinti karklais. Įspūdinga ir jo informacija apie Varėnoje šiems tikslams įkurtą karklų plantaciją.

Smėlynai M.K. Čiurlionio triptike

Mane itin nustebino mūsų garsaus dailininko M. K. Čiurlionio, rodos, jo 100-jų gimimo metinių proga Druskininkuose vykusi diskusija apie garsųjį kūrėjo triptiką „Raigardas“. Gana autoritetingi diskusijų dalyviai, nesuradę aiškaus taško, iš kurio žiūrint tapytas Raigardo slėnio triptikas, draugiškai sutarė, kad paveiksle menininkas užfiksavo daug realistinių elementų, išskyrus smėlynų plotelius – esą jie čiurlioniškos fantazijos vaisius. Niekam iš solidų išsilavinimą turinčių žmonių nekilo mintis, kad  tie smėlynai galėjo būti natūroje. Mat diskusijų metu jokių atvirų smėlynų jau nebuvo, o atsigręžti kelis dešimtmečius atgal niekas nesugebėjo. Tas paskatino pasidomėti, ką rašė apie didžiagirės smėlynus anksčiau gyvenę tyrinėtojai bei tų laikų gyventojai.  Štai kai kurie iš jų.

Istorikas Teodoras Narbutas, 1843 m. („Wspomnienia z podrozydo Druskienik w roku 1843 odbytej“, s. 49):  „ Lynežerio kaimas prie puikaus ežero išsidėstęs maloniai mano akį nustebino. Tačiau kaip tik ten ir prasideda lietuviškoji Sachara, kuri tęsiasi iki pat Druskininkų. Merkinės link taip pat smėlingas plikas laukas, tik kur ne kur kaimai, derlingos žemės apsupti kaip oazės žaliuoja. Seniau čia, matyt, būta pušynų, kurie dėl krašte vyravusios netvarkos išnaikinti buvo, paliekant tik smėlį vėjo nešiojamą“…

Istorikas ir keliautojas Michail Borch „Na piaschach. Powiesc fantastyczna“ („Druskininkų undinė“, 1844, Nr. 6, s.37-38) kelionės iš Merkinės į Druskininkus aprašyme sako: „Dėl manęs nors ir kaip mylėčiau, nors ir kaip man patiktų manosios tėvynės laukai, vis dėl to niekaip negalėčiau prisirišti prie to gelsvai raudonos spalvos gabalėlio, prasidedančio už kalno, už senosios Merkinės prieplaukos ir besitęsiančios iki pat jaunos „Druskinikų undinės“ redakcijos. Kas akimirką pagarbos verti mano arklėkai sustodavo taip giliai įklimpę į smėlį, kad kai vežėjas botagu margindavo jų apdulkėjusias nugaras, jie ne tik kad grimstančius vežimo ratus, bet ir savo kojas sunkiai ištraukti galėdavo…“

Publicistas ir poetas Vladislovas Sirokomlė, „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, 1991, p.25. Jo tekstas apie Merkinę rašytas 1860 m.: „Apylinkė kurčia ir tuščia. Neapgalvotai praretintos neįžengiamos karališkosios girios; mažytės pušelės auga bedugniuose smėlynuose, niekur nematyti kaimo, tik tęsiasi akies neapmatomi geltonų laukų plotai, kuriuos sodietis, nesitikėdamas gauti net rugių, apsėja menkais grikiais ir smulkiomis avižomis“.

Paprastų žmonių prisiminimų apie buvusius smėlynus yra užrašę Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai.

Gintaras Kibirkštis, „Šalcinis“, Nr. 90, 2014 m. „Kada apie Marcinkonis buvo pustomas smėlis“ pateikia užrašytus senųjų marcinkoniškių prisiminimus. Smėlynų apsuptyje užaugęs Juozas Pugačiauskas pasakoja: „Visur buvo pieskynai – į Lynežerį, į Darželius, į Kašėtas, į Zervynas. Dalgiakalnis buvo neužaugęs mišku, aplinkui Versminio ežerą buvo laukai ir smėlynai. Arklių traukiami vežimai buvo su siaurais mediniais ratais, kurie klimpdavo į smėlynus. Kai mano dėdė Marcinkonyse pirmasis prie vežimo pridėjo plačius guminius ratus, visi iš pradžių juokėsi iš tokios konstrukcijos, tačiau labai greitai patys puolė tokius ratus darytis…“

Vyriausias Marcinkonių gyventojas, ilgametis Marcinkonių mokyklos mokytojas Bolius Baranauskas prisimena: „Ten, kur dabar pastatyta Marcinkonių mokykla, buvo ištisai pustomas atviras smėlis. Visame kaime labiausiai pustomos vietos buvo prie bažnyčios, prie geležinkelio stoties, kaimo vidurys. Iš tikrųjų – tai labiausiai žmonių lankomos vietos. Taip pat kaime ir už kaimo buvo pustomos visos gyvulių varyklos… Visa ulyčia buvo smėlis. Prie namų lekiančiame smėlyje tėvas sodino žilvičius, o tik vėliau –  pušeles, kai žilvičiai jau truputį sustabdė lekiantį smėlį.“

M. K. Čiurlionis gyvendamas Leipcige savo bičiuliui Eugenijui Moravskiui su neslepiama nostalgija rašė: „Kartais ateina į galvą, kad gal būtų gerai taip sau besivaikščiojant leistis Nemuno kryptimi, link mūsų kalnelių, smėlynų (paryškinta mano), pušų… Kas žino, gal tas pats gandras pakalens man pasveikinimą Druskininkuose“.

Taigi, menininkui greta pušelių ir kalnelių smėlynai buvo įprastinė gimtinės kraštovaizdžio dalis, kurios, deja, maždaug po penkių dešimtmečių nebeliko.

Nors iki šių dienų padaugėjo ir išsamių mokslinių darbų, nagrinėjusių tiek gamtinius, tiek socialinius procesus ir su tuo susijusius Dainavos didžiagirės kraštovaizdžio pokyčius, o Nacionalinis parkas rūpinasi kraštotyros žinių propagavimu, tačiau platesnė visuomenė apie prieš šimtmetį buvusį kraštovaizdį išsamiau nežino. Tiesa, dabartiniame  internete M. K. Čiurlionio triptiko skirtumai tarp dabartinio Raigardo slėnio ir daugiau kaip prieš šimtmetį nutapyto realistinio jo paveikslo aiškinami ne tik menininko kūrybos ypatumais, bet  ir gamtoje vykusiais pokyčiais.

Daug kam Raigardo triptikas dvelkia  mistika ar rodo gamtos ir žmogaus harmoniją. Man pirmoje  triptiko dalyje galinga smėlio kalva, užpilanti žaliuojančią pievą, įkūnija ir gamtos stichijos grėsmę žmogui – galingi slėnio šlaitai lyg ir „spaudžia“ žmogaus iš gamtos atkariautą bei savo reikmėms naudojamą teritoriją. Juk ir mitas apie prasmegusį Raigardą įkūnija vieną iš žmogaus ir gamtos kovos epizodų.

O kiek kartų kito Raigardo kraštovaizdis nuo paskutinio ledynmečio? Archeologai slėnio apylinkėse yra užfiksavę 19 akmens, žalvario ir geležies amžiaus gyvenviečių bei radimviečių, vieną senkapių vietą. T. Narbutas 1826 m. aprašė smėlyje išpustytus viduramžiais palaidotų žmonių kapus. Švendubrės kaimo dirbamuose laukuose buvo rasta keramikos fragmentų – ąsočių, dubenų, puodų bei puodynių šukių, kurios liudija apie XVI-XVIII a. įvairiose vietose buvusias sodybas. Gamtos elementų, kurie meninėje kūryboje gali būti traktuojami kaip gamtos stichijos – augalijos, vandenų, pelkių, smėlynų – įtaka M. K. Čiurlionio kūrybai, matyt, buvo pamatinė ir net lėmė jo kūrybos pobūdį.

Atviros erdvės  pradėjo atsirasti nulydant miškus

Ar  reikia apgailestauti, kad didžiagirėje miškininkai visus judančius smėlynus apsodino mišku ir nieko neišsaugojo prisiminimui? Nemanau. Kadangi lydiminė žemdirbystė palaidota,  tai likę plotai vis tiek būtų suvelėnėję, apaugę vienokia ar kitokia augalija, pagaliau – mišku. Norint tokį plotą eksponuoti, jį reiktų reguliariai arti ir purenti, kad nesusidarytų velėna.

Stebina ir kai kurie teiginiai apie tokių judančių kontinentinių smėlynų atsiradimo priežastis bei laikmetį. Girdėjau samprotavimų, o Virginija Pugačiauskienė magistro darbe apie Marcinkonių kaimo istoriją (2010 m.) pateikia daug faktų apie Marcinkonyse ir jų aplinkoje buvusius smėlynus maždaug XIX ir XX amžių sandūroje. Ji jų atsiradimo pagrindine priežastimi nurodo padidėjusius miško kirtimus po 1861 m. nutiesus geležinkelį. Autorė rašo: „ Geležinkelis ir vėliau įtakoja kraštovaizdžio pokyčius. Prasideda intensyvesnis miškų kirtimas, nes nutiesus geležinkelį atsirado galimybė greičiau ir patogiau realizuoti medieną. Miškų kirtimas įtakojo gamtinės aplinkos pokyčius, mat susidarius atviroms vietoms, vėjas pradėjo pustyti atsivėrusius smėlynus. O tai turėjo įtakos dirbamiems laukams, dabar juos lengvai užnešdavo smėliu ir žemės ūkiui jie buvo netinkami.“

Deja, viskas čia apverčiama aukštyn kojom. Atviros erdvės  pradėjo atsirasti nulydant miškus žemdirbystės reikmėms ne po 1861 m., o daug anksčiau – prieš kelis šimtus metų. Šiems plotams plečiantis ėmė formuotis ir vėjo erozijos židiniai, o prie jų plėtimosi dar prisidėjo miško gaisrai ir galvijų ganymas. Per gerą pusšimtį metų, per kuriuos gana artimai draugauju su didžiagire, nepastebėjau  nė vieno atvejo, kad plyno kirtimo biržėje būtų atsiradęs pustomas smėlynas. Tiesa ta, kad gana greitai  po geležinkelio nutiesimo miškininkai pradėjo po truputį tuos judančius smėlynus užsėti, o vėliau vis sėkmingiau užsodinti mišku ir atkurti gana nemokšiškai žemės ūkio tikslams naudotas miško žemes.

Gaila, kad dabartinė gamtosaugos radikalų kova prieš klasikinį miškų ūkį visokiais būdais bando plėsti savo ideologiją ir paprastų žmonių bendruomenėje, ir tarp intelektualų. Tik neaišku, kokios bus pasekmės. Melavimas paprastai nieko gero nesukuria.

Lydiminė žemdirbystė lengvose dirvose sukėlė vėjo eroziją. XVIII a., atsargiais vertinimais, ji jau galėjo apimti apie trečdalį dabartinės Dainavos didžiagirės teritorijos. Erozijos stabdymas ir miškų atkūrimas prasidėjo dar caro laikais XIX a. pabaigoje, bet daugiausia nuveikta tarpukariu ir pokariu iki XX a. 7-ojo dešimtmečio vidurio.

Medinio tilto per Merkį nuotrauka, daryta 1935 m. Merkio krante matyti smėlynai, apaugantys reta sumedėjusia augalija.

Garsusis M. K. Čiurlionio triptikas „Raigardas“, tapytas iš natūros 1905 m.

Gaidžio (Klonių) kopa – mūsų laikus pasiekęs paskutinis dar neapaugusio smėlyno lopinėlis netoli Marcinkonių