Ekspedicijos “Nuo Baltijos iki Bengalijos” kelias atvedė pas Vilkaviškio garbės pilietį

Ekspedicijos “Nuo Baltijos iki Bengalijos” kelias atvedė pas Vilkaviškio garbės pilietį

Vakar, sausio 16 d. Izraelyje, Kfar Ruppin kibuce Izraelyje gyvenantis Vilkaviškio garbės pilietis, „Santakos“ nominantas Ralfas Selindžeris sulaukė įdomių svečių – jo namuose šiuo metu apsistoję ekspedicijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ dalyviai: dokumentinių filmų kūrėjas Rimas Bružas ir jo draugas verslininkas Aurimas Mockus.
R. Selindžerio namuose jie viešės iki šeštadienio, o vėliau patrauks į Turkiją. 

Ši dviejų lietuvaičių ekspedicija skirta lietuvių mokslininko ir rašytojo Antano Poškos (1903–1992) kelionei į Indiją paminėti. 1929 metais su pakeleiviu Matu Šalčiumi (1890–1940) išvykęs mokslininkas Bengaliją pasiekė po aštuonerių metų. R. Bružas su A. Mockumi planuoja, kad jų kelionė motociklu truks kelis mėnesius. 

Keliautojai ketina parengti aštuonių laidų ciklą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, o LRT televizijos žiūrovai jį turėtų išvysti šiais metais. greičiausiai balandį. 

„Santakos“ kalbintas dokumentinių filmų kūrėjas R. Bružas žadėjo, kad vienoje iš savo laidų papasakos apie R.Selindžerį ir jo atradimus Vilkaviškyje. Šiandien Ralfas buvo lietuvaičių gidu po kibucą. 

Ekspedicijos facebook paskyroje R. Bružas rašo: „Ši ekspedicija nėra kelionė „viskas įskaičiuota”. Ne, mes nepatiriame nepriteklių, bet nepatiriame ir mažos dalies tų iššūkių, kuriuos priėmė A. Poška. Nepatiriame ir didesnių nepatogumų, nesijaučiame apleisti ar kažkaip kitaip palikti likimo valiai ar vien jo didenybės atsitiktinumo malonei, bet įkvepiančių situacijų, motyvuojančių įvykių nutinka kone kasdien. Ne paslaptis, kad tokios ilgos kelionės vargina, kamuoja šeimos ilgesys ir būna silpnumo momentų, kai jautiesi toks truputį valkata, nes ne visada žinai kur nakvosi, kur kelias nuves, ar ten bus dušas, ar ryt reiks mautis vakarykščias kojines. Taip kelionėje yra. Tiesiog. Turi apsieiti su absoliučiu minimumu rūbų (anąkart žmonai rašiau kad norėčiau užsivilkti marškinius ar bent kitą megztinį turėti), minimumu daiktų ir visus savo buitinius poreikius susimažinti 90%. Jei vyksti stovyklauti savaitgaliui, viskas ok, bet jei ekspedicija trunka 2 mėnesius kyla tam tikrų iššūkių. Kaip rašė Antanas, jog “norėjau užsidėti švarius baltinius, bet neturėjau nei kitų, nei švarių”. Neturime lydinčio ekipažo, neturime vadybininkų ir skalbimo mašina prilygsta mažai šventei, o picerija – baliui, nes valgome irgi kas papuola ir vietinių virtuvių degustacija yra veikiau reta išimtis. Didi laimė yra sutikti žmones, kuriems rūpi žmonės, kurie pasiruošę dovanoti dalį savo laiko. Didis džiaugsmas apsistoti tokių žmonių namuose. Kai tai nutinka, tai lygu stebuklui. Šiandien Nazarete buvome sulyti, kaip šunyčiai, sutemo, atvėso, bet prie 600 gyventojų turinčio Kfar Rupin kibuco vartų mūsų laukė Ralfo Selindžerioautomobilis. Ralfas ir jo žmona šiandien buvo mūsų angelai sargai, priglobę, pamaitinę ir sušildę savo nuostabiuose namuose Jordanijos pasienyje. Labanakt. 

Rimas 

Nuotrauka “Už nugaros – Galilėjos jūra” Aurimo Mockaus

P.S. Naktimis čia žavingai kaukia šakalai.“ 

http://www.santaka.info/?sidx=51423&fbclid=IwAR1ZoeVCk3U5Qge3tkO0D4kH3JxHZCBACwV-6yqGr-Tzbi4BDz6BFq61FpA