Kretingos miškų urėdijos gamtosaugos projektus Kuršių nerijoje padeda įgyvendinti ir ožkos

4 balandžio, 2017
Sodina ir išgyvena dėl miškų likimo
1 balandžio, 2017
Ugis Rotbergs

Latviams miškų ūkio pertvarka tapo lemtinga klaida5 balandžio, 2017

 

Ankstyvą pavasarį su Kretingos miškų urėdijos atstovais lankydamiesi Kuršių nerijoje neišvengėme ir svarbiausios šių dienų Lietuvos miškininkų aktualijos – planuojamos miškų reformos.

Tuščiažodžiauti nemėgstantis medienos ruošos inžinierius Linas Žarnauskas sakė nesąs nusistatęs prieš pokyčius Lietuvos miškininkystėje, tačiau, jo nuomone, miškų reformą turi vykdyti šios srities profesionalai.

Patyrusį miškininką labiausiai piktina iš aukštų tribūnų skleidžiama atvira, visuomenę klaidinanti demagogija, esą urėdijų atstovai yra suinteresuoti tik pelnu ir neatlieka jiems priklausančios gamtosaugos funkcijos.

Kaip atsakas tokiems neatsakingiems politikų pareiškimams – pasakojimas apie Kretingos urėdijos miškininkų Kuršių nerijoje vykdomus du didelės apimties gamtosaugos projektus, kuriuos jau teigiamai įvertino ir tarptautinio FSC sertifikato atstovai, ir kurių akivaizdžius rezultatus pamatėme savo akimis.

Kartu norime priminti, kad Kretingos miškų urėdija Kuršių nerijos miškų priežiūrą iš Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos perėmė tik prieš dvejus metus, 2015 metų pavasarį, tačiau su naujais jiems kilusiais iššūkiais miškininkai tvarkosi puikiai.

Kur tas grožis?

Anksčiau iš Smiltynės į Nidą per Kuršių neriją vykstant savo automobiliu ar visuomeniniu transportu, ne vienam, ko gero, kildavo logiškas klausimas – tai kurgi tas išgirtasis nerijos grožis? Juk be keliose vietose atsiveriančių marių vaizdų bei abipus kelio besitęsiančios aklinos miško sienos, praktiškai daugiau nieko nesimatydavo.

Šiemet situacija Kuršių nerijoje pasikeitė iš esmės, mat, kaip jau rašėme, Kretingos urėdijos miškininkai šią žiemą įgyvendindami Kuršių nerijos nacionalinio parko vidinės miškotvarkos projektą, vykdė įvairius gamtotvarkos kirtimus, todėl Neringoje pagausėjo atvirų miško erdvių.

Prie pusiasalio kraštovaizdžio formavimo prisideda ir du svarbūs Kretingos miškininkų įgyvendinami gamtosaugos projektai, nors pagrindiniai jų tikslai nėra vien tik kraštovaizdžio paįvairinimas.

Tikslas – atkurti smiltpieves Naglių gamtiniame rezervate

Vykdydami gamtosaugos projektą tarp Juodkrantės ir Pervalkos esančiame Naglių gamtiniame rezervate, per mėnesį Kretingos urėdijos miškininkai iškirto ten susiformavusius menkaverčius medynus ir pavienius medžius, net keliose vietose nerijos lankytojams suteikdami galimybę pasigrožėti panoraminiais pilkųjų (arba Mirusių) kopų vaizdais.

Pasak Juodkrantės girininko pavaduotojo Algirdo Kurtinaičio, miško kirtimo darbus teko atlikti labai greitai, pasitikint tik savo urėdijos inžinierių ir rangovų profesionalumu bei patiems kiekvienu atveju ieškant techninių sprendimų.

„Naglių rezervato projektą vykdome 48-iuose hektaruose, jis yra vienas iš sudėtingiausių ir labiausiai diskutuotinų“, – pripažino A.Kurtinaitis.

Šios projekto tikslas, pasak miškininko, yra stabdyti sumedėjusios augalijos plitimą į pilkąsias kopas ir atkurti natūralias smiltpieves.

Jei šiame rezervate savaime augantis miškas nebūtų buvęs iškirstas, po keliasdešimties metų čia, kaip ir toliau esančiame Birštvyno rage, būtų užaugęs sunkiai žmogui bepraeinamas medžių tankumynas.

Kaip įrodymą, jog medžiai rezervate auga neįtikėtinai greitai, miškininkai pademonstravo nukirsto kelmo rieves, rodančias metinį medžio prieaugį – kai kurios iš jų siekia beveik 2 cm.

Kai kurie plotai vis dėlto palikti apaugę medžiais – ir dėl gamtinės įvairovės išsaugojimo, ir kaip įrodymas, jog šitaip bemat užželtų visos kitos neprižiūrimos pilkosios kopos.

„Kuršių nerijos dirvožemiui būdinga didžiulė kaita, geologai čia randa net šešis dirvožemio sluoksnius“, – sakė A. Kurtinaitis, taip paneigdamas tarp mėgėjų vis dar sklandantį mitą apie neva skurdžią nerijos augmeniją ir nederlingą jos dirvožemį.

Kretingos miškininkai jau baigė pirmąjį šio projekto etapą, o Naglių rezervatą apžiūrėję ne tik Lietuvos biologai ir botanikai, bet ir FSC sertifikato atstovai konstatavo, kad smiltpievė yra sėkmingai atkurta, o rezervate atlikti darbai visiškai atitinka tarptautinius gamtosaugos reikalavimus.

Tačiau pusiasalio lankytojai iš arčiau pilkosiomis kopomis grožėtis gali tik vaikščiodami specialiu KNNP direkcijos pėstiesiems įrengtu taku: vaikščioti po pačias kopas rezervate griežtai draudžiama!

Beje, pilkosios kopos visu savo gražiu atsiveria ir iš marių pusės, iš antrosios Kretingos urėdijos miškininkų vykdomo gamtosaugos projekto teritorijos – netoli Pervalkos esančio Birštvyno rago.

Išsaugoti biologinę įvairovę ir atkurti XIX a. kraštovaizdį

„Birštvyno rago gamtosaugos projektas apima du kartus didesnę teritoriją nei Naglių projektas – 107 hektarus“, – pasakojimą tęsė A. Kurtinaitis, lydėdamas per ką tik miškininkų išretintą laukymę.

Pasak miškininko, šio projekto tikslas – Birštvyno rago biologinės įvairovės išsaugojimas, palvės atkūrimas, buvusį medelyną transformuojant į pievinio tipo ganyklas su pavieniais medžiais bei miško laukymėmis.

Mišką šioje teritorijoje Kretingos urėdijos atstovai kartu su rangovais kirto palaipsniui, vienur jį retindami mažiau, kitur – daugiau, remdamiesi savo pačių pamąstymais ir profesine intuicija bei palikdami vadinamąsias ramybės oazes, kuriose nebuvo ir nebus vykdomi jokie darbai. „Kad gamta lengviau ištvertų jai mūsų sukeltą stresą“, – paaiškino miškininkas.

Pasak A. Kurtinaičio, Kuršių nerijoje turėtų būti kuo daugiau atvirų erdvių, todėl kitas svarbus šioje vietoje atliekamų gamtosaugos darbų uždavinys – atkurti tokį Birštvyno rago kraštovaizdį, koks jis buvo XIX a.

„Senuose atvirukuose ir paveiksluose matyti, kad anksčiau miškų šioje vietoje nebuvo – čia plytėjo pievos, kuriose ganėsi gyvuliai“, – sakė A. Kurtinaitis.

Neatsitiktinai jau keleri metai KNNP direkcija vykdo eksperimentą: į Kuršių neriją sugrąžino gyvulius – ožkas, kurios gražiai nuėda sumedėjusią kopų augmeniją. Pasak miškininko, ožkos labai padeda sėkmingai įgyvendinti vykdomą projektą. Kaip, beje, ir Neringos miesto savivaldybė, keliose vietos pamaryje pastačiusi paukščių stebėjimo bokštelius.

Miškininkų teigimu, nerijos gamtos išsaugojimu ir jos biologinės įvairovės gausinimu yra suinteresuoti visi, kas gyvena ir dirba šiame nuostabiame gamtos kampelyje, – ir vietinės bendruomenės, kasmet noriai padedančios miškininkams sodinti medelius, ir Neringos valdžia.

Deja, bet mums lankantis nerijoje ožkų įamžinti nepavyko – matyt, jos buvo išgintos švarinti kitų pusiasalio vietų.

Šiuo metu Kretingos miškų urėdija jau baigė pirmąjį Birštyno rago gamtosaugos projekto etapą. Dabar miškininkai trejus metus stebės, kaip šioje vietoje vyksta ekosistemos kaita. Jei, pasak A. Kurtinaičio, po 3 metų nebus stebima neigiamų gamtos pokyčių, antrasis etapas bus tęsiamas toliau, dar labiau išretinant paliktus medynus.

„O jau tada ir nuspręsime, ar pasiekėme išsikeltą tikslą, ar dar ką nors privalėsime tobulinti“, – pasakojimą apie Kretingos miškininkų vykdomus gamtosaugos projektus Kuršių nerijoje apibendrino A. Kurtinaitis.

O mes skaitytojams siūlome pasigrožėti Kuršių nerijos pavasariniais vaizdais: jie kur kas iškalbingesni už bet kokį pasakojimą.

Palmira Martinkienė