Lietuviško verslo suktinis Suomijos miškuose (2)

Lietuviško verslo suktinis Suomijos miškuose (2)

Lapenranta – miestas pietryčių Suomijoje, priklausantis Pietų Karelijos regionui. Už 30 kilometrų – siena su Rusija, netoliese, vos 6 km nuo Suomijos–Rusijos pasienio, įsikūręs ir vaizdingas Imatros miestelis ir įspūdinga Vuoksos upės užtvanka. Automobiliai su lietuviškais numeriais ir lietuvių kalba šiose apylinkėse suomių, tikriausiai, jau nestebina. Jose išsibarstę sėklinių pušų plantacijos, kuriose kankorėžius skina mūsų tautiečių komanda.

Kankorėžius plantacijose skina daugiau nei 20 metrų aukštyje

Kaip jau rašėme ankstesniame reportaže, su suomiais UAB „Skogran“ direktorius Lukas Sederevičius ir šios bendrovės miškininkystės padalinio vadovas Laurynas Sederevičius susipažino parodoje Švedijoje. Tais metais Laplandijoje užderėjo kankorėžių, tad į talką stojusi 20-ties lietuvių komanda iškeliavo į ją. Buvo vasario pabaiga, sniego apie du metrus, tačiau per pusantro mėnesio darbštūs lietuviai priskynė 70 tūkst. litrų kankorėžių.

Pastaraisiais metais „Skogran“ pasamdyti žmonės dirba ir gyvena daug geresnėmis sąlygomis ir į pusnis nebrenda: paprastai kankorėžių rinkimas vyksta vėlyvą rudenį apie du mėnesius ir baigiasi pradėjus įsisiūbuoti žiemai – lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje.

„Kankorėžius šiuo metu skina apie 60 lietuvių, iš viso yra 30 ant vikšrinių važiuoklių įtvirtintų bokštelių su kranais, pakeliančiais į daugiau nei 20 metrų aukštį. Bokštelyje dirba po du žmones, jis valdomas iš lopšio platformos viršuje, kuri manevruoja aplink pušį ar eglę. Plantacijų, kuriose dabar lietuviai renka kankorėžius, yra per 20, jos išsimėtę po įvairias Suomijos vietas, o iš viso šalyje tokių sėklinių plantacijų tūkstančiai. Lietuviai sezono metu daugiausia renka pušies ar eglės kankorėžius, kartais užsakovai pageidauja ir maumedžių“, – aiškina Karolis Sederevičius, vadovaujantis „Skogran“ darbams kankorėžių plantacijose.

Du žmonės per dieną priskina apie 350 litrų pušies kankorėžių, o per sezoną jų į konteinerius pripilama apie 400 tūkst. litrų. Į maišus surinktą pušų derlių rinkėjai sijoklėse dar išvalo nuo spyglių ir šiukšlių, o po to pila į 2,5 tūkst. litrų talpos konteinerius, kuriuos kas savaitę išsiveža sėklų įmonės. Kankorėžiai turi būti ne mažesni nei 3 cm, kiekvienai plantacijai Suomijos miškų apsauga yra suteikusi specialų kodą, nurodantį rūšį ir vietą, kur kankorėžiai nuskinti. Taip užtikrinama, kad būsimų daigų rūšis augtų atitinkamame regione, tad labai svarbu nuraškytų kankorėžių nesumaišyti tarp plantacijų. Sėklų įmonėse kankorėžiai išaižomi, sėklos išdžiovinamos ir išvalomos, atitinkamai išrūšiuojamos pagal sertifikatų reikalavimus bei keliauja į saugyklas. Tolesnis jų kelias – į medelynus, kurie užsako atitinkamą jų kiekį sodinukų daigynams.

„Skogran“ ilgalaikes kankorėžių skynimo sutartis yra pasirašiusi su dviem plantacijų įmonėmis. Trejų metų trukmės susitarimas su jomis galios iki 2020 metų.

Uždarbis priklauso nuo rankų vikrumo

Anot Karolio, kankorėžių skynėjų uždarbis priklauso nuo rankų vikrumo, tiksliau sugebėjimo greitai naršyti po pušies šakas ir nužnybti jos išaugintą žalią „kekelę“ bei tiksliai ir greitai manevruoti su keltuvu. Paprastai vienas geriau spaudo mygtukus lopšyje, antras naršo po šakas. Prie aukščio gana greitai įprantama, be to, platformoje būtina prisirišti specialiais saugos diržais. Vienas iš privalumų – kasdienė nemokama atrakcija pakilti „apžvalgos bokštu“ ir matuoti žvilgsniu Suomijos kraštovaizdį.

Šio reportažo autoriams toks malonumas irgi buvo suteiktas. Oro temperatūra ir padangėse, ir ant žemės skyrėsi nedaug, na, o kankorėžiauti, bent man taip pasirodė, labai didelės jėgos nereikia. Žinoma, šis darbas monotoniškas – prasideda jis švintant ir baigiasi su tamsa, kuri vėlų rudenį gana ankstyva. Poilsio diena – sekmadienis, o priverstines prastovas iš esmės lemia orai, kartais ir technikos gedimai.

Lapenrantos regione dirbantys 26 rinkėjai gyvena miestelio viešbutyje su visais patogumais, beje, ir erdvia virtuve, sauna. Kitose vietovėse apie 30 žmonių taip pat gyvena viešbučiuose ar nuomojamuose namuose. Už būstą, kelionę sumoka „Skogran“, taip pat pasirūpina darbo drabužiais.

Į darbus atostogų sąskaita

Gitana ir Renatas – vyras ir žmona iš Šiaulių į Suomijos Kareliją atvažiavo pirmą kartą ir dirba pirmą mėnesį. Be to, Gitana šiame regione vienintelė moteris vyriškoje kompanijoje, kuri po pušies šakas naršo it voverė. Matyt, vaisių skynimo judesiai daugiau išlavinti moterų…

„Šis darbas – tai savo galimybių išbandymas ir proga užsidirbti. Reikia kantrybės, ištvermės, bet man, kaip moteriai, tai ne pats sunkiausias darbas, yra ir sunkesnių. Susidomėjau ir norėjau išbandyti save naujoje srityje, be to, daugiau užsidirbti“, – sako Gitana.

Savo tikslui įgyvendinti prekyboje dirbanti Gitana pasiėmė neapmokamas atostogas, o atomobilius remontavęs Renatas pakeitė darbą.

„Jei patiks, atvažiuosime ir kitąmet. Čia graži gamta, gaivus pušyno oras, kol kas nešalta, gera apranga, geros gyvenimo sąlygos viešbutyje, be to, trumpas sezono laikotarpis, tad jokios nostalgijos nėra. Mūsų draugai tokiems darbams važiuoja jau kelintą sezoną ir yra patenkinti. Privalumas, kad tai organizuoja lietuvių firma, nėra psichologinės įtampos, problemų susikalbėti ir pan.“, – kalba abu. Jų vaikai jau suaugę, bet ir jie laukia kalėdinių dovanų iš Šiaurės.

Saulius ir Liudas – jauni vaikinai, 22 ir 26 metų. Abu čia atvyko irgi pirmą kartą, vienas iš Zarasų, kitas – Anykščių. Saulius jau šiek tiek dirbo užsienyje statybose, o Liudas užsienyje pirmąkart.

„Sekasi neblogai, nieko sudėtingo nėra, nors darbas monotoniškas, bet fiziškai nėra sunkus. Gerai, kad neilgas sezonas, greitai bus galima grįžti į Lietuvą, pailsėti ir žvalgytis naujos veiklos“, – sako jie.

Minėtą darbą abu susirado internete, mano, kad kitą sezoną taip pat čia dirbs. Esą uždarbiu pagal tai, ką padaro, patenkinti, gyvenimo sąlygomis taip pat.

Kankorėžių rinkėjai avansą gauna kas savaitę, o galutinė suma bus suskaičiuota pagal išdirbį ir sumokėta jiems grįžus į Lietuvą.

Angelė Adomaitienė

Dainiaus Šerono nuotr.