Lietuvos miškininkų sąjunga pasirengusi grąžinti miškininkus… į mišką

Lietuvos miškininkų sąjunga pasirengusi grąžinti miškininkus… į mišką

Lietuvos miškininkų sąjungos XVII suvažiavime išrinkta nauja šios organizacijos vadovybė. Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidentu dvejų  metų kadencijai išrinktas Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) vadovas Aidas Pivoriūnas ir prezidiumo nariai. Kitas pretendentas – buvęs Kauno miškų urėdas, vienas iš miškų valdymo reformos kritikų, miškininkas Saulius Lazauskas tapo naujojo prezidento dešiniąja ranka – pavaduotoju.

Miške pagrindinė figūra – žmogus

A. Pivoriūnas, prisistatydamas suvažiavimo dalyviams, pradėjo kalbą nuo to, kad Lietuvoje dabar miškininkus moko dirbti visi – agronomai, elektrikai, tarptautinių santykių, politikos mokslų atstovai, istorikai, kalbininkai… „Visiems suprantama, kad dantų gydytojai gydo dantis, tai ir miškininkai yra gamtos gydytojai. Tad kaip galima negirdėti specialistų balso  kalbant apie miškus, miškų ūkį, gamtotvarką?  Kitas akcentas – absoliučiai, specialiomis priemonėmis, buvo nuvertinta miškininko profesija ir žmogaus darbas. Mano pagrindinis tikslas – sugrąžinti žmogų į mišką, –  apie būsimus darbus kalbėjo išrinktas prezidentas. – Specialistas, baigęs aukštąjį ar aukštesnįjį mokslą, kuris mokosi, myli gamtą turi būti orus, gauti deramą atlyginimą, didžiuotis  esąs laisvas savo profesijos atstovas. Nuo senų senovės miškininkai yra laisvi, aristokratai, panašiai kaip gydytojai, rašytojai… Pasaulyje miškininkai yra meno ir mokslo žinovai, turintys daug kūrybinių minčių. Norėčiau išlaisvinti ir paskatinti žmones burtis. Mūsų šalyje labai daug pasaulinio lygio mokslininkų, kurių pavyzdžiu gali sekti jaunimas, žengti jų tiesiamu keliu, jų pėdomis. Tai ir akademikas Stasys Karazija,  Alfas Pliūra, Julius Danusevičius, gaila, praėjusiais metais netekome akademiko Leonardo Kairiūkščio, bet ateina pamaina – Vilis Brukas, Gediminas Jasinevičius, Andrius Kuliešis, užsienyje dirbantis Arvydas Lebedys, Marius Lazdinis. Tai pasaulyje žinomi mokslininkai, kurių straipsnius daug kas cituoja…“

Klausydamasis suvažiavimo svečių, kaip jie įsivaizduoja miškininkavimą, A. Pivoriūnas pasigedo dėmesio žmogui. „Buvo kalbama apie saugomas teritorijas, buveines, apie kubinius medienos metrus, medienos pramonės patenkinimą, apie finansinius rodiklius, apie daug ką, bet nebuvo žodžio „žmogus“, – dalijosi mintimis pašnekovas. – Mano giliu įsitikinimu, miške pagrindinė figūra –  žmogus. Jis padeda gamtai, dėl jo prastų sprendimų gali būti padaryta žala. Dažniausiai blogų dalykų padaro neišmanantys, ne specialistai, o žinantieji neleidžia jiems išvešėti. Visa kita ateis palengva. Reikia iš naujo pradėti mokytis, suderinti interesus ir kalbėtis. Išgirsti vieniems kitus, sumažinti brutalią retoriką. Reikia pagarbos ir kultūros. Lietuvoje miškininkai visą laiką buvo kultūros skleidėjai. Dabar gera proga, kai aplink tiek daug nepagarbos, parodyti, kad galima elgtis kitaip“.

Pirmas simbolinis žingsnis, kurį suvažiavime pademonstravo pats demokratiniuose rinkimuose naujai išrinktas Miškininkų sąjungos prezidentas, pasiūlymas kitam kandidatui į prezidentus Sauliui Lazauskui iškart  prisijungti prie valdybos. „Turiu tokią teisę – septynis žmones pakviesti į valdybą,  ja ir pasinaudojau. Mes turime skiepyti pagarbą vienas kitam, nesvarbu, kad mūsų vizijos šiek tiek skiriasi. Nors, tiesą sakant, jos gana panašios. Mūsų per mažai, kad rodytume ambicijas ir kariauti niekam neįdomius karus… Pasakyti – „ne“ labai lengva, pasakyti „taip“ – labai sunku. Kartu mes galime padaryti daugiau. Nepriklausomai nuo amžiaus ir įsitikinimų, kaip kare, kai yra sunki situacija, visi siekia bendro tikslo. Panašiai yra su Miškininkų sąjunga, su jos nariais, su miškininkais. Kito kelio, kaip tik būti kartu ir vienytis, neturime“.  

Miškininkų sąjungos prezidentas skelbs miškininkų poziciją

A. Pivoriūnas kvietė ir kviečia visus dalyvauti siekiant bendrų tikslų. „Mūsų durys bus atviros visiems, ne tik keturiolikai valdybos narių, reikia jungtis, siūlyti savo idėjas. Paskutinius dvejus metus tokia praktika buvo ir buvusio Miškininkų sąjungos prezidento Vidmanto Verbylos vadovavimo metu. Kas norėjo, galėjo dalyvauti ir aktyviai dalyvavo veikloje, karštose diskusijose. Į savo vaidmenį iš vienos pusės žiūriu, kaip į labai paprastą, iš kitos pusės – labai sudėtingą. Paprastą, nes esu kaip ruporas. Mano lūpomis bus transliuojama miškininkų pozicija. Rami, nuosekli, pagrįsta mokslininkų žiniomis, tradicijomis, paremta lietuviškos miškininkystės mentalitetu. O sudėtinga, nes sprendimai ne visada įvyksta turint aiškią poziciją, tai gal ne visada, kaip specialistas, miškininkas pritarsiu daugumos  nuomonei, bet turėsiu aiškiai atspindėti ir kitą.  Tada, savo, kaip asmens įsivaizdavimą, teks padėti į nuošalę“.

Labai svarbu, pasak A. Pivoriūno, strateginis bendradarbiavimas dviem kryptimis. „Pirma, tai susitarimai su profsąjungomis, kurios yra dvi – Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija ir Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų  profesinė sąjunga. Iš šių dviejų organizacijų pakviesti atstovai į Miškininkų sąjungos valdybą. Antra strateginė kryptis – darbas Valstybinių miškų urėdijos darbuotojų labui. Mes žinome, kad iš urėdijos išeina žmonės. Ne ateina, o išeina… Nelinksmi procesai. Miškininkų sąjungos užduotis yra siekti, kad Valstybinių miškų urėdija taptų gera vieta dirbti. Trečia svarbi kryptis – kompetencija, specialistų parengimas, darbas su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK)  ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultetu,  Miškų institutu. Svarbu, kad būtų ruošiami aukščiausio lygio specialistai. Valstybinių miškų urėdijoje turėtų dirbti miškininkai, specialistai, o ne atsitiktiniai žmonės. Čia reikės suremti pečius, įsiklausyti – tikiu, kad tai pavyks. Džiaugiuosi, kad vienas pirmųjų paskambino ir pasveikino Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė, pasišnekėjome, susitarėme susitikti, pasitarti. Aš pasiūliau jam tapti Miškininkų sąjungos nariu. Tai turėtų būti didelė paskata ir kitiems dirbantiems šioje valstybinėje įmonėje. Jau dabar penki iš keturiolikos valdybos narių yra jauni ar šiek tiek vyresni, gerą reputaciją turintys,  žinomi šios įmonės darbuotojai. Tiek daug dar nėra buvę. Manau, kad miškų urėdijos balsas yra girdimas. Tai gera pradžia. Dar viena svarbi veikla – rūpinimasis jaunaisiais miško bičiuliais. Miškininkų sąjunga su Valstybinių miškų urėdija tęs darbą, kurį pradėjo prieš tai buvę prezidentai – profesorius Edmundas Bartkevičius ir Vidmantas Verbyla. Kas kitas, jeigu ne mes, ugdys jaunąją kartą“.

Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas A. Pivoriūnas, pakalbintas po suvažiavimo, pabrėžė, kad pastaruoju metu buvo gal net ir specialiai nuvertinta miškininko specialybė ir pirmiausia miškininkus reikia grąžinti į mišką, o ten jie turi būti laisvi, kaip meno ir mokslo žmonės, kaip kūrėjai.

Šviesiausias spindulėlis miškininkų padangėje

LMS  prezidentas pasidžiaugė, kad pats šviesiausias spindulėlis iš visų veiklų – su jaunaisiais miško bičiuliais. Lietuvoje pernai interneto svetainės www.miskininkas.eu iniciatyva buvo paskelbtas konkursas „Kodėl aš noriu būti miškininku“. „Visi šią iniciatyvą labai palaikė, išleista nuostabi knyga su vaikų rašiniais ir piešiniais parodė,  kad mes galime padaryti didelius darbus, apie kuriuos net nebuvo iš anksto prognozuojama, kad sulauksime tokios sėkmės. Dar vienas dalykas, sakyčiau, prestižo reikalas,  Miškininkų sąjungos žurnalo „Mūsų girios“ populiarinimas. Jis turėtų būti visų miškininkų namuose, darbovietėse. Miškininkų sąjungos nariai savo žinias pirmiausiai turi skleisti šiame leidinyje“, – sakė A. Pivoriūnas.

Vienas iš tikslų – atkurti savarankiškas urėdijas

Miškininkų sąjungos prezidento pavaduotojas Saulius Lazauskas teigė esąs pasiruošęs aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje. Svarbiausia, pasak jo, kad patys  miškininkai žinotų, ko jie nori, nes ir vykusiame suvažiavime dalyvavo nedaug Valstybinių miškų urėdijos darbuotojų. „Kai buvo neeilinis miškininkų suvažiavimas, tai visi susirinkusieji, apie 500 žmonių, buvo su uniformomis, linksmi, pasitempę, o dabar  lyg ir nusiminę, kiek gal pakrikę. Dirbsime kartu, nes apie miškus dabar kalba visi, bet tik ne miškininkai. Vieni sako,  kad reikia karjerus daryti,  kiti – logistikos sandėlius, treti –  LEZ-us, iškirsti miškus, o dar kiti nori pasipinigauti iš medienos pūdymo ar siūlo net deginti miškus, taip juos valyti… Įvairiausių pasiūlymų pilna, tik miškininkai nustumiami į šoną. Tvarkyti miškus be miškininkų nedarant žalos neišeis, – įsitikinęs pašnekovas. – Tiesa, miškai buvo prižiūrėti gerai, rodikliai geri, mediena kaupiama, bet vis nepatenkintų, parėkaujančių yra… Visokių žmonių yra, visokių tikslų jie siekia – kas nori į Seimą pakliūti, kas Europos Sąjungos pinigų, kas pavogti iš valstybės į savo kišenę. Šilumininkai nori, kad valstybė kirtimo atliekas duotų už dyką, tai esą ir šiluma nebrangtų. Taip miškininkai tik papildytų šilumininkų kišenes. Apdirbantys medieną norėtų medieną pirkti ne rinkos kainomis, o jiems priimtinomis. Bet visa tai žlugdo ir pačią Valstybinių miškų urėdiją,  ir miškininkus, ir valstybės biudžetui kainuoja. Ne vieną šimtą milijonų gali kainuoti“.

Miškai, anot S. Lazausko, veikiami įvairių interesų, tampomi norinčiųjų atsikąsti kuo didesnį kąsnį. Pašnekovas prisipažįsta labai ilgai galvojęs apie kandidatavimą  į LMS vadovaujantį postą, bet jį paakino akyse įstrigęs vaizdas, kai profesoriaus E. Bartkevičiaus pasveikinti atvyko maža grupelė studentų. O kur kiti? Tądien įsiminė ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Albino Tebėros žodžiai, kad tiek nedaug  jų gal ir yra. „Tai yra kritinė situacija. Jei neliks parengtų miškininkų, specialistų, tai pradės vadovauti elektrikai, staliai, baldininkai ar kiti, kurie garsiau rėks. Tai vienas momentas. Kitas dalykas mane sukrėtė, kai buvusi Sauliaus Skvernelio vyriausybė pasiūlė prekybos mediena tvarką išskirtinai savo kompanijai, kuri pati norėjo viską paimti į savo rankas. Kam  jiems reikalingi urėdai, užsiimantys komercija? Tegul jie tik vargsta: sodina ir prižiūri, o pinigus jau bus kam pasiimti. LRT atliko ta tema ir žurnalistinį tyrimą. Aš tikrai neleisiu, kad vogtų. Trečias siekis – atkurti urėdijas. Kodėl dabar sukurtas regioninis padalinys? Kodėl padalinys? Turi būti urėdija. Aš jau pasiūliau įstatymų pakeitimus, kad būtų atkurtos urėdijos ir įstatyme būtų įrašyta: „urėdija, „girininkija“, kad būtų valstybės valdomi miškai, kad 100 proc. priklausytų tik valstybei ir įmonė įtraukta į nacionaliniam saugumui svarbių objektų sąrašą. Tų 26 padalinių, kurie yra dabar, nereikia griauti, juos tiesiog pavadinti urėdijomis, suteikti juridinio asmens statusą ir ekonominį savarankiškumą, vadovus  pavadinti urėdais. Urėdijų plotas turėtų būti nuo 25 iki 55 tūkst. hektarų, o girininkijos plotas iki 5 tūkst. hektarų“, – mintimis apie ateitį dalijosi S. Lazauskas.

LMS prezidentas A. Pivoriūnas po suvažiavimo pabrėžė, kad pastaruoju metu buvo galbūt net ir specialiai nuvertinta miškininko specialybė, tad  pirmiausia miškininkus reikia grąžinti į mišką, o ten jie turi būti laisvi, kaip meno ir mokslo žmonės, kaip kūrėjai.

Suvažiavimas priėmė ir rezoliuciją, kuria kreipiasi į  Vyriausybę ir Aplinkos ministeriją dėl viešumo ir skaidrumo bendraujant su miškininkų visuomene planuojant VĮ Valstybinių miškų urėdijos reorganizaciją į akcinę bendrovę.

Be to,  nuspręsta kreiptis į Ukrainos miškininkus dėl pagalbos jiems ir jų šeimų nariams suteikimo, taip pat kreiptis į Rusijos ir Baltarusijos miškininkus su prašymu neremti savo šalių agresinės politikos.

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos Rimondo Vasiliausko