Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas dr. Nerijus Kupstaitis
Kas miškų politikoje įvyko 2021 metais? Neabejotinai svarbiausiu dalyku, kas miškų politikoje nutiko 2021 metais, įvardyčiau NACIONALINIO MIŠKŲ SUSITARIMO procesą. Nors iš principo ilgalaikės miškų politikos krypčių paieška yra įprastas veiksmas ir naujam 2021-2030 metų laikotarpiui jų pradėta ieškoti, dėl jų tartis ir diskutuoti dar 2020 metais. Tačiau būtent naujoji politinė valdžia šiandieninės Vyriausybės programoje atnešė naują dalyką – nacionalinio susitarimo dėl miškų apsaugos ir naudojimo siekį bei idėją šį siekį įgyvendinti lig šiol nei Lietuvoje, nei kurioje kitoje valstybėje miškų politikos srityje neišbandytu bendrakūros metodu: tokiu būdu ne tai, kad įtraukiant į procesą suinteresuotą visuomenę, bet realiai perduodant jai mandatą tą susitarimą sukurti nuo balto lapo.
Taigi, nėrėme į neištirtas gelmes ir bandymų būdu pažindinomės su neįprastu visiems veiklos modeliu. Kadangi didžiulis susipriešinimas tarp atskirų visuomenės interesų grupių kalbant apie miškus tvyrojo dar iki nacionalinio susitarimo pradžios, tai akivaizdu, kad greitai rezultato pasiekti nepavyko. Planuotas pusmetis parodė ne kad per maža, bet kartais per mažai laiko net priartėti prie susitarimų. Dabar, prabėgus jau metams nuo starto, matyti šviesa tunelio gale ir ryškėja pirmieji susitarimai, kartu ir vietos, kuriose, matyt, teks konstatuoti, jog tokiu būdu susitarimo pasiekti nepavyks. Žinoma, tai ne tragedija – Nacionalinis miškų susitarimas apims tiek, kiek pavyks susitarti. O toliau jau įprastais žingsniais rengiamas ir su socialiniais partneriais aptariamas miškų politikos strateginis dokumentas, matyt, sudėlios likusius taškus ant „i“.
Nepaisant to, pats bendrakūros procesas visiems proceso dalyviams jau savaime yra vertinga patirtis. Lig šiol priešingose barikadų pusėse ir giliai apkasuose įsikasę miškų sektoriaus (plačiąja prasme) dalyviai pagaliau atrado galimybę ne vien viešoje erdvėje apsimėtyti pozicijomis, bet realiai diskutuoti ir išgirsti vienas kitą „viename kambaryje“. Mano kukliu vertinimu ryškiai padidėjo skirtingų ir priešingų nuomonių tarpusavio supratimas, net nebūtinai dėl visko sutariant.
Kitas svarbus 2021 metų miškų politikos įvykis – miškų kontrolės atskyrimas nuo veiklos reguliavimo ir nuo 2021 metų liepos 1 d. jos perkėlimas iš Valstybinės miškų tarnybos į Aplinkos apsaugos departamentą, pastarajame suformuojant atskirą miškų kontrolės padalinį. Šiuo žingsniu iš esmės siekta eliminuoti korupcijai palankią terpę, kuomet vienose rankose yra ir veiklos planavimo dokumentų tvirtinimas, ir leidimų išdavimas, ir tų pačių leidimų vykdymo kontrolė. Žinoma, kartu atvertos galimybės pačioje Valstybinėje miškų tarnyboje iš esmės persitvarkyti kai kurias labai jau biurokratizuotas procedūras, susimažinti administracinę naštą tiek sau, tiek veiklos miškuose vykdytojams, pagaliau XXI amžiuje pradėti rimčiau taikyti informacines technologijas. Kartu atsiveria galimybės suteikti miško savininkams ir miškininkams daugiau sprendimo laisvės ir atsakomybės už veiklą savo tvarkomuose miškuose. Tiesa, pastarieji siekiai tikrai dar neįgyvendinti, bet viskas labiausiai priklauso nuo noro tai daryti.
Kas dar labai svarbaus nutiko 2021 metais – rekordiškai išaugo apvaliosios medienos kainos. Vidutinė Valstybinių miškų urėdijos parduotų apvaliosios medienos sortimentų kaina per visus metus pasiekė net 53 EUR/m3, o palyginti su 2020 metų kritimu, išaugo daugiau kaip 60 proc. Tai, žinoma, teigiamą įtaką turėjo ne vien urėdijos veiklos rezultatams, bet ir miško darbus atliekančių įmonių pajamoms, privačių miškų savininkų piniginėms, o svarbiausia – ir visai valstybei. Kadangi kartu su kainomis tvaraus miškų naudojimo ribose (kas užtikrinama per miškotvarkos projektus ir leidimus kirsti mišką) padidėjo ir miško kirtimų apimtys privačiuose miškuose, tai kartu padidėjo ir žaliavinės medienos pasiūla medienos pramonei. Čia gal svarbu tik priminti, kad valstybiniuose miškuose kirtimo apimtis nepriklauso nuo kainų mažėjimo ar didėjimo, nes siekiant stabilizuojančio ir nepertraukiamo medienos tiekimo šalies ūkiui ilgalaikėje perspektyvoje, Vyriausybės ir aplinkos ministro sprendimais yra fiksuojamos nustatytos kirtimų normos. Toks reguliavimas nepriklausomai nuo medienos kainų pokyčių garantuoja nuolatinį medienos tiekimą iš valstybinių miškų tvaraus miško naudojimo ribose. Toks garantinis mechanizmas iš esmės leidžia stabiliai investuoti į didesnės pridėtinės vertės medienos pramonėje kūrimą, kas, mano galva, sėkmingai ir daroma Lietuvoje.
Kadangi Nacionalinio miškų susitarimo rengimo metu susitarta, jog iki šio susitarimo pabaigos nebus keičiamas Miškų įstatymas, tai rimtesnių pokyčių dėl teisinio miškų reguliavimo 2021 metais neįvyko ir negalėjo įvykti. Vis tik paminėčiau naujų miškų įveisimo ir savaiminių miškų įtraukimo į apskaitą teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais supaprastintos ir atpigintos procedūros, o kartu nuimti kai kurie buvę apribojimai privačioje žemėje įveisti naujus miškus – kaip, pavyzdžiui, žemės našumo balas. Tokių supaprastinimų pavyko pasiekti kartu su aplinkosaugai ir miškams palankia šiandienine Žemės ūkio ministerijos vadovybės pozicija. Ar šie supaprastinimai lems miškų plėtros proveržį – parodys ateitis.
Galima būtų vardinti ir visus kitus dalykus, kurie nutiko ir buvo svarbūs 2021 metais miškų sektoriui. Iš tikrai svarbių dar paminėtina įsibėgėjanti Europos žaliojo kurso politika, apimanti daugybę ir su miškais susijusių iniciatyvų, kurios, be jokios abejonės, paveiks ir Lietuvos miškų sektorių. Didele dalimi tos iniciatyvos persipina su miškų politikos klausimais, svarstomais Nacionalinio miškų susitarimo rėmuose, tad apie tai plačiau neišsiplėsiu. Tik akcentuosiu, kad dėl visų šių iniciatyvų Lietuvos miškų sektoriaus laukia pokyčiai ir naujo balanso paieškos tarp gamtosaugos, medieninio ir nemedieninio miško naudojimo bei socialinių miško aspektų.