Miškas jau nuo ankstyvos vaikystės yra įaugęs į mano kraują

Mano svajonėse auga miškas
22 gegužės, 2021
Miškininkai padeda suprasti, kokia svarbi gamta
22 gegužės, 2021

Miškas jau nuo ankstyvos vaikystės yra įaugęs į mano kraują

Mielas seneli!

Pagaliau išaušo ta diena, kai galiu Tau parašyti apie savo skaudulius, susikaupusius širdyje, ir apie svajones, siejamas su būsima profesija. Juk niekas kitas už Tave geriau nežino, kad miškas, jo kasdieninis gyvenimas jau nuo ankstyvos vaikystės yra įaugęs į mano kraują.

Nuo pat mažens prisimenu mūsų nuolatines keliones į mišką. Kiek daug įdomaus Tu man papasakojai, seneli. Net išsižiojusi klausydavausi Tavo nesibaigiančių istorijų apie medžius, jų gyvenimą ir netgi mirtį. Savo mažomis rankutėmis esu pasodinusi kelias pušaites. Tuomet turbūt buvau penkerių. Nuo to laiko prabėgo ne vieneri metai. Kiekvieną dieną žiūrėdavau, kiek mano daigeliai per naktį paaugo. Ne iš atsitiktinės vėjo atneštos sėklos išdygo pušaitės, bet mano mažų rankučių pasodintos ir nuolat prižiūrimos, kad prigytų. Kiek buvo ašarų, kai supratau skaudžią tiesą – vieno ar kito daigelio nepavyks išsaugoti. Žinau, kad dar prabėgs koks dešimtmetis, o gal ir kitas, kuomet aš, pasislėpusi nuo kaitrių vasaros saulės spindulių, galėsiu pasėdėti savo pušų paunksmėje.

Šiandien, seneli, mane labai liūdina ūžiančių motorinių pjūklų gaudesys, nuolat girdimas miškuose. Labai gaila, kai iš buvusio tankaus miško lieka tik besišviečiančios proskynos. Šalia mano namų ne vienerius metus augo gražus pušynėlis, kuris tarsi saugojo šalia įsikūrusį kaimą nuo vėtrų, degalų kvapo, mašinų ūžesio, pašalinių žmonių žvilgsnio. Net neabejojau tuo, jog šie medeliai nugyvens ilgesnį amžių už tuos, kurie juos pasodino, tačiau labai apsirikau. Vieną rytą labai apstulbau, kai pamačiau, jog pušynėlis gerokai praretėjo. Prabėgo diena, kita ir jo nė pėdsako neliko. „Širdies neskauda tik tam, kas neįdeda triūso, arba tam, kam rūpi sunaikinti kitų triūsą,” – pamaniau. Aš kuo puikiausiai, seneli, suprantu, jog malkos žmogui reikalingos būsto šildymui, rąstai ir lentos – namų statybai. Miško kirtimas – neišvengiamas. Tačiau niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, jog mediena išgabenama į kitas šalis. Manyčiau, kad būsto statybai žmogus galėtų naudoti ne medieną, bet kitas medžiagas. Teko girdėti, kad pasaulio gyventojai šioje srityje yra labai išradingi – namus renčiasi iš neįprastų medžiagų: atitarnavusių konteinerių, molio, statybinių atliekų, šiaudų.

Skaudžiausia man matyti, kai miške atsiranda įvairiausių gėrybių, o žmonės pulkais traukia jų rinkti. Žmogaus godumui nėra ribų – jis nepasotinamas! Anksčiau atėję į mišką žmonės jautėsi kaip svečiai: uogienojų nemindė, veltui medžio šakelės nenulaužė. Dabar ne tik, kad rankomis laužo, plėšo, bet ir geležines rinktuves pasigamino, kuriomis ne tik uogas drasko, bet ir uogienojus maitoja. Po tokio apsilankymo atrodo, jog būtų prabėgęs didžiausias pulkas šernų ir visą žalią miško kilimą aukštyn kojomis apvertęs.

Aš puikiai suprantu, kad prie kiekvieno miško nepristatysi gamtos apsaugos inspektorių. Žinai, seneli, aš ne tik blogybes pastebiu, bet ir teigiamus pokyčius. Žmonės mažiau šiukšlina miškuose, ežerų pakrantėse. Gal nemažos baudos juos gąsdina? O gal dauguma tų, kurie nemylėjo gamtos, išvyko į užsienius laimės ieškoti? Kaip ten bebūtų, bet žmonės tampa sąmoningesni. Juk dažnas savanoriškai ir niekieno neraginamas teikia pagalbą miško gyventojams „baltojo bado“ metu. Ar prisimeni, seneli, kaip mes šiemet bridome per giliausias pusnis nešdami įvairiausias daržoves mūsų miško bičiuliams? Morkos, burokėliai, kopūstų lapai, šienas – visa tai praskaidrino nelengvas jų dienas. O ir tavo bičiuliai, medžiotojai, taip pat teikė nuolatinę pagalbą miško žvėreliams.

Net neabejoju, seneli, kad užaugusi pasirinksiu miškininkės profesiją, nes jau dabar nuolat investuoju į savo ateitį. Stebiu miško kaitą įvairiais metų laikais. Domiuosi miško gyventojų – žvėrelių ir paukščių – gyvenimu. Miške augantys grybai, uogos, įvairūs krūmai – tai taip pat mano stebėjimų objektas. Labai mėgstu žiūrėti laidas apie gamtą ir gyvūnus. Namuose turiu kelias enciklopedijas, kuriose glaustai yra pateikta daug įdomios informacijos. Smalsumui patenkinti labai praverčia internetas. Nepaprastai patinka gamtos pamokos, tik gaila, kad jų per savaitę būna vos dvi. Aišku, pats miškas yra tarsi gyva atversta knyga – tik eik, domėkis, stebėk, tyrinėk. Labai tikiuosi, kad kai baigsiu mokyklą ir studijuosiu, rasiu bendraminčių ir mūsų galvose gims daug naujų idėjų, susijusių su gamtos apsauga. Juk mes į savo rankas perimsime kitų pradėtus darbus, kuriuos atlikdami stengsimės išsaugoti kuo daugiau miškų, juose gyvenančių žvėrelių ir paukštelių, kurie už jų išsaugotus namus mums bus dėkingi.

Tuo ir baigiu šį savo laišką, seneli. Gaila, kad dėl COVID-19 pandemijos jau senokai nesimatėme. Laukiu nesulaukiu karantino suvaržymų pabaigos. Kai tik viskas pasibaigs, aš tiesiu taikymu atvyksiu pas Tave. Mes kartu nueisime į vis labiau pavasarėjantį mišką ir užfiksuosime jame vykstančias permainas.  

Beata B., 12 metų

Dainiaus Šerono nuotrauka