Mielas Hari Poteri, siūlau praplėsti magijos galias Lietuvos giriose
Neseniai sužinojau, kad tavo magijos pasauliui nebeužtenka miškų vienaragių veisimui. Hari, turiu pasiūlymą tau plėsti magijos galias ir atlikti bandymus Lietuvos giriose. Nustebinau turbūt kvietimu? Taip, aš skaičiau apie tavo nuotykius knygoje kiek anksčiau…su virpuliu. Todėl pagalvojau tau pasiūlyti nuotykius tęsti mano gimtoje šalyje, bet tu tikriausiai net nežinai, kur yra Lietuva ir kokie miškai, medžių rūšys auga mūsų šalyje? Aš manau, tavo magijos plėtimas mūsų šalies giriose būtų puikus ne tik šalies garsinimo, bet ir politinis sprendimas. Įsivaizduoju ir jau matau mirgančias dienraščių antraštes, televizijos laidas žiūrimiausiu metu: ,,Haris Poteris pasirinko Lietuvos miškus – ar tai sapnas, ar realybė?“ Jau dabar matau laidoje sėdintį tave centre ir argumentuojantį, kodėl pasirinkai Lietuvą ir jos girias.
Tavo Hogvarco mokyklos miškas labai senas, tamsus, pavojingas ir paslaptingas. Tik toks drąsuolis kaip tu išdrįsta įžengti ir nepakliūti į baimės siautulį. Uždraustasis miškas yra namai daugybei gyvūnų, magiškų būtybių, kurių rūšys nyksta valandomis.
Tavo miškų gamtovaizdis tiesiog nuostabus, skaitydama knygą paskendau tavojo miško grožyje. Dabar supratau, kodėl uždraustasis miškas vadinamas tamsiuoju mišku. Juk jame slypi daug paslapčių, o ten gyvenantys padarai yra ne tik pavojingi, bet ir draugiški, o tai mane nustebino, kad pavojingame, sename, tankiame, šiurkščiame miške gali gyventi ir draugiški padarai. Į šį klausimą sunku atsakyti tiek man, turbūt tiek ir tau. Net Lietuvoje miškų mokslus studijuojantys studentai ilgai turėtų sukti galvas. Beje, tikiu, kad jie neatsakytų, nes tai susiję su tavo magijomis…
Žinai Poteri, tavo miško paslaptingumą kelia bukas, ąžuolas, pušis, platana ir kukmedis, erškėčiai. Jų skleidžiamas kvapas ir šakų išraizgytos padangės tikrai patinka hipogrifams. Tačiau mūsų girių ir šilų išbrangintas šimtametis kvapas puikiai tiktų Kornišo fėjoms. Mėlynynais apaugę miškai labiausiai patiktų ,,pigmėjų burbuliukams“, kurie perneštų fėjų dulkes mūsų miškuose. O ten, kur gyvena fėjos, atsiranda draustiniai. Tavo magijos bandymo stotys taptų puikia prevencija miškų išsaugojimui ir tausojimui. Gilios pelkės patiktų ir nogteilsams, kurie praleistų smagų laiką kartu. Kas žino, gal jie susidraugautų su Lietuvos miškų ir girių pelkių gyventojais, kaip antai pelkių karaliene ar susikautų su mūsų pelkių ūdromis. Šventai tikiu – daug kas sudraugautų. O varlių kvarksėjimas užburtų naujiems magiškiems tikslams: niekada nesustoti siekti darnos, siekti gėrio gamtos apsuptyje. Be to, ką daryti su lietuvinėmis naktižiedėmis, kurios žydi visada rudenį pavėlavusios? Jų sėklos būtų geros burtams, bet, gaila, iki žiemos nesudygsta. Jos turėtų žiemoti su skroteliniais lapais. Tik tada sužydės vasarą. Tai ir nežinia, ar sėti, ar nesėti pačią rečiausią mūsų naktižiedę. Reikia eksperimentuoti, o tam ir kviečiu tave į Lietuvą. Beje, lietuvinės naktižiedės sėklų ir sėklynų piešinio nerasime net labai gerame Algirdo Grigo atlase „Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos“…
Be abejo, yra daug ir kitokių svarbių augalų, kuriuos dauginti galima vegetatyviškai, negalvojant apie sėklų gyvybingumą. Vakar prie keliuko suradau neblogą pelynų buveinę, išsikasiau septynis kerelius ir pasodinau šalia česnakų kolekcijos močiutės darže. Jau gal dešimt metų stebime, kad šie kartieji kiečiai linkę prapulti. Todėl pelynus ir reikia auginti darže kaip labai pamačlyvą vaistažolę. Manau, jos kartumas atbaidytų pačius stipriausius priešus, todėl labai tiktų magijos kerams ir tavo gaminamiems eleksyrams.
Rudenį labai įdomu stebėti gamtą, ypač palaukėse, stebėti gyvius, kurie niekur neišlėkė, o liko savo urve dar negiliai pasislėpę prieš žiemą. Paukščių praktiškai nebelikę, jie išskridę, todėl nesunku pažinti, kas cypsi ir kranksi. Dagiliai ir karklažvirbliai dažnai būna nenupjautų grikių plotely, į pulkus susibūrę alksninukai purpsi nuo vienos juodalksnio viršūnės iki kitos. Pralekia aukštai juodvarnis. Iš aukštai šie juodi paukščiai toli mato ir tik sau suprantamais garsais vienas kitam praneša apie pastebėtą grobį.
Žinai, magijos galių plėtrą Lietuvoje tau pagelbėtų ir bendradarbiautų miškininkai. Mūsų šalyje jie vadinami įvairiai – girininkais, eiguliais, miško inžinieriais… Bet visų šių žmonių tikslas – išsaugoti miškus. Manau, jie labai tiks tau į partnerius plečiant gerosios magijos tiltus mūsų šalyje. Jie puikiai žino, išmano, atlieka stebėjimus, tyrimus miškuose. Manau, net patars, kokių medžių viršūnėse galėtum įsikurti, stebėti mūsų girių paslaptingumą. Net neabejoju, kad gautum kuriam nors miške stovyklavietę, kur galėtum braižyti magijos kūrimo žemėlapius, takus ir pan.
Tik žinai, Hari, mūsų miškas turi kerus, kurių reikia saugotis. Tai kvapas, jis užburia poilsiui, atsipalaidavimui ir ramybei. Todėl turi būti tam pasiruošęs.
Tieskime tiltus tarp Hogvarco miškų ir Lietuvos girių. O jų abiejų susimaišęs kvapas gal taps nauju produktu magijos pasaulyje… Labai laukiu atsiųstos pelėdos ir tikiuosi jos snape pamatyti atsakymą.
Ula V., 12 metų
Mindaugo Ilčiuko nuotrauka