Miškas yra vaikas – kaip ir aš

Miškas yra vaikas – kaip ir aš                                          

Miškas yra vaikas – kaip ir aš. Miškas gimsta, auga, bręsta, kaip ir aš.

Miškas turi jausmus ir yra gyvas, kaip ir aš. Mane ir mišką sieja daug kas bendro, mes esame panašūs viskuo. Mums reikalinga, kad mumis rūpintųsi tėvai, globėjai, mokytojai, kol mes užaugsime.

Aš turiu tėvus, auklėtojus, mokytojus, kurie mane augina ir auklėja. Rūpinasi manimi, kad aš užaugčiau sveikas, geras ir padorus žmogus.

Miškas taip pat turi savo tėvus, globėjus auklėtojus – o tai yra miškininkai. Miškininkai kaip tėvai rūpinasi savo vaikais – miškais nuo pat miško gimimo. Išauginti gerą, gražų, sveiką ir gyvybingą mišką taip pat reikia daug tėvų – miškininkų kantrybės, atsidavimo, laiko bei meilės.

Man tėvai yra viskas, ką aš turiu, kol esu vaikas. Miškui miškininkas taip pat yra viskas, ką jis turi. Miškas be miškininko, kaip aš be tėvų. Kas mumis rūpintųsi?  Kas mus paguostų? Kas mus suprastų? Kas mus pamaitintų? Ir kas mus pagydytų? Jeigu ne tėvai mane, kaip ir mišką miškininkas. Kaip tarp manęs ir mano tėvų yra stiprus ryšys, taip ir tarp miško bei miškininko, nes be to mes vienas kito nesuprastume.

Senovėje užaugęs miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė ir mylėjo miškus, į jį ėjo kiekvienas, kuris jautėsi jo dalele. Galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti. Žmonės miške ieškojo paguodos, prieglobščio ir džiaugsmo. Tad aš užaugęs noriu tapti tuo miškų tėvu – miškininku. Kuris augintų miškus su meile ir atsidavimu. Auginsiu, gydysiu, rūpinsiuosi jais kaip tikras tėvas. Tik tinkamas rūpinimasis, atsidavimas ir meilė suteiks tinkamą rezultatą. Kuriuo galės džiaugtis, ne tik tėvai miškininkai, bet ir visa likusi gamtos dalis – žmonės, gyvūnai, augalai. Nors aš su tėvais ir dabar džiaugiuosi mišku, pabudusiu po žiemos miegų. Miškas mums viskas, mes džiaugiamės kartu su juo, mes liūdime kartu su juo. Miškas mus maitina, miškas mums duoda dalelę savęs. Miškas mus šildo žiemą, kai tuo metu  pats ilsisi. Bet miškas mus maitina ištisus metus, atiduoda viską, ką jis subrandina per vasarą. Skaniausias ir sveikiausias mėlynes, bruknes, prisirpusias raudonas spanguoles, be kurių nebūtų tokio skanaus mamos virto kisieliaus.

Karaliai grybai – miškų puošmena ir žmonių maistas. Visos šios gėrybės – miškininkų dėka, kurie augino ir rūpinosi savo vaikais miškais. O kad bent kiek lengvesnis rūpinimasis miškais būtų miškininkams, ir pati žmonija turi juos gerbti, mylėti ir saugoti. Tada miškininkai bus laimingi ne tik savo vaikus miškus augindami, bet ir žinodami, kad jų niekas neskriaudžia, o myli, gerbia ir tausoja. Juk miškas gyvas, kaip ir aš. Miškas nemėgsta skausmo, nemėgsta netvarkos, nemėgsta nesiskaitymo su juo. Jis nemyli tų, kurie jam kenkia, kaip ir aš nemėgstu to, kas man nepatinka ar kenkia. Žmogus turi draugauti su mišku, kaip su geriausiu draugu. Tik gaila, kad ne visi žmonės tą supranta. Kad gražus, pagarbus bendravimas su gamta ir mišku, duoda kelis kartus didesnę ir naudingesnę grąžą.

AŠ DAŽNAI PAGALVOJU…

Ar žmonės žino, kad miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys. Kad jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis. Tai būkime savaip tėvais – miškininkais, mylėkime savo vaikus – miškus. Kaip ir mus myli mūsų tėvai. Ir mūsų Gamta motulė bus laiminga.

Rūtenis P., 7 klasės mokinys

Dainiaus Šerono nuotrauka