Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija (Antra dalis)

Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija (Antra dalis)

Pagalba partizanams ir represijos

1944- 1945 m. visoje Lietuvoje prasidėjo partizaninis judėjimas. Ne išimtis buvo ir Andrioniškio kraštas. Jauni vyrai, iš kai kurių šeimų net po keturis ar penkis, paėmė ginklus ir pasitraukė į miškus. To meto eiguliai, o jų Anykščių girininkijoje buvo apie 15, tapo tikrais miškų šeimininkais – nei girininkas, nei miškotvarkininkas be eigulio į mišką eiti nedrįso. Dirbdamas eiguliu mano tėvas tapo ir partizanų ryšininku, pasivadino slapyvardžiu ,,Udras“ bei artimai bendravo su Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka – Šarūnu. 1946 m. Andrioniškio miške, netoli Arlavietės (buvusi eiguvos pasoda), buvo įrengta partizanų slėptuvė, kurioje vasaros metu slėpdavosi Šarūnas ir jo adjutantas Antanas Kisielius – Sakalas. Slėptuvę prižiūrėjo tėvai. Motina gamino maistą ir, prisidengdama Arlavietės pasodoje besiganančiais gyvuliais, jį nešdavo į slėptuvę. Mūsų namuose dažnai lankėsi pagrindinė Algimanto apygardos štabo ryšininkė Onutė Žeimytė – Živilė. Kurį laiką pas mus augo (6-7 m.) Šarūno sesers dukra Virginija (tuo metu – Zina) Šimonytė. Andrioniškio miške vyko partizanų vadų pasitarimai. Verta paminėti, kad partizanai nevengė šeimos narių: 13-14 metų paauglys jau žinojau slėptuvės vietą, per pasitarimus Andrioniškio miške su dviračiu vieškeliu Andrioniškis – Sedeikiai patruliuodavau ir stebėdavau aplinką, su užduotimis vykau į Plikiškių kaimą pas Žalgirio ryšininkus Šlapšius. Partizanų perkėlimas laiveliu per Šventosios upę – buvo mano darbas. Iki šiol atmintyje išliko 1947 m. rugpjūtis. Andrioniškio siuvėjas Sapkauskas iš vadinamos ,,pi- pi“ medžiagos pasiuvo kostiumą Šarūnui ir jį su Markulio atsiųstu sunkvežimiu išlydėjome į Vilnių, į partizanų vadų „pasitarimą“, kurį organizavo Markulis, kaip vėliau paaiškėjo – saugumo agentas. Į Vilnių Šarūnas vyko kartu su Vytauto apygardos vadu Kauliniu – Miškiniu. Deja,  po kelių dienų Šarūno sulaukėme be naujo kostiumo ir stiklo šukėmis sužeistu veidu. Jis papasakojo, kad Markulis Vilniuje juos su Miškiniu apgyvendino bute antrame aukšte, vidurnaktį į jų kambarį įsibrovė saugumiečiai ir uždegė šviesą. Šarūnas šovė į lempą ir abu su Miškiniu pro langus iššoko į gatvę. Lango stiklai sužeidė veidą, jis pametė pistoletą, jiedu išsiskyrė, tačiau abiems pavyko pabėgti. Šarūnas atsigavo į Molėtų rajoną, pas partizanus gavo ginklą ir laimingai pasiekė Andrioniškį. Taip paaiškėjo Markulio išdavystė.

Eigulio Gindrėno veikla neliko nepastebėta Anykščių saugumo. Iš savo agentų ir suimtų partizanų surinkęs duomenis Anykščių saugumas 1947 m. rudenį tėvą areštavo. Maždaug po mėnesio tardymų tėvas  suprato, kad saugumas apie jo veiklą daug žino, tad pažadėjo ,,susekti“ ir išduoti Šarūną. Taip tėvas atgavo laisvę, tikėdamasis užvilkinti laiką, tačiau šis vilkinimas tęsėsi neilgai. Saugumas rėmė: arba arba. Po tėvo pasitarimo su Šarūnu ir Sakalu 1948 m. sausį  nutarta inscenizuoti jo nužudymą. Kaip tik tuo metu pas mus gyveno iš Kauno kuro kontoros atvykę trys sunkvežimių vairuotojai ir du darbininkai, kurie vežė malkas į Anykščių geležinkelio stotį. Vieną sausio vidurnaktį sutartu laiku su arkliu atvažiavo Šarūnas ir Sakalas, visus pažadino, aprėkė kauniečius (kaip jie jautėsi, galima tik įsivaizduoti), tėvui surišo rankas ir vienmarškinį išsivežė. Drabužius tėvas iš anksto buvo palikęs pirtyje pamiškėje. Partizanai tėvą pavežė iki Šimonių girios, Mikierių kaimo. Toliau jis pėsčias pasiekė Užpalių apylinkes, kur laikinai prisiglaudė pas tolimus gimines. Motina ryte su malkas vežančiu sunkvežimiu, nors vairuotojų ir labai atkalbinėjama, nuvažiavo į Anykščius ir apie įvykį pranešė saugumui. Iš pradžių saugumiečiai tuo patikėjo – dėl to teko įsitikinti pačiam. Tuo metu gyvenau pas mokytoją Stundžią. Stundžių bute du kambarius buvo atėmę saugumo karininkai, o virtuvė liko bendra. Ryte vieno karininko žmona Stundžienei papasakojo naujieną, kad naktį ,,banditai“  likvidavo eigulį, kurį būtų suėmę ,,mūsiškiai“. Man teko tas kalbas ramiai išklausyti ir neišsiduoti.

Po minėtos nakties mūsų šeimos gyvenimas iš esmės pasikeitė – tėvas pradėjo nelegalų gyvenimą. Kiek pabuvęs pas gimines prie Užpalių kartu su kitu partizanų ryšininku Valentinu Morkūnu įsidarbino tarybiniame ūkyje Šilutės rajone. 1948 m. vasarą Morkūną kažkas atpažino ir saugumas jį areštavo. Tėvas nieko nelaukdamas vėl pasitraukė į Užpalių apylinkes. Nuo šiol mūsų šeimą pradėjo globoti medienos  plukdymo viršininkas Henrikas Bartkevičius ir jo vairuotojas Jurgis Razikevičius. Jie tėvą perveždavo iš vieno plukdymo sandėlio į kitą, įdarbindavo, apgyvendindavo pas patikimus žmones. Šiandien dažnam tokios žmonių vertybės sunkiai suvokiamos. Juk jie turėjo šeimas, darbus, o atlygis gelbstint visai svetimą žmogų galėjo būti 10-25 metai lagerio. Tų gelbėtų žmonių, reikia manyti, buvo ne vienas. Rizika, pagalba,  pasiaukojimas kitų labui buvo šių lietuvių gyvenimo būdas. Po pusmetį ar daugiau vienoje vietoje palaikęs  ir pervežęs per savo sandėlius Henrikas Bartkevičius tėvą perdavė Mečislovui Masaičiui (vėliau – ilgametis Kauno kuro kontoros direktorius). Tuo metu Kaune Švenčionių gatvėje buvo didžiulis plukdymo sandėlis. Čia atplukdytą medieną perrūšiuodavo: dalį plukdydavo Nemunu toliau, dalį ištraukdavo ir panaudodavo Kaune. Sandėlis turėjo kelis arklius, tad  M. Masaitis tėvą įdarbino arklininku.

Keičiant gyvenamąją vietą milicijos pasų poskyryje reikėjo pase žymėti vietos pasikeitimus. Aišku, tėvas legaliai to atlikti negalėjo. Čia padėjo buvęs Šarūno rinktinės Gražinos kuopos vadas Jonas Stanevičius – Vaitkus. Jis, pasivadinęs Jankausku, gyveno Kaune, Vaisių gatvėje, palaikė ryšius su partizanų užverbuotu pasų skyriaus darbuotoju, tad turėjo ir registracijai reikalingų štampų bei antspaudų. Jis buvo suimtas 1948 m. spalio 13 d.

Įvairiai susiklostė ir kai kurių kitų tėvo bendradarbių eigulių likimai. 1946 m. kovo 25  d.  Duobulio eiguvoje eigulio Kazimiero Dūdos pirtyje mįslingai žuvo keturi partizanai: Matas Vėbra – Mėnulis, Juozas Bagočiūnas – Užugiris, Viktoras Tubis – Randas, Povilas Sriubas. Vytautui Bagočiūnui ir Antanui Bagočiūnui – Dūmui pavyko pabėgti. Sunkiai sužeista ir sodybos šeimininkė Emilija Dūdienė, o Kazimieras Dūda liko gyvas ir sveikas, vėliau saugumo tampytas, bet nenuteistas (?). Su šiuo tragišku įvykiu susijęs ir gretimos Mogylų eiguvos eigulio Vinco Mogylos šeimos žiaurus likimas. Po kovo 25 d. įvykių Dobulio eiguvoje pasklido gandai, kad tą dieną kažkas matė eigulį V. Mogylą ant balto arklio jojantį Anykščių link. Kilo abejonės: vieni laikėsi nuomonės, kad eigulys galimai jojo į girininkiją, kiti – kad į Anykščių saugumą. Nepaisant abejonių, 1946 m. rugpjūčio 24-osios naktį Mogylų šeima: Vincas Mogyla,  žmona Ona Mogylienė – Ivoškaitė, jo sūnus iš pirmos santuokos Stasys buvo sušaudyti. Paliktas gyvas tik pusantrų metukų sūnus Rimantas. Šios viena su kita glaudžiai susijusios tragedijos man neduoda ramybės iki šiol.

Vincas Mogyla ir jo pirmoji žmona – mano krikšto tėvai. Tai padorūs, Lietuvą mylintys žmonės. Mūsų šeimos artimai bendravo. Mirus pirmajai žmonai (džiova), Mogyla 1942 m. vedė daug jaunesnę Oną Ivoškaitę iš mano jau anksčiau minėto Pagriežių kaimo (dalyvavau krikštatėvio vestuvėse). Dūdos ir Mogylos sodybas skiria apie 4–5 kilometrų atstumas. Iš kur Mogyla galėjo sužinoti apie partizanus Dūdos pirtyje ir kodėl Mogyla, jodamas į girininkiją ar į Anykščius, turėjo joti pro Dūdos sodybą, kai yra tiesesnių kelių? Analizuojant šią situaciją, iškyla vaikystės dienų prisiminimas apie Dūdą. Žmonės kalbėdavo, kad eigulys Dūda neabejingas stikliukui ir net  nekviečiamas mėgsta prisėsti prie bet kurios besivaišinančios kompanijos. Pamenu 1945 ar 1946 m. mūsų namuose vykusį, greičiausiai pas mus tuomet gyvenusių miškininkų pasisėdėjimą bei plikai nukirptą eigulį Dūdą. Kompanijos pokalbių centre buvo Dūda, kaip antrą kartą pabėgęs iš Lukiškių (?). Pamenu jo aiškinimą, kad antrą kartą buvo lengviau, nes žinojo kelią iš Vilniaus. Aplinkiniai gyrė ir stebėjosi Lietuvos kariuomenės puskarininkio sumanumu. Šiandien visa tai man kelia kitokius pamąstymus… Juolab kad Dūdienės broliai Ramanauskai (2?) buvo stribai. Bet visa tai palikime istorijai…

Grįžkime prie Mogylų šeimos tragedijos. Ne paslaptis, kad saugumas eiguliams, kaip pagrindiniams to meto miškų šeimininkams, skyrė nemažai dėmesio ir tarp jų turėjo agentų. Vienas iš jų – Anykščių girininkijos eigulys Rakauskas (taip buvo vadinamas) prisistatinėdavo esąs vokiečių kilmės (kalbėjo su akcentu, minkštai tardamas ,,L‘‘). Taip jis įgavo darbuotojų pasitikėjimą, o jo tikroji veikla paaiškėjo 1949 m. Tais metais Utenos urėdijoje, tuo pačiu ir Anykščių girininkijoje vyko miškotvarkos darbai. Miškotvarkos matininku dirbo  Matas Martinaitis, nors jis buvo ne miškininkas, o žemėtvarkininkas (baigęs Vilniaus universitetą??). Man, gimnazistui, tuo metu su juo teko bendrauti namuose Pirmaliūnyje ir Anykščiuose, kai gyvenau pas A.Strazdą – Untulį. M. Martinaitis gyveno Kaune, Višinskio gatvėje (ar tame rajone), turėjo sukaupęs gausią biblioteką. Po miškotvarkos darbų Anykščiuose Matas Martinaitis buvo nuteistas,  rodos, dešimčiai  metų. Grižęs iš lagerio septintojo dešimtmečio pradžioje, jis kartu su Antanu Strazdu buvo Kaune pas mane užėjęs. Bendraujant papasakojo, kad prie jo kaltinimų daug prisidėjo eigulys Rakauskas. M. Martinaitis pergyveno ne tiek dėl lageryje praleistų metų, kiek dėl sunaikintos bibliotekos. Eigulio Rakausko tolimesnio likimo nežinau.

Prisiekti, kad V. Mogyla tikrai nebuvo saugumo užverbuotas taip pat negalima. Tais laikais pasitaikė įvairių netikėtumų. Partizaninio judėjimo pradžioje įtartinus asmenis partizanai paauklėdavo palupdami. Populiarus būdas buvo per atitinkamą vietą perbraukti tarka ir užpilti druskos. Net sukurta daina: ,,Ateis iš miško broliai ir š…..ą  ištarkuos“. Taip ,,paauklėti“ žmonės dažniausiai pasitraukdavo iš namų, apsigyvendavo miestuose, kai kurie net paimdavo ginklą ir tapdavo skrebais. Vėliau fizinių bausmių atsisakyta, įtartinus asmenis tiesiog sušaudydavo. Dėl to nukentėjo ir visai nekalti žmonės. Galima įtarti,  kad Mogyla buvo saugumo agentas (bet tik gal?), tačiau dėl ko kaltas jo sūnus Stasys ir žmona Ona? Dėl sūnaus dar galima prielaida, kad po tėvo nužudymo jis gali tapti skrebu, o kuo gali pakenkti moteris? Kovoje žmonių žūtys neišvengiamos, tačiau žudymas tik dėl prielaidų ar kaimynų sąskaitų suvedinėjimo, nepateisinamas ir palieka dėmes kovoje dėl Lietuvos laisvės.

Metams bėgant  keitėsi ir saugumo darbo metodai. Mušimu, kankinimais ne visada pavykdavo išgauti prisipažinimus ar surinkti dominančią informaciją. Kitokius būdus patyrė ir mano tėvą pakeitęs Andrioniškio eiguvos eigulys Petras Masys. Jis, tuo metu  dokumentuose pasivadinęs Masioku, eiguliu pradėjo dirbti 1948 m. Kilęs iš Troškūnų apylinkių, rekomenduotas miškininko Urbonavičiaus, iš pradžių apsigyveno pas mus, vėliau persikėlė į tuščią Žeimienės sodybą tame pačiame Pirmaliūnyje. Andrioniškio eiguvoje  Petras prigijo nesunkiai: susipažino su eigulio darbu ir be abejonės – su Andrioniškio apylinkėse veikusiais partizanais, palaikė su jais ryšį. Nežinau, kodėl Petras pakeitė pavardę, matyt, tam buvo priežastis. Masys sėkmingai eiguliavo iki 1951 m. rudens, tų metų vėlyvą rudenį jį areštavo. Stribai Petrą vežė per Ramuldavos mišką, ten juos apšaudė, stribai išbėgiojo, Petras liko laisvas. Jis bandė miške pasislėpti.  Bet kur buvę nebuvę prisistatė ,,partizanai“. Jie Petrą įsitempė į netoliese esantį bunkerį ir pradėjo tardyti kaip skrebų bendrininką. Čia Petras atvirai viską papasakojo apie ryšius su partizanais. Paaiškėjo, kad ,,partizanai“ – saugumo darbuotojai, tuo spektaklis ir baigėsi. Savo parodymų Petras išsiginti jau nebegalėjo, jam atseikėjo, rodos, 10 metų. Kadangi buvo invalidas trumpesne viena koja, viso laiko neišsėdėjo, po Stalino mirties buvo amnestuotas.

Ūkio darbai ir partizanų žūtys

Kaip tuo metu klostėsi mano gyvenimas? Netekus tėvo, baigėsi nerūpestinga vaikystė. Nors prie ūkio darbų nebuvau pratęs, teko imtis dalgio, plūgo, susidraugauti su arkliuku. Šienavimas, pašarų ruošimas žiemai sunkiai, bet pamažu judėjo. Tačiau dar tėvo pasėtų rugių plotas man buvo neįkandamas. Čia į pagalbą atėjo partizanai. Penketas stiprių vyrų ir tiek pat jaunų ryšininkių per dvi tris valandas sutvarkė pamiškėje esantį rugių lauką. Man reikėjo pasirūpinti tik dalgiais ir pabaigtuvėmis. Mano ryšiai su partizanais nenutrūko,  nors ir toliau persekiojo netektys. 1948 m. vasario 9 d.  žuvo mūsų šeimai labai artimas Antanas Kisielius – Sakalas. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad jis susisprogdino Kriaučiūnų sodyboje.  Iš tikrųjų šioje sodyboje jis buvo sužeistas į dešinę ranką. Sužeistas atbėgo į Pirmaliūnio vienkiemį, čia Žeimienės sodyboje jam buvo suteikta pagalba ir pasirūpinta arkliu jį išvežti. Deja, nesuspėta. Iš paskos atsivijo kareiviai, apsupo sodybą ir jis, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susiprogdino virtuvėje. Vėliau po virtuvės langu radau granatos žiedą. Gaila, tos relikvijos neišsaugojau. Šiandien sunku suvokti, apie  ką turi mąstyti ir kiek valios turėti  žmogus, paskutinę minutę pasirinkdamas tokią žūtį. Tiesa, tuo metu dažnos mirtys, netektys, sudarkyti kūnai buvo tapę lyg ir kasdienybe.

1947 m. vasario 2 d. Paandrioniškio kaime žuvo Algimanto apygardos štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, Algimnto  apygardos leidinio ,,Neįveiksi sūnų šiaurės“ leidėjas  Jurgis Urbonas – Lakštutis. Ypač skausmingi buvo 1949 metai. Kovo 1 d. žuvo Jonas Šimonis – Šposas, Vlada Mogylaitė – Našlaitė, Antanas Morkūnas – Jaunutis, balandžio 14 d. – Juozas Gražys – Viesulas, rugsėjo 24 d. – Povilas Grumbinas – Ąžuolas, spalio 28 d. sunaikintas Šiaurės rytų Lietuvos srities partizanų štabas: susisprogdino Antanas Slučka – Šarūnas, jo žmona Joana Railaitė – Neringa, Juozas Jovaiša –  Lokys, gyvas paimtas Balys Žukauskas – Princas. 1949 m. lapkričio 20-osios  naktį Anykščiuose, Kurklių gatvėje, suimtas Albinas Milčiukas – Tigras. Jis mėgo turgaus dieną  apsirengęs valstietiška rudine apsilankyti Anykščiuose. Panašiai buvo ir tada, tačiau stipriai padauginęs  Anykščių užkandinėje – pasiklydo. Vidurnaktį Kurklių gatvėje jį pastebėjo skrebo brolis, iškvietus pastiprinimą, čia jį ir suėmė. Tuo metu aš gyvenau Kurklių gatvėje ir viską girdėjau, Skrebai gyveno gretimame name. Už  šį  poelgį “skrebukas“, nors ir nepilnametis, gavo ginklą ir tapo įteisintu skrebu.

Įsimintina 1951 m. balandžio 14-oji. Kaip spėjama, klasės draugo Petro Janukėno išduoti Niūronių miške žuvo penki Antano Bagočiūno – Dūmo būrio partizanai: Antanas Bagočiūnas – Dūmas, Albertas Pakenis – Jūreivis, Povilas Budreika – Debesis, Justinas Puodžiūnas – Šerkšnas, Vytautas Pačinskas – Veversys  ir ryšininkės  seserys Mieliauskaitės. Dėl Petro Janukėno išdavystės aš asmeniškai esu tvirtai įsitikinęs. Jis  partizanams atnešė  tuomet saugumo praktikuojamos degtinės su migdomaisiais. Žuvusiųjų artimųjų teigimu, tvirčiausiai besijaučiantis Albertas Pakenis – Jūreivis dar spėjo nueiti iki  Mieliauskų sodybos, kur ištarė: ,,Mus apnuodijo“ – ir krito. Seserys Mieliauskaitės (iš jų viena, atrodo, Emilija buvo Alberto simpatija) iš kolūkio fermos pasikinkė arklį ir sukrovusios įmigusius partizanus į vežimą bandė nuvežti gilyn į mišką, tačiau nespėjo. Pasirodė skrebai ir kareiviai. Viena mergina su  partizano automatu bandė atsišaudyti, tačiau jėgos buvo nelygios. Povilas Budreika – Debesis paimtas sužeistas, bet tardomas mirė. Žuvusiųjų partizanų palaikai nerasti iki šiol. Merginų kaukolės rastos užkastos prie vadinamo ,,skrebyno“ Janydžiuose. Atlikus DNR,  jos indentifikuotos ir palaidotos Andrioniškio kapinėse, šeimos kape. Partizanų žūties vietą žymi artimųjų pastatytas ąžuolinis kryžius. Netoli tos vietos yra skulptūra ir paminklinis akmuo partizanams, kovojusiems ir žuvusiems Niūronių apylinkėse.

Po šios tragedijos P. Janukėno tėvai  iš Niūronių kaimo persikėlė gyventi į Anykščius. Aš ir kai kurie kalbinti klasės draugai (A. Tyla, R. Augustinas) neprisimename, kad Janukėnas 1951 m. pavasarį būtų laikęs brandos egzaminus, tačiau atestatas jam išduotas. Tai pažymėta paskutinių mokslo metų klasės žurnale. Studijų metais Kaune pas buvusį klasės draugą Algimantą Šermukšnį atsitiktinai sutikęs P. Janukėną tiesiog paklausiau: ,,Ar pralietas kraujas negraužia sąžinės?“ Janukėnas nieko neatsakė, tik žvelgė su ironiška šypsenėle lyg sakydamas: ,,Na ir ką tu man padarysi“. Daugiau P. Janukėno sutikti neteko. 2010 – 2014 m. Panevėžio apygardos teisme buvo svarstoma P. Janukėno byla. Prokurorų  kaltinimuose jis minimas kaip saugumo agentas, turėjęs slapyvadį ,,Šposas“, dar minimas ir jo miręs draugas ,,Briedis“. Teismo posėdžiuose dalyvavo žuvusiųjų artimieji, rašė spauda. Apie įvykius rašyta 2011 m. vasario 17 d. ,,Panevėžio ryte“ straipsnyje ,,Genocido byla – partizanus nunuodijo degtine“,  taip pat 2011 03 22 ,,Lietuvos rytas“ straipsnyje ,,Žiaurūs pokario vaizdai nepalieka ir senatvėje“ gvildena  šią temą. Teismų maratonas baigėsi, P. Janukėnas liko nenubaustas, žuvusiųjų artimieji nusivylę. Teko kalbėti su žuvusiojo A. Pakenio seserimi Aldona Pakėnaite – Vildzevičiene. Ji su sūnumi dalyvavo kai kuriuose teismo posėdžiuose, tiesa, ne visų posėdžių datos žuvusiųjų artimiesiems buvo žinomos. Nežinomas jai ir teismo sprendimo turinys bei išteisinimo motyvai, palikęs tik nusivylimas ir nuoskaudos. O jų užtektinai: tėvas užmuštas Anykščių saugume, brolis – žuvęs miške, jaunesnioji sesutė Gėnė, partizanų ryšininkė, penkerius metus kalinta lageriuose, jos pačios jaunystė prabėgo tremtyje Usolijoje.

 Ištraukos iš 2014 m.  gruodžio mėn. Panevėžio apygardos teismo posėdžio:

,,Panevėžio apygardos teismas pirmadienį išteisino genocidu kaltintą Petrą Janukėną, BNS pranešė teismo atstovė spaudai Jolita Gudelienė. P.Janukėnas, kuriam dabar yra 82 metai, kaltintas, kad būdamas sovietų represinės struktūros Valstybės saugumo ministerijos agentu „Šposu“, vykdydamas šios represinės struktūros nurodymus, pokaryje padėjo sunaikinti Lietuvos partizanus. Teismas pensininką išteisino nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.  P.Janukėnas, kuriam dabar yra 82 metai, kaltintas, kad būdamas sovietų represinės struktūros Valstybės saugumo ministerijos agentu „Šposu“, vykdydamas šios represinės struktūros nurodymus, pokaryje padėjo sunaikinti Lietuvos partizanus. Bylos duomenimis, įtariama, kad tuomet 19-metis P.Janukėnas 1951 metų balandžio 14 dieną miške, Niūronių kaime, Anykščių rajone, veikdamas su agentu „Briedžiu“, kuris mirė 2007 metais, apnuodijo „Dūmo„ būrio partizanus ir užmigdė juos specialiuoju preparatu „22“ užnuodyta degtine. Sovietų saugumiečiai iš anksto buvo pasiruošę partizanų likvidavimo operacijai. Buvo nužudyti „Vytauto„ apygardos „Tigro“ rinktinės „Dūmo„ būrio partizanai: Antanas Bagočiūnas („Dūmas“), Justinas Puodžiūnas („Šerkšnas„), Albertas Pakenis („Jūreivis“), Vytautas Pačinskas („Audra“). Taip pat nužudytos partizanams padėjusios civilės seserys – Emilija ir Ona Miliauskaitės. Saugumiečiai į nelaisvę paėmė partizaną Povilą Budreiką („Debesį“). Jis mirė kalėjime. P.Janukėnas teisme neigė, kad 1950-1951 metais buvo sovietų saugumo informatorius ir turėjo slapyvardį „Šposas“. Tačiau iš byloje surinktų archyvinių dokumentų (saugumo pareigūnų pažymų, paaiškinamųjų raštų, agentūrinių pranešimų ir t. t.), P.Janukėno anketinių duomenų bei jo paties paaiškinimų apie susitikimus su partizanais, teismas padarė vienareikšmę išvadą, jog archyviniuose dokumentuose minimas informatorius „Šposas“ ir P.Janukėnas yra vienas ir tas pats asmuo. P.Janukėnas taip pat neigė, jog kartu su „Briedžiu“ 1951 metų balandžio 14 dieną buvo susitikęs su „Dūmo“ būrio partizanais. Tačiau, pasak teismo, iš liudytojų parodymų matyti, kad toks susitikimas įvyko. „Tačiau šie faktai neįrodo, kad P.Janukėno veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje, sudėtis“, – paskelbė Panevėžio apygardos teismas. Iš liudytojų parodymų matyti, kad 1951-ųjų balandžio 14 dieną „Dūmo“ būrio partizanai galėjo būti apsvaiginti cheminiais preparatais. Kad sovietų saugumas planavo tokią akciją, matyti ir iš to meto specialaus pranešimo apie partizanų sunaikinimo operaciją ir užduotį agentui „Briedžiui“. Tačiau teismas nerado objektyvių įrodymų, kad būtent P.Janukėnas atliko tyčinius ir aktyvius veiksmus apsvaiginant partizanus, o tiesioginių liudytojų, dalyvavusių tos dienos susitikime su partizanais, nėra.“

Paskutiniai Andrioniškio apylinkių partizanai žuvo 1952 metais: Juozas Banys – Šūvis, Jonas Marcinkevičius – Jokeris (1952 05 26), Bronius Puodžiūnas – Garsas (1952 09 14). Žuvusiųjų partizanų išniekintus kūnus guldydavo miestelių aikštėse, prie saugumo ar stribų būstinių, juos palaikydavo, po to užkasdavo žvyrduobėse, sumesdavo į prie būstinių nenaudojamus šulinius. Kai kurių partizanų kūnus artimieji, giminės ar rėmėjai slapta iškasdavo ir perlaidodavo kapinėse.

Kaip daugumos, taip ir šio žuvusio partizano kelionė iki kapinių nebuvo tiesi. Ramuldavos miške nužudytą partizaną Debeikių stribai atvežė į Debeikius ir paguldė ant grindinio priešais savo būstinę. Po kelių dienų kūną užkasė prie Debeikių buvusioje žvyrduobėje. Kaip pasakoja jo sesuo Apalionija, artimieji nutarė žuvusį partizaną palaidoti Andrioniškio kapinėse. Jo dėdė Kazys Šimonis ir pusbrolis Alfonsas Baltakys nakčia arkliu atvažiavo pas netoli žvyrduobės gyvenančius vietos gyventojus, ten gavo antrą arklį ir du jaunus talkininkus, kurie, žinodami tikslią vietą, atkasė kūną ir padėjo išnešti iš žvyrduobės. Po to jį užkėlė ant arklio ir taip atgabeno iki pakinkyto vežimo. K. Šimonis ir A. Baltakys velionį uždengė šienu, atvežė į Beržoniškio kaimą (apie 20 km) ir dėdės K. Šimonio klojime pašarvojo. Tėvai žuvusio sūnaus neturėjo kur priimti, nes 1945 m. jų ūkis buvo konfiskuotas, viskas atimta, patys išvaryti iš namų. Su žuvusiuoju čia atsisveikino ir kovos draugai (K. Šimonis tuo metu prižiūrėjo du bunkerius, kuriuose slėpėsi apie dešimt partizanų). Vidurdienį moterys karstą su žuvusiojo palaikais pervežė į Andrioniškio kapines, kur atsisveikinti su juo buvo susirinkę ir daugiau andrioniškiečių. Laidotuvių ramybę sudrumstė Andrioniškyje pasirodę Anykščių skrebai. Nespėjus iki galo užkasti duobės, laidotuvių dalyviai staiga išsiskirstė, o kapas užbaigtas tvarkyti tik kitą dieną. 

Panašus į paskutinę amžinojo poilsio vietą buvo ir partizano Povilo Grumbino – Ąžuolo, žuvusio 1949 m. rugsėjo 24 d. prie Ažuožerių kaimo, kelias. Žuvusį partizaną Anykščių skrebai keletą dienų palaikė Janydžiuose prie savo būstinės, po to užkasė netoli esančiame miškelyje. Andrioniškietės Vanda (gim. 1934 m.) ir Zosė (gim. 1931 m.) Gindrėnaitės miškelyje ,,grybaudamos“ surado, kur užkastas partizanas. Vakare Andrioniškio miško eigulys Petras Masys, Povilas Pačinskas ir minėtos merginos, pasikinkę arklį į prailgintą vėžimą, nuvyko į tą vietą, iškasė partizano kūną (užkastas sėdint) ir pervežę per Andrioniškio mišką, pašarvojo. Vandos Gindrėnaitės pasakojimu, jie negalėjo važiuoti artimiausiu keliu per Niūronis, nes gavo žinią, kad į tą pusę nuėjo stribai. Teko važiuoti per visą Anykščių miestelį, Pagojaus kryptimi.  Šis kelias ėjo ne tik pro stribų būstinę, bet ir pro kareivių dislokacijos vietą (garnizoną) bei Anykščių saugumą. J. Biliūno gatvė buvo grįsta akmenimis, metalu kaustyti ratai kėlė triukšmą, lavonas skleidė kvapą, todėl ,,linksma kompanija“ visą laiką intensyviai rūkė. Sutikti praeiviai merginas išvadino ,,katiušomis“ (tada taip vadintos laisvo elgesio merginos). Kitą dieną P. Grumbino palaikai pervežti į Andrioniškio kapines, kur ir palaidoti. Taip Andrioniškio kapinėse atsirado dvi eilės partizanų kapų. O kiek žuvusiųjų, sumestų į šulinius, užkastų žvyrduobėse, taip ir liko nežinioje…

Partizano motina (nuotraukoje – trečia iš kairės), stovėdama prie žuvusio sūnaus karsto, dar nežinojo, kad nepraeis nė dveji metai ir panašiomis aplinkybėmis teks laidoti ir antrąjį. Taip pat ji nežinojo, kad iškentusi okupacijos negandas ir pažeminimus, bus pažeminta ir atkūrus Nepriklausomybę. Tiksliau, gal ne pažeminta, bet iš jos pasityčiota, atveriant neužgyjančias netekties žaizdas. Kaip kitaip jei ne patyčia galima pavadinti buvusio skrebo M. iš gretimo Ramaškonių kaimo, per Atgimimą atėjusio į jos namus ir pasiūlusio pagalbą perlaidojant žuvusius sūnus, „malonę“ (jis nežinojo, kad sūnūs jau ilsisi Andrioniškio kapinėse). Koks cinizmas – padėjo nužudyti, gali padėti ir palaidoti… O kad būtų svariau, didžiuodamasis pasigyrė, jog jo šeimą remia Gražinos Ručytės – Landsbergienės paramos fondas. Reikia manyti, kad buvęs skrebas nebuvo pavyzdingas vaikų tėvas ir vaikai nekalti. Tuomet kyla klausimas, kuo kaltos motinos, išauginusios ir netekusios dviejų, trijų ar net penkių sūnų ir pasmerktos vienatvei bei skurdui. Ir čia kirba šventvagiška mintis – gal ir fondui geriau būti žinomam Anykščiuose, o ne atliekant kilnią misiją pamiškės bakūžėje…

      Andrioniškio kapinėse yra daug kapų, pažymėtų ženkleliu ,,Partizano Motina“. Perskaitome. Praeiname. Nesusimąstome, kiek skausmo, meilės, vilties, ištikimybės slypi šiame partizano motinos kape. O kiek partizanų motinų ilsisi Sibiro platybėse? Motinų, išėjusių su Tėvynės ilgesiu, artimųjų netekties skausmu ir viltimi…

(Bus daugiau)