Reformų efektyvumą užtikrins tik diskusijos ir bendrų sprendimų paieška

Prof. Vytautas Nekrošius: „Reformų efektyvumą užtikrins tik diskusijos ir bendrų sprendimų paieška“

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas, VU tarybos narys prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius teigia, kad mes esame normalios demokratinės valstybės kūrimo kelyje ir tikėjimas, susišnekėjimas bei gebėjimas rasti kompromisą – vienas svarbiausių tokios valstybės bruožų. Kol kas Lietuvoje to pasigendame, bet tuo keliu po truputį judame pirmyn. Mintimis apie svarbių visuomenei sprendimų priėmimo bei reformų vykdymo procesus teisės profesorius dalijasi su tinklalapio www.miskininkas.eu skaitytojais.

Kiekvienoje normalioje demokratinėje valstybėje svarbių visuomenei ar didelei jos daliai sprendimų priėmimas, kaip įprasta, grindžiamas diskusija ir argumentavimu. Jeigu norima daryti kažkokią reformą, atitinkamos valstybės institucijos tai turi aptarti su suinteresuotais ir numatomais tos reformos dalyviais, taip pat ir visuomene. Bet kokiu atveju turi būti išklausomi vienos ir kitos pusės argumentai bei bandoma surasti sąlyčio taškų, kaip reformą įvykdyti geriausiu būdu.

Tuo tarpu tai, kas šiandien daroma Lietuvoje, daugiau panašu į regimybę suinteresuotai šaliai kažką pasakyti, bet nenorima klausyti ir negirdima, ką ji sako. Tokiu pavyzdžiu gali būti valstybinių miškų urėdijų, aukštojo mokslo ir kitos reformos.

Iš tikrųjų į diskusijas ateinama jau su nuostata, kokia būtent bus reforma ir visa kita. Atrodo, kad būsimi veiksmai aptariami tik dėl to, jog  būtų suteikta galimybė suinteresuotiems asmenims pasisakyti, tačiau nėra noro tuos interesus derinti, ieškoti bendrų sprendimų, priimtinų ir reformos rengėjams, ir žmonėms, kurie į reformos lauką  patenka. Tai – nebrandžios visuomenės bruožas. Mes juk ne diktatoriška valstybė, kur generolas davė įsakymą, visi kiti atidavė jam pagarbą ir nuėjo vykdyti.    

Kol kas mes esame normalios demokratinės valstybės kūrimo kelyje ir dar nemažą atstumą teks įveikti.

Visose senosios demokratijos valstybėse sprendimai priimamai būtent aukščiau minėtu būdu, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir pan. – visur yra šnekamasi, o jeigu nešnekama, tai kyla situacija, kaip Prancūzijoje dėl Darbo kodekso, kuri nieko gero nežada. Tik diskusijos ir bendrų sprendimų paieška – senas, pripažintas kelias, kuris užtikrina reformos ar tam tikrų pertvarkų efektyvumą. Kito kelio tiesiog nėra, priešingu atveju pertvarka sabotuojama ir niekas realiai nevyksta.

Kokia galėtų būti išeitis Lietuvoje dabartiniu metu ir perspektyvoje?  Išeitis ta pati  – susėsti ir šnekėtis, išklausyti visas suinteresuotas puses bei siekti rasti kompromisinius sprendimus, kurie veda į priekį ir užtikrina  reformos įgyvendinimą.

Inicijuoti diskusijas turėtų reformų iniciatoriai

Manau, kas inicijuoja reformą, tas turėtų  inicijuoti ir diskusijas. Be abejo, tai ilgesnis procesas, bet jis garantuoja bet kokios reformos efektyvumą: jeigu žmonės supras, kad ji yra neišvengiama, o tie, kurie ją daro, stengiasi surasti visiems priimtinų būdų, reforma normaliai, be ypatingų buksavimų bus ir įgyvendinta. Jei to nebus, kita pusė stengsis visomis įmanomomis priemonėmis ją sabotuoti. Tokiu būdu per kraują kažkas vyks, kažkas nevyks, galų gale galutinis rezultatas nebus geras.

Ką galėčiau atsakyti į reformatorių teiginius, kad daugelį metų nieko nedaryta, atitinkamas sektorius stagnacijoje ir reformą reikia kuo skubiau vykdyti. Esą jei prasidės svarstymai, viskas nusikels dar dešimtmečiui ar toliau…

Manau, tokie reformos organizatoriai nėra užtikrinti, kad reforma gera. Juk jei ji gerai apmąstyta ir suteiks naudos tiek žmonėms, dirbantiems toje sistemoje, tiek pačiai sistemai, tiek Lietuvai, bus ir racionalių įtikinančių argumentų, kad pertvarkos būtinai reikia. Na, o jeigu argumentų trūksta arba tingima kalbėtis, tai jau ne reformos gerumo ar efektyvumo problema, o jos realizavimo trūkumų bėda.

Iš tikrųjų be aiškinimo ir aiškinimosi, ką darom, kaip darom, kodėl darom, reformos įvykdyti neįmanoma. Tai puikiausiai rodo aukštojo mokslo reforma: kol nebuvo šnekamasi, o sukeltas tik erzelis, t. y. aukštosios mokyklos ir visi kiti tik rėkavo bei ginčijosi, niekas nevyko. Procesas galbūt pajudės, kai politikai ir valdžios atstovai su aukštosiomis mokyklomis ims tartis, kaip reformą geriau padaryti.

Daugeliui kyla klausimas, ar viskas teisiškai yra gerai pirmiau priimti reformą inicijuojančius įstatymus, o jau po to aiškinti jos eigą? Iš esmės tai politinės valios klausimas. Įstatymai tik įformina politinę valią, kuri yra vienokia ar kitokia, be to, reikėtų žiūrėti kiekvienos reformos atžvilgiu. Pavyzdžiui, dėl urėdijų reformos buvo priimtos Miškų įstatymo pataisos, o reali reforma dar tik vyks. Žinoma, pataisos yra su atidėtu įsigaliojimu ir teisniu požiūriu toks dalykas galimas.

Vis dėlto pažangus pasaulis seniai žino, kad bet koks sprendimas įgyvendinamas lengviau ir efektyviau, jeigu tuo suinteresuoti visi proceso dalyviai. Reformų ar sprendimų būtinumo, jų naudingumo suvokimas – sėkmės garantas. Viskam išsiaiškinti, žinoma, reikia nemažai laiko, derėtis, dėlioti prioritetus ir pan., bet tik tada, kai visi proceso dalyviai suvokia, kad: a) sprendimas yra neišvengiamas;  b) jis veda link geresnio atitinkamos sistemos funkcionavimo; c) jis skatins pozityvius rezultatus, – sumanymai bus įgyvendinti. Kitais atvejais kelias bus labai vingiuotas.

Be to, reformos naudingumą reikia aiškinti ir plačiajai visuomenei, ypač kai kalbama apie sritis, susijusias su gausia dalimi žmonių.

Patį visuomenės pilietiškumą apibūdinčiau kaip horizontą – kuo arčiau prieini, tuo toliau matyti. Manau, kad mūsų visuomenė yra žymiai pilietiškesnė nei buvo prieš  penkiolika metų ir eina į priekį, bet teigti, kad štai jau sukūrėme pilietinę visuomenę, negalėtume. Tačiau esame aktyvios visuomenės kūrimosi kelyje, kurio dar nemažai liko ir yra ką veikti.    

Užrašė Angelė Adomaitienė