Už mišką ir futbolą svarbiau tik šeima

Už mišką ir futbolą svarbiau tik šeimaUž mišką ir futbolą svarbiau tik šeima

Spauda Martyną Matijošką išsamiau pristato kaip profesionalų futbolo žaidėją, tačiau jaunas vyras gali didžiuotis ir kitais pasiekimais. Studijuodamas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje būsimasis miškininkystės specialistas atgaivino Studentų atstovybės veiklas, baigęs miškininkystės studijas žinias toliau gilina aplinkos organizavimo magistrantūros studijose Vytauto Didžiojo universitete, taip pat  įstojo į dar vienas bakalauro studijas – nekilnojamąjį turtą ir kadastrinius matavimus.

Paskui futbolo kamuolį

M. Matijoška gimė 1995 m. Alytuje, bet didelę vaikystės dalį praleido kaime pas senelius. Turbūt ten ir formavosi gražus santykis su gamta, mišku. Senelis nuo mažų dienų mokė naudotis įvairia žemės ūkio technika, o vienas ryškiausių vaikystės kaime prisiminimų – aštuntojo gimtadienio dovana: senelis smalsiam berniukui leido pavairuoti traktorių.

Seneliai ir tėvai stengėsi, kad vaiko laisvalaikis būtų kuo įvairiapusiškesnis, troško, kad berniukas išmėgintų save įvairiose srityse, taip dėdami pamatą tuo metu dar tolimos ateities pasirinkimams. Kai Martynui buvo ketveri, tėtis jį nusivedė į futbolo rungtynes, o žaisti pats pradėjo besimokydamas antroje klasėje.

„Atmosfera ir emocijos stadione buvo neįtikėtinos. Tuo metu dar nieko nesupratau apie šį žaidimą, bet mane jis pavergė, – mena pašnekovas. – Šiandien futbolas mane žavi savo grožiu, tradicijomis, emocijomis ir tuo, kad turi galią sujungti žmones – juk šį sportą myli milijonai žmonių visame pasaulyje.“

Kaip profesionalus futbolo žaidėjas, demonstravęs puikų žaidimą dar besimokydamas Alytaus Jotvingių gimnazijoje ir žaisdamas gimtojo miesto futbolo klube „Dainava“, M. Matijoška iškart po gimnazijos sulaukė viliojančio pasiūlymo – vykti rungtyniauti į Kiprą. Svajonei pasakęs „taip“, susikrovė lagaminus ir išskrido į Kiprą, kur praleido trejus metus.

Šiuo metu komandoje „Dainava“ vėl rungtyniaujantis vyras apgailestauja: Lietuvoje futbolui skiriama per mažai dėmesio. Vartininko pozicijoje žaidžiantis futbolininkas nelinkęs girtis asmeniniais pasiekimais, bet tai, jog grįžęs į Lietuvą sulaukė net kelių futbolo klubų pasiūlymų, rodo, kad  M. Matijoška – profesionalus ir vertinamas žaidėjas.

„Prieš priimdamas galutinį sprendimą, kur žaisti, pasitariau su šeima, Alytaus klubo vadovybe, kuri norėjo kuo daugiau vietinių žaidėjų. Didelę įtaką pasirinkimui turėjo ir „Dzūkų tankai“ – sirgaliai, kurie palaiko visur ir visada. Visa tai ir buvo priežastis pasirinkti gimtojo miesto komandą“, – prisipažįsta sportininkas.

Miškininkystės studijos nenuvylė

Kipre praleistų metų vyras nelaiko iššvaistytais – tai buvo galimybė tobulinti žaidimo įgūdžius, susipažinti su naujais žmonėmis, pamatyti pasaulį. Vis tik grįžęs į Lietuvą nusprendė, kad vien futbolo neužtenka. Dėl studijų apsisprendė gana greitai: dėmesį patraukė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, miškininkystės studijų miškotvarkos specializacija. Paklaustas, kodėl rinkosi ne universitetą, į kurį veržiasi daugelis jo bendraamžių, M. Matijoška sako, kad universitetuose studijų pagrindą sudaro teorinės žinios, o jam svarbu įgyti kuo daugiau praktinių gebėjimų.

Kodėl būtent miškininkystė? „Rinktis šias studijas mane paskatino noras daugiau sužinoti apie gamtoje vykstančius veiksnius. Šiuo metu didelis dėmesys skiriamas aplinkos tausojimui, o miškas, kaip žinia – pasaulio plaučiai“, – teigia pašnekovas.

Pasirinkta mokslo kalvė nenuvylė: „Studijos labai prisidėjo prie manęs kaip asmenybės augimo ir tobulėjimo. Čia sutikti dėstytojai ir kolegiją supantys žmonės yra pavyzdžiai, į kuriuos galima lygiuotis. Studijų metu pavyko įveikti netgi tokią baimę kaip kalbėjimas prieš auditoriją. Studijuodamas radau galimybių saviraiškai, išdrįsau imtis didelės atsakomybės ir įsipareigojimų reikalaujančių darbų.“

M. Matijoška prisimena, kad pirmos studijų dienos buvo kiek nejaukios – nauja aplinka, nauji žmonės, o miškas jam vis dar buvo ne iki galo pažinta vieta. Tačiau vos įgijus žinių ir prasidėjus praktinei veiklai, nejaukumas išgaravo – kolegija tapo lyg antraisiais namais.

Atgaivino studentų atstovybės veiklą

Studijuodamas M. Matijoška ne tik gilinosi į pasirinktą sritį. Aktyvaus vyro galvoje ėmė suktis planai, kaip atgaivinti tuo metu apmirusią studentų atstovybę. Vos išrinktas atstovybės prezidentu, ėmėsi veiklos.

„Pradėjus eiti prezidento pareigas atsirado norinčių prisidėti prie atstovybės veiklos. Kartu su komanda pradėjome nuo mažų smagių renginių, tokių, kaip filmų vakarai ar protmūšiai. Kadangi anksčiau atstovybė nevykdė veiklos – nebuvo iš ko mokytis, ką ir kaip daryti. Viską pradėjome nuo švaraus lapo“, – pamena Martynas.

Studentų atstovybės veikla įsisuko ne juokais. Vienam projektui net pavyko gauti Kauno rajono savivaldybės finansavimą. Projektas „Namus puoškime kitaip“ skirtas įtraukti rajono jaunimą ir parodyti, kad namus gražiausioms metų šventėms galima papuošti ir kitaip.

Šiandien M. Matijoška vis dar vadovauja Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos studentų atstovybei, kadangi baigęs vienas bakalauro studijas žinias dar gilina toliau – studijuoja nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų specialybę. Šiuos mokslus derina su studijomis Vytauto Didžiojo universitete, kur kremta aplinkos organizavimo magistro studijas. Derindamas šias veiklas randa laiko ir futbolui – šiuo metu kaip tik prasidėjo pasiruošimas naujam sezonui.

Laisvalaikį skiria šeimai

„Kai lieka kažkiek laisvo laiko, stengiuosi jį praleisti su sužadėtine ir šeimos nariais. Mėgstame tiesiog pasiimti šunį ir pasivaikščioti. Taip pat mėgstame keliauti“, – vardija  M. Matijoška   laisvalaikio pomėgius. Aplankytų šalių tinklas vis plečiasi: Italija, Airija, Anglija, Norvegija… Vis dėlto  įspūdingas vietas aplankęs vyras įsitikinęs, kad prieš kertant svetimų valstybių sienas reikėtų susipažinti su gimtine.

„Mūsų krašte yra daugybė gražių vietų. Kuršių Nerija, Anykščių apylinkės, Dzukijos pušynai… Skeptikams, teigiantiems, kad Lietuvoje nėra ką pamatyti, siūlyčiau pakeliauti po Lietuvą. Manau, ne vienas nustebtų, kokių gražių kampelių turime“, – tvirtina Martynas.

Didžiausia jaunojo miškininko vertybė – šeima. Dabar, sako, turi dvi šeimas: ne tik tą, su kuria jungia kraujas, bet ir sužadėtinės Evelinos artimuosius, labai šiltai jį priėmusius į savo namus.

„Esu labai artimas tiek su savo, tiek su Evelinos šeima. Man ypatingai svarbus šių žmonių palaikymas. Ko besiimčiau, jie visada su manimi. Deja, karantinas apsunkino mūsų galimybes susitikti, pabūti kartu. Pasiilgau artimųjų. Sunku, kai negali susitikti, apkabinti mylimų žmonių“, – apgailestauja M. Matijoška ir viliasi, kad pandemijos sukelti sunkumai netrukus nutols bei kitas metų šventes bus galima sutikti jau darniame būryje.

Rimtai ir nerimtai

Teigiama, kad geriausias įrankis, padedantis pažinti žmogų, yra vadinamasis Prusto klausimynas, žurnalistikos istorijoje laikomas labiausiai paplitusia klausimų schema. Šį klausimyną sudaro rimti, prasmingi ir linksmesni klausimai. Keletą jų uždavėme ir M. Matijoškai.

Paprašytas apibūdinti save penkiais žodžiais, pašnekovas vardija: punktualumas, atsakingumas, žmogiškumas, taupumas ir darbštumas. Viena iš šių savybių tvirtai susijusi su jo gyvenimo devizu: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“

M. Matijoška nebijo ir tokių klausimų, kurie kitiems pasirodytų nepatogūs ar net kvaili. Paprašytas įvardyti keistenybę, kurią kartais sau leidžia, sako: „Tiesiog važiuojant automobiliu garsiai klausytis muzikos ir dainuoti. Prasilenkiančių automobilių vairuotojai turbūt dažnai pagalvoja: „Keistas.“ Labiausiai nemėgstamu savo charakterio bruožu nurodo neužtikrintumą.

Paprašytas įvardyti komplimentus, kuriuos dažniausiai girdi iš kitų, regis, sutrinka. „Galbūt šį klausimą reikėtų užduoti mane supantiems žmonėms. Nesureikšminu komplimentų ir nemėgstu girtis ar daug kalbėti apie save“, – sako pašnekovas.

O štai į linksmą klausimą, kokią supergalią norėtų įgyti, atsako nedvejodamas: skaityti mintis.

Svarbu klausytis širdies

Mokslus vis dar kremtantis Martynas vis dažniau susimąsto apie tolimesnės ateities planus, būsimus darbus. Jis įsitikinęs, kad profesinę ateitį reikia sieti su ta sritimi, prie kurios traukia širdis, todėl tikisi, jog pavyks įsidarbinti pagal įgytą specialybę.

„Ateityje norėčiau imtis panašaus darbo, kokį dirba mano dėstytojas, bakalauro darbo vadovas dr. Albinas Tebėra. Tai vienas iš nuoširdžiausių žmonių ir puikus savo srities profesionalas. Mane žavi jo indėlis šviečiant visuomenę, kad miškai kertami ne norint pasipelnyti, o  kad miškui būtina atsinaujinti“, – aiškina mokslininko globotinis.

Jo įsitikinimu, viena opiausių šių dienų su miškais susijusių problemų – visuomenės nusistatymas prieš miškininkus. Šioje srityje, anot jo, irgi reikia švietimo.

„Niekada negali žinoti, kaip gyvenimas susiklostys rytoj, kitą savaitę ar po metų. Tikiuosi, kad sėkmingai baigsiu studijas, įsidarbinsiu pagal specialybę, o šalia profesinės veiklos liks laiko ir futbolui“, – viliasi M. Matijoška.

Rasa Milerytė