Algimantas Salamakinas: visos šitos reformos – ėjimas semti vandens su šakėmis

Algimantas Salamakinas: visos šitos reformos – ėjimas semti vandens su šakėmis

Kiekvienas žmogus yra neatsiejamas nuo gamtos.  Vieni mažiau,kiti daugiau gamtą mylime, bet svarbiausia – visi turime suprasti, kad gamtayra ir mūsų pradžia, ir pabaiga, ir alfa, ir omega. Žemės rutulys taip sukurtas, kad pirmiausiai atsirado gamta, o tik po to – visa kita. Tad gamta yra mums tas penas, tas šaltinis,kurio dėka mes laikomės Žemėje.

 Nuolat širdį skauda dėl gamtos, dėl miško, dėl žmonių. Dar praėjusios Seimo kadencijos pabaigoje, prieš pradedant valstybinių miškų valdymo reformą, buvo sudaryta darbo grupė, kurioje dirbo Generalinės miškų urėdijos atstovai, miškininkai – jie siūlė logišką nuosaikią reformą. Buvo siūloma smulkesnes urėdijas sujungti,kad jų liktų apie 30 ar 32, prie Generalinės miškų urėdijos įsteigti tarybą. Šis sumanymas buvo normalus, o tobulinti visada yra ką. Tokia reforma būtų buvusi logiška. Todėl su projektu, kad apskritai reikia panaikinti urėdijas ir įsteigti vieną monopoliją, aš niekada nesutikau ir nesutiksiu.

Nuo 2018-ųjų sausio jau bus metai, kai vyksta valstybinių miškų valdymo reforma. Be abejonės, man įdomu pačiam, kaip ji vyksta, nes aš buvau kategoriškai prieš tokią reformą. Reforma šio proceso nepavadinčiau. Kas yra miškų reforma? Reforma daroma tada, kai ją vykdo specialistai, turintys patirties miškininkai, o ne žmonės, nieko bendro neturintys su mišku, kai norima iš bloga padaryti gera, iš gera – labai gera. Dabar pagalvokime: ką mes čia darėme?

Vis dėlto reikia pripažinti, kad urėdijų sistema dirbo gerai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo grįžta prie tarpukariu sėkmingai veikusių urėdijų. Ši sistema davė teigiamų rezultatų. Dalis smulkiųjų urėdijų, ką pripažįsta ir patys miškininkai, išties buvo per mažos, jos pačios neįstengtųįdiegti naujų technologijų ar kitaip pakankami investuoti, nepajėgtų didinti atlyginimų. Jeigu kurioms urėdijoms buvo sunkiau, galima buvo jungtis su kaimynais, bet nereikėjo visko griauti. Aš galiu drąsiai pasakyti, kad gal ne visos, bet daugelis urėdijų dirbo gerai. Jokių problemų nebuvo, žmonės prižiūrėjo mišką, buvo vykdomos kirtimų normos, miške dirbo miškininkai, ne iš gatvės paimti, o baigę aukštuosius mokslus. Jiems dėl kiekvieno medžio reikėjo spręsti – kirsti ar nekirsti. Staiga kažkam šovė į galvą – reikia daryti reformą. Kas iš tos reformos išėjo? Pirmiausiai išmiškinome miškus nuo miškininkų. Atleidome tikrai patyrusius žmones, kurie visą gyvenimą dirbo miške. Juk miškas buvo jų ir gyvenimas, ir hobis, jie mylėjo tą mišką.

Dabar, kai aš pasidomiu, paskambinu į tuos likusius, dabar vadinamus padalinius, tai žmonės tik skėsčioja rankomis: nieko pas mus nebeliko. Keli žmonės dirba bei dar ateina tie, kurie turi benzopjūklus, pjauti miško. Dabar  atstatydintas aplinkos ministras aiškina, kad labai gerai dirbo, 15 milijonų eurų daugiau gavo pajamų. Bet dar reikėtų pažiūrėti, ar gavo… Pirmiausia, iš tų pinigų, kurie turėjo patekti į biudžetą, visiems išmokėtos išeitinės išmokos. Tai nemenka suma, nes atleistas ne vienas, ne du,o šimtai žmonių. Galima gauti ir trisdešimt, ir šimtą milijonų. Imkim benzopjūklus, pjaukime mišką ir bustų pinigų.

Bet ar reikiapjauti? O čia ir yra didžiausias  klausimas… Ar taupymu vadiname žmonių atleidimą iš darbo? Jie mokėjo visus mokesčius, išlaikė šeimas. Ką sutaupysime, jeigu keli šimtai artūkstantis emigravo? Be to, po tokios reformos Aleksandro Stulginskio universitete ko gero teks uždaryti miškininkystės studijas. Juokingi buvo ir argumentai, kad atleidus darbuotojus kitiems padidės atlyginimai.

Man atrodo, kad šiandien, ypač žiūrint per klimato kaitos prizmę, kiekvieną medį reikia saugoti. Turiu informacijos, kad užsienio valstybės išperka iš privatininkų miškus, kad jų nepjautų, daro valstybiniais ir stabdo kirtimus. Jie saugo, nes reikia palikti kažką ir ateities kartoms, reikia saugoti ir planetos klimatą nuo atšilimo. Reformos iniciatoriams reikėtų perskaityti Paryžiaus klimato kaitos konvenciją, kurią Seimas ratifikavo. Ten teigiama, kad miškų naikinimas yra pagrindinė klimato kaitos priežastis.

Buvo sakoma, kad gal neisime latvių keliu, tai mes per tuos reformos vienuolika-dvylika mėnesių einame dar žiauresniu keliu. Beliko išpjauti Punios girią, visaskitas… Kur tiktai yra medis, ten ir žmogus su pjūklu. Štai ir visa reforma. Na…ministras irgi neteko portfelio. Nesuprantu – kodėl? Ar dėl to, kad tą reformą padarė, ar dėl to, kad mažai pjovė? Man asmeniškai atrodo, kad ponas Navickas tikrai nesusitvarkė su savo darbo sritimi. Gal bandė taisyti klaidas, o premjeras jį dėl to atleido…

O gal buvo tokia užduotis? Tada taip, čia Sizifo darbas. Sudaužė, sudraskė, dabar jeigu bus kokia nesėkmė, o tos nesėkmės aiškiai matosi, jau pradeda lįsti, tai visi kankorėžiai kris ant jo: čia kaltas buvęs ministras –  Navickas pridarė klaidų. Na, bet man jau nejuokinga ir truputį pikta, kai vis girdžiu ne tik dėl miškų reformos, bet ir dėl švietimo, dėl vaikų apsaugos… Mes bent jau kažką darome, gal ir su klaidomis. Ką reiškia daryti klaidą? Vaizdžiai sakant, jeigu ūkininkas eina vandens semti su kiauru kibiru, tai yra klaida, tačiau jeigu ūkininkas eina vandens pasisemti su šakėmis –tai yra kvailystė. Tai visos šitos reformos yra ėjimas semti vandens su šakėmis. Tai yra kvailystė. Ar kalbėtume apie pedagogus, ar vaikus, ar miškus, ar kokią kitą sritį…Tai apie ką jie čia giriasi dėl tų reformų, yra Lietuvos griovimas. Ir tai akivaizdžiai matyti. Jeigu jau žmonės Vilniuje žygiuoja Gedimino prospektu ir streikuoja dėl miškų kirtimo, tai reiškia, kad neliko miškininkų, kurie saugotų mišką. Liko medienos pjovėjai, kurie žiūrėdami įaugantį medį mato: o, čia daug eurų, daug lentų…

Medžio paskirtis yra kita. Aš matau medyje grožį, matau medyje ateitį. O jeigu jie mato medyje tik lentas, tai čia yra didžiausia problema. Antra didžiausia nesėkmė,kad neliko miškininkų miške. Juk aš, kaip sakiau, kad kalbuosi su žmonėmis, su buvusiais urėdijų darbuotojais, jie sako, kad žmonės ir patys išeina, nes nemato perspektyvos, nemato tų žadėtų padidintų atlyginimų, jie nemato nieko. Todėl miške liks tik medžių kirtėjai, o ne miškininkai. Tas akivaizdu, tai regine tik tie visuomenininkai, kurie domisi miškais, bet ir visi žmonės jau turbūt suprato, kad miškų reforma patyrė visišką fiasko.

Apie įžvalgas, prognozes, ateitį… Kas bus po dešimties metų, aš nežinau. O po dvejų metų, manau, pasikeis valdžia, į valdžią ateis protingi žmonės ir bandys taisyti situaciją. Čia apie miškus. Bet galima kalbėti ir apie kitas reformas. Tikiu, kad bus pradėta taisyti tai, kas sugriauta. Prezidentė teisi metų pradžioje pasakiusi, kad prikasė griovių, o dabar patys per tuos griovius laksto ir nežino ką daryti. Tie grioviai – tai jų vadinamos reformos ir visa griūtis. Paimkime bet kurią sritį – dar taip valstybėje nebuvo. Ir vieni, ir antri,ir treti, ir ketvirti streikuoja, tai gali pervirsti ir į visuotinius streikus. Manau, kad vienintelis variantas – po dvejų metų jau teks viską taisyti. Miškų reformą taip pat. Tikiuosi, kad ateis protingi žmonės, besiriamentys ekspertų išvadomis, ir žinos, ką reikia daryti. Grįšime į urėdijas,  tegul būna jų mažiau, galima jas stambinti,nuo to ir reikėjo pradėti. Miškų ūkio valdymas buvo optimalus ir nereikia klausyti visokių suinteresuotų užsienio “ekspertų”, kurie nori, kad Lietuva greičiau viską griautų, kuo daugiau medienos kirstų ir vežtų jiems, nes patys savų miškų nekerta, savus miškus saugo. Ieško Lietuvoje naivuolių, kurie užkimba ant jų kabliuko: kirskime, kirskime, kirskime…

Seimo nario, socialdemokrato Algimanto Salamakino išsakytą poziciją

užrašė  Rasa Liškauskaitė